29 metų Anna Žerevčiuk iš Nikoljevo į Klaipėdą atvyko 2022-ųjų balandį su 5-mečiu sūneliu ir savo mama. Pirmąjį karo mėnesį ji praleido okupuotame kaime, kur gyveno jos tėvai ir kuriame nebuvo nei ryšio, nei vandens, nei elektros, nei šildymo.

Per dvejus gyvenimo Lietuvoje metus ukrainietė čia taip ir nepriprato bei svajoja grįžti gyventi į Ukrainą. Ten ji norėtų gyventi kartu su 29 metų sužadėtiniu Sergejumi, kuris 2022-ųjų metų lapkritį pateko į nelaisvę.

Kai 2022-ųjų vasario 24-ąją Nikolajevą pradėjo apšaudyti, daugelis miesto gyventojų išvyko į artimiausius kaimus.

„Daugelis manė, jog ten bus saugiau, bet taip nebuvo. Kai mes atvykome pas tėvus į kaimą, jį okupavo ir dėl to visą mėnesį iš jo negalėjome išvykti”, – pasakojimą pradėjo Anna.

Ji iki šiol negali pamiršti vienos baisios nakties.

„Pats baisiausias prisiminimas apie karą – naktis, kai į mus be paliovos šaudė pusantros valandos ir namas ėmė griūti. Lauke buvo iškritęs sniegas, buvo šalta. Norėjom išbėgti pas kaimynus į jų rūsį, bet negalėjome išeiti iš namų – dėl smūgio bangų nebuvo įmanoma atidaryti durų. Tik meldėme, kad namas atsilaikytų”, – šiurpius išgyvenimus prisiminė ukrainietė.

Šeima norėjo išvykti, bet nebuvo nei evakuacijos, nei ryšio. Norėdama kam nors paskambinti, Anna turėjo lipti ant stogo. Galiausiai jai pavyko susisiekti su savo pažįstamais, kurių paprašė juos išvežti iš čia. Po to jie išvyko į Lietuvą, kur iki tol dirbo jos tėvas.

Jos teigimu, ukrainiečiai neieškojo, kur geriau, važiavo, kur buvo jų artimieji. Tačiau per dvejus gyvenimo Lietuvoje metus, ukrainietė teigia čia nepritapusi.

„Mes tapome žmonėmis, laukiančiais, kada galėsime grįžti namo. Ukrainoje mano gyvenimas buvo geresnis. Mes jau mąstome apie grįžimą namo, nes nors karas ir užsitęsė, gyvenimas tęsiasi toliau”, – kalbėjo pabėgėlė.

Daugelis Annos giminaičių irgi yra išvykę kas kur – vieni į Vokietiją, kiti – į Lenkiją. Bet Nikolajeve liko daug draugų, pas kuriuos ji ne kartą buvo išvykusi, nors mieste vis dar nėra stabilu.

„Nikolajeve padėtis iki šiol labai nestabili: vieną dieną gerai, o kitą, žiūrėk, jau blogai. Per dvejus metus daugelis neteko savo namų. Ar nuostolius kompensuos – kol kas neaišku, nors į eilę nukentėjusiuosius ir pastatė. O tokių žmonių – tūkstančiai”, – pasakojo Anna.

Didžiausia jaunos moters netektis – kad jos sužadėtinis pateko į nelaisvę. Sergejus kare dalyvavo nuo 2014-ųjų. Prasidėjus plataus masto įsiveržimui jis tarnavo Bachmute. 2022-ųjų lapkričio 5 d. Sergejus vaizdo ryšiu susisiekė su Anna, bet skambutis staiga netrūko. Nuo to laiko jis su ja nebesusisiekė, dingo be žinios. O lapkričio 15-ąją Annai pranešė, kad jis žuvo.

„Vyro, kuris man paskambino, paklausiau, kur jo kūnas, jis atsakė, kad esą liko apšaudymo zonoje. Paklausiau, ar jis matė kūną, atsakė, kad ne. Tada supratau, kad jis gyvas”, – kalbėjo Anna.

Ji socialiniuose tinkluose ėmė pati ieškoti mylimojo. Telegram kanale surado jo tarnybos draugą, kuris kartu dalyvavo paskutiniajame mūšyje. Jis pasakė tik matęs, kaip Sergejus griuvo, bet nežinojo, ar liko gyvas. Tačiau praėjusių metų kovo 8 dieną pasirodė oficiali informacija, kad jis pateko į nelaisvę ir net žinoma, kur jis šiuo metu yra.

„Tikiu, kad jis grįš ir mes toliau gyvensime kartu. Ir iki tol jaučiau, kad jis yra gyvas. Tikiu juo ir žinau, kad jis greit grįš. Kad ir kaip sunku būtų, aš jo lauksiu”, – vilties nepraranda ukrainietė.

INFORMACIJA

Praėjusių metų pabaigos duomenimis, Rusijos nelaisvėje buvo 4342 ukrainiečiai, tarp kurių 3574 – kariškiai, 768 – civiliai. Per visą okupacijos laikotarpį iš nelaisvės grįžo 1953 žmonės.