Pirmoji 88-ojo sezono Klaipėdos dramos teatro premjera – Adomo Juškos režisuota ,,Vakarų krantinė”. Viskas gerai. Belieka padaryti spektaklį.

Aktoriai išmaudyti kaip reikiant. Ir vandeny, ir vaidmeny. Scenografija – puiki, bet apie vandenį – dar atskirai. Muzika – irgi. Tik gal laiko buvo per mažai, kad iš atskirų mizanscenų būtų sukurtas spektaklis. Kol kas to, ką mačiau scenoje, negaliu vertinti kaip visumos.

Galiu palyginti su suknele, kuri sukirpta iš labai geros medžiagos, parinkta tobula spalva, faktūra, puikus modelis, bet dalys dar tebėra sukabintos baltais siūlais, kurie neleidžia įvertinti jos.

Kiekviena iš spektaklio scenų turi pakankamą prasminį krūvį, bet nėra sujungtos į visumą. Pirma spektaklio dalis – dar padrika iki suerzinimo. Bandydami suvokti, kad vyksta scenoje, žiūrovai telefonuose ieško siužeto jungčių.

Kol kas estetizmas, forma dominuoja prieš turinį. Na, nerandu jokio pagrindimo prancūziškai skambantiems tekstams. Išskyrus vieną – jie skamba gražiai. Bet spektakliui išorinio efektingumo ir taip netrūksta. Bet akivaizdu, kad trūksta šviesos pirmoje dalyje.

Toks prancūziškas Gorkio „Dugne” variantas: juoda juoda ir dar kažkas žudosi. Ieško, kur nusižudyti ilgai ir nuobodžiai, ir nieks jam nenori padėti.

Telkšantis scenoje vanduo tampa tikru išbandymu visiems, pirmiausia, aktoriams. Reikia laiko, kol jie permirksta ir nebebijo fiziškai šlapti toliau. Nes iš pradžių tiesiog fiziškai jauti jų baimę nenusitrenkti. Juolab kad ir mikrofonai pradeda veikti ne iš karto.

Gal būtų paprasčiau, jeigu vanduo būtų, pvz., tik spektaklio pradžioje ir pabaigoje, aktoriams būtų lengviau, ir žiūrovai ne taip pavargtų nuo to teškenimo. Ir gal būtų stipresnis kontrasto efektas.

Vizualiai vandens masė yra labai paveiki. Ji kuria savitą estetiką, jai pavaldūs yra aktorių judesiai. Ji tampa naująja jų erdve. Minkšta, plastiška, sunkia it derva, klampia, šalta, švinine. Bet – nebūtina viso spektaklio metu.

Scenografė, metusi tokį materijos iššūkį, neblogai ją suvaldo. Vandenyje įspūdingai juda karsto, o gal schematizuoto žmogaus formos angaro profilis. Jis sukuria scenos gelmę ir paslaptį, padeda modeliuoti šviesą, skaido erdvę, juda joje. Judėti padeda, kaip ir rekvizitą atneša ir nuneša, scenos darbininkai. Bet jie nepadeda sukurti vientiso spektaklio įspūdžio, jų buvimas scenoje stiprina erdvės ir veiksmo sąlygiškumą, išryškina spektaklio fragmentiškumą.

Paveikus Kornelijaus Jaroševičiaus sukurtų projekcijų naudojimas. Ypač – pradžios scena, nufilmuota automobilyje iš galinės sėdynės ir demonstruojama it plačiaekranis filmas. Projekcijos suteikia spektakliui daugierdviškumo. Gal net jas reikėjo daugiau išnaudoti, vystant priešpriešos vandeniui temą.

Vyginto Kisevičiaus muzika spektakliui padeda kurti ritmą, kuris padeda rišti paskiras scenas į vieną visumą. Ji grįsta širdies plakimo – gyvybės garso pulsacija ir vitališkais gaivalo pliūpsniais.

Spektaklio režisierius A. Juška demonstruoja puikų meninį skonį: tiek garsui, tiek vaizdui, tiek aktoriams. Jų čia – visas žvaigždynas. Ir spektaklis laikosi ant jų.

Labai džiaugiuosi Donato Želvio vaidmeniu. Jis iš tų scenos grynuolių, kurie kuria savimi. Jis ne tik ir ne tiek techniškas. Jis tiesiog atsiveria vaidmeniui ir apgyvendina jį savyje. Ir jo šokis negali nesusilaukti plojimų. Išsitaško Donatas, negailėdamas savęs. Tokiu pat principu scenoje gyvena ir Oskaro Koršunovo auklėtinė Digna Kulionytė.

Kaip ir Donatas, ji yra kylanti scenos žvaigždė, kurios talento sunku nematyti. Žiūrėdama į ją, galvojau ir apie Ingeborgą Dapkūnaitę jaunystėje (Vaitkaus ,,Literatūros pamokose”, ir apie Nelę Savičenko), tik Digna švelnesnė nei Ingeborga. Jautrumas, veržlumas ir trapumas – stipriosios aktorinio portreto savybės, kartu einanti technika, bei, kaip ir Donato atveju, nebijojimas maksimaliai eksploatuoti save.

Ir Donatas, ir Digna – aukščiausios prabos aktoriai, paperkantys pirmiausia nebijojimu scenoje atsiverti. Ir jie turi, ką parodyti. Beje, puikiai kartu su jais vaidina ir mano pirmąsyk scenoje matomas ,,Taško” teatro aktorius Laurynas Luotė. Humoras, plastika, technika jo vaidmenį daro patraukliai tragikomišku.

Klaipėdos scenos grandai Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Igoris Reklaitis, Renata Idzelytė levituoja juodoje scenos erdvėje, atnešdami į ją ir savo herojų patirtį, ir tampa spektaklio atramos, įžeminimo taškais.

Ar pavyksta režisieriui perteikti dramaturgo Kolteso mintį apie beviltišką Vakarų pasaulį, kurį gali išgelbėti tik tvanas? Nežinau. Spektaklis vientisu kūriniu virsta tik paskutinį pusvalandį.