24 metų Margarita Abdolimova iš okupuoto Chersono į Klaipėdą atvyko prieš metus, jau laukdamasi naujagimio. Kartu su ja atvyko vyras Ališer. Čia jiems gimė sūnus Amiras, kuriam neseniai sukako 11 mėnesių.

Jauna šeima mokosi gyventi naujoje vietoje, stengdamasi pamiršti tą siaubą, kuris ištiko jų miestą.

„Iki karo Ukrainoje turėjau puikų gyvenimą. Dirbau mobiliojo ryšio kompanijoje konsultante, turėjau daugybę tikslų. Norėjosi judėti pirmyn, tobulėti. Dabar viso to neliko, – pokalbį pradėjo pašnekovė. – Į Klaipėdą atvykome dėl to, kad čia gyveno mūsų pažįstami, be to, žinojome, jog nebus kalbos barjero. Po mėnesio įkalbėjome pas mus persikraustyti ir mano mamą su seserimi. Į užsienį išvyko ir visi mūsų draugai. Chersone liko tik vyro tėvai”.

Pasak Margaritos, iki šiol jų mieste išlieka sudėtinga situacija, ir toliau žmonės terorizuojami apšaudymais ir nors miestas bando gyventi, bet, jos teigimu, „pavyksta tik išgyventi”.

Prasidėjus karui, 2022-ųjų vasario 23-ąją, Margarita su vyru ruošėsi eiti į kiną, tačiau suplanuotą renginį teko atidėti. Baisiausiu įvykiu mergina laiko tą dieną, kai, praėjus mėnesiui nuo karo pradžios, ji pateko į apšaudymą Chersono centre.

„Ėjau link Laisvės aikštės, kur mūsiškiai rengė mitingą. Staiga kariškiai pradėjo šaudyti į žmones – mane apėmė tokia panika, kad negalėjau pajudėti iš vietos. Į mitinguojantį vyrą iššovė vos per pora metrų nuo manęs ir jį pagriebę nutempė nežinoma kryptimi. Net ir praėjus metams negaliu to pamiršti”, – ją sukrėtusiais prisiminimais dalinosi jauna moteris.

Dar vienu baisiu karo įvykiu tapo 2023 metų liepos 6-osios naktis, kai buvo susprogdinta Kachovkos hidroelektrinė. Nors ji pati tos katastrofos nematė, tačiau šie įvykiai ją vis tiek paveikė, nes nuo jos nukentėjo daugelis pažįstamų.

„Mūsų turtas nenukentėjo, bet buvo sugriauti daugelio mano pažįstamų namai. Jiems turėtų padėti valstybė, tačiau yra nemažai kliūčių, kadangi reikia įrodyti, jog namas yra tavo, jog nukentėjo būtent nuo šios katastrofos, būtina atkurti nuosavybės dokumentus, tam reikia samdytis teisininkus ir visa tai kainuoja”, – pažįstamų rūpesčius perpasakojo ji.

Lietuvoje pašnekovė bando gyventi įprastą, ramų gyvenimą, nors pripažįsta pradžioje susidūrusi su kai kuriais sunkumais.

„Šiuo metu esu vaiko auginimo atostogose, vyras dirba Sushi Room restorane sušių meistru. Blogybė yra ta, kad jei nedirbi, tai neturi socialinio draudimo, tenka už medicininį aptarnavimą mokėti, o privačiose klinikose paslaugos yra brangios. Vyrui susirasti darbą nebuvo sunku, o štai manęs niekas į darbą priimti nenorėjo dėl to, kad aš laukiausi. Man buvo nemalonu girdėti kalbas esą iš manęs, kaip darbuotojos, nebus jokios naudos, vien tik išlaidos”, – patirtomis nuoskaudomis dalinosi Margarita.

Jos nėštumas tapo ir kliūtimi, ieškantis gyvenamojo būsto.

„Kartą butą išnuomoti mums atsisakė vien dėl to, kad aš buvau nėščia ir tik vienas vyras dirbo”, – sakė ji.

Tačiau šios situacijos nesugadino Margaritos nuomonės apie lietuvius.

„Su lietuviais mums daug bendrauti netenka, nebent vyrui jo darbovietėje. Santykiai yra neutralūs, kaip sakoma, nėra blogų tautų, yra blogi žmonės”, – kalbėjo Margarita, pripažinusi, jog po metų jos adaptacija Klaipėdoje vis dar tebevyksta.

„Sunku pritapti ten, kur nesijauti esanti sava. Kol kas sunku pasakyti, ar mes grįšime į Ukrainą, ar ilgesniam laikui pasiliksime čia. Artimiausiu metu į Ukrainą tikrai negrįšime, o ar pasiliksime – laikas parodys”,- samprotavo pašnekovė.

Kartu ji teigė norinti paprašyti, kad klaipėdiečiai netylėtų apie karą ir jo vykdomus žiaurumus.

„Turime palaikyti vienas kitą, o nesipykti. Šiuo metu niekas nėra garantuotas, kad karas neateis į jūsų namus. Negalima gyventi šia diena, mąstant, jog manęs karas nepalies. Tikiuosi, kad greitai šis košmaras baigsis ir mes galėsime lengviau atsikvėpti. Visiems linkiu taikos ir gėrio”, – pokalbį baigė ukrainietė.