Džiazo gerbėjams gerai ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomas  būgnininkas Edmundas Federavičius mini gražų jubiliejų ir ta proga Klaipėdos džiazo festivalis parengė pokalbį su juo.

Artėja jūsų įspūdingas jubiliejus. Prisiminkite savo vaikystę. Kas jus atvedė į muziką?

Asmeninio archyvo nuotr.

Gimiau prieš 60 metų Šiauliuose pedagogų šeimoje. Šeimoje muzikaliausia buvo mama, tuo metu dirbusi pedagoginiame institute, kuriame su keliomis dėstytojomis buvo susibūrusios į liaudies dainų ansamblėlį. Dainuodavo susirinkusios pas kurią nors namuose, o man patikdavo kai repeticijos būdavo mūsų bute. Ypač patiko sutartinės, kurių mama ir mane pamokė. Pasakojo, kad ir senelis, mano mamos tėtis, buvo muzikalus. Dirbo eiguliu, o savaitgaliais su keliais vyrais kaimo vestuvėse grodavo. Taigi mano muzikinis kelias prasidėjo dar vaikų darželyje, kuriame pasirinkau groti smuiku, mat buvau patikrintas, kad turiu gerą klausą. Kodėl smuikas buvo mano pasirinkimas  – iki šiol negaliu paaiškinti. Taip prasidėjo muzikos pamokos Šiaulių vaikų muzikos mokykloje. Po poros metų grojimo smuiku, mama patikėjo mano pažadais koks aš būsiu paklusnus, geras ir pavyzdingas, ir mokysiuosi bet kuriuo instrumentu, tik ne smuiku. Taip tapau jaunuoju pianistu. Baigus penktą klasę, mano šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur mano muzikinis kelias trumpam nutrūko, kai, būdamas paaugliu, susidomėjau gitara. Užsienio dainų tekstus tuomet buvo sunku gauti, tad turėjome tokį hobį – sudarinėti dainų sąsiuvinius su žodžiais ir akordais. Pamokų metų persirašinėdavome vienas nuo kito, o po pamokų grodavom. Mano mokykloje – taip vadinamoje „donelaitinėje“ [dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija] tuo metu nebuvo estradinio ansamblio, tad aš su keletu bendraminčių ištaisėme tą klaidą, tik va buvo viena bėda – neturėjome būgnininko. Visi norėjome groti gitara, vienas prisėdo prie būgnų komplekto, pabandė pagrot, kitas pabandė, kol bendru viso ansamblio nutarimu buvo nuspręsta, kad būgnus aš valdau geriausiai. Nepamenu, kokia tai buvo data, bet nuo tos dienos iki pat šiol aš nesiskiriu nei su būgnais, nei su būgnų lazdelėmis.

Koks buvo studentavimo metas? Kokius dėstytojus atsimenate iki šiol? Ar buvote uolus studentas?

1982 metais įstojau į tuometinės valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą, estradinės muzikos katedros mušamųjų instrumentų specializaciją. Po pirmo kurso, tik suvokus kas kur ir kaip, visus „susemia” į sovietinę kariuomenę, kur visai netyčia papuolu į vidaus kariuomenės orkestrą Vilniuje, nors buvau paskirtas į oro desanto pulką Murmanske. Per du tarnybos metus sustiprėjau kaip muzikantas ir grįžau į Klaipėdą tęsti studijų.

Studijavimas, protingai derinant su studentavimu, yra nuostabus dalykas. Nuo antro kurso jau grojau su savo dėstytojais, labai patiko groti katedros big bende. Katedros vedėjas Pranciškus Narušis buvo griežtas, reiklus, bet geranoriškas. Vis dėstytojai buvo fantastiški, o su kai kuriais groju iki šiol – maestro prof. Saulius Šiaučiulis ir maestro Vytautas Grubliauskas. Uolumo užteko tik muzikiniams dalykams, ne visada suspėdavau į kai kurias tais laikais privalomas paskaitas, bet ten mokomų dalykų taip gyvenime ir neprireikė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar esate skaičiavęs, kiek koncertų esate sugrojęs? Kuris įsimintiniausias?

Koncertų per gyvenimą esu sugrojęs begalę. Džiaugiuosi, kad turėjau daug galimybių pagrot su aukščiausio lygio profesionalais. Teko laimė groti legendinėje grupe „Doudi Jazz Band”, su kuria išvažinėta ir „apgrota” visa Vokietija, Olandija, Šveicarija, Lenkija, Suomija, Švedija, Amerika. Su skirtingais kolektyvais pabuvota Ukrainos, Turkijos, Klaipėdos, Kauno, Panevėžio, Birštono džiazo festivaliuose.

Mano gyvenime buvo ir teatras. Epizodiškai, bet labai šiltai. Nuostabūs prisiminimai apie režisieriaus Arvydo Lebeliūno „Hello Lemon” spektaklį, kuriame teko garbė suvaidinti su aktoriumi Rimantu Pelakausku, mano muzikantais draugais Vytautu Grubliausku ir Sauliumi Šiaučiuliumi. Be šio nuostabaus spektaklio teko vaidinti ir muzikiniuose spektakliuose vaikams.

Kiek save pamenu, nuolat dirbu orkestruose – Klaipėdos miesto profesiniame pučiamųjų orkestre „Bangpūtys”, Klaipėdos muzikinio teatro orkestre, Palangos miesto pučiamųjų orkestre, Karinių Jūrų Pajėgų orkestre. Orkestrai – pati geriausia muzikantų kalvė.

O įsimintiniausias koncertas, matyt, buvo Dresdeno diksilendo festivalio kelių dienų šventė, kur kasdien grojome koncertus tūkstantinėms žiūrovų minioms. Tai buvo mano pirmieji koncertai užsienyje.

Papasakokite apie gastroles užsienyje, tarptautinius projektus.

Gastrolės užsienyje prasidėjo po jau minėto Dresdeno diksilendų festivalio, kur buvome pastebėti vieno vakarų Vokietijos koncertų organizatoriaus. Jis pasiūlė pagastroliuot vakarų Europoje. Tais laikais tai buvo fantastiškiausias pasiūlymas. Neužilgo išvykome į pirmąsias savo gastroles “vakaruose”. Porą savaičių intensyvaus koncertavimo, važinėjimo iš miesto į miestą, gyvenimo viešbučiuose, naktinių kelionių nuvažiuojant didžiausius atstumus, malonaus nuovargio, kitokios kultūros pažinimo, kasdien vis kitokių įspūdžių – štai ką pajutome išvažiavę. Ir taip bendradarbiavome apie septynis metus. Teko pagrot begalėje džiazo festivalių, džiazo klubų, privačių švenčių. Susipažinau su daugybe gerų muzikantų ir nuostabių žmonių, o tarptautiniuose projektuose dalyvavau Lietuvos džiazo festivalių scenose. Kaunas Jazz suteikė galimybę pamuzikuot su amerikiete dainininke Barbara King, Klaipėdos džiazo festivalis – su japone dainininke Keiko Borgeson, Izraelio pianistu Tal Babitski ir fleitos virtuozu Mattan Klein.

Koks esate tėtis?

Manau, kad esu rūpestingas tėtis, besistengiantis išlaikyt namuose gerą nuotaiką. Esu dėkingas savo šeimai – žmonai Vaidai, sūnui Justui, dukrai Medai už meilę ir palaikymą.

Ko jubiliejaus proga norėtumėt palinkėti sau, jūsų talento gerbėjams, jauniems muzikantams?

Žinau, kad grot nenustosiu, nes muzika – mano pašaukimas, mano gyvenimas, tad palinkėčiau sau išlikt kūrybingu ir nenustot tobulėt. Gerbėjams – išlaikyti meilę muzikai. Jaunimui – tobulėti. Tai viso gyvenimo darbas.