1946-ųjų vasara Klaipėdoje jau vertė gyvenimus aukštyn kojomis – dar visai neseniai girti darbo pirmūnai ir kitų sričių specialistai labai greitai tapo įvairiausio plauko liaudies priešais. Tad statant sovietinę Klaipėdą kilo ir dar viena rimta užduotis – išvalyti tarybinį aparatą nuo tokių prisiplakėlių.

Kaip buvo įveikiami šie ir kito to meto iššūkiai, toliau pasakoja ciklas „30 metų be komunistinių marazmų”.

Baisūs direktoriai

1946-ųjų liepą „Raudonajam švyturiui” teko konstatuoti, kad mieste pasitaiko įmonių ir organizacijų vadovų, kurie nesistengia sudaryti sąlygų normaliam jų darbui – nesudaro buitinių sąlygų nuolatiniams darbininkų ir tarnautojų kadrams, neatsižvelgia į dirbančiųjų rūpesčius bei poreikius.

„Šiaudadūšiškai ir be atsakomybės jausmo žiūri į savo tarybinių pareigų atlikimą, dirbtinai sukelia dirbančiųjų nepasitenkinimu nukreiptą prieš partijos ir tarybinės vyriausybės daromas šalies gerovei priemones”, – konstatavo laikraštis.

Priminęs, kad VKP(b) CK 1945 m. gegužės 15 d. ir Lietuvos KP(b) CK VII Plenumo nutarimai kreipia dėmesį į tarybinio, valstybinių, ūkinio aparatų apvalymą nuo lietuviškai vokiškųjų nacionalistų, nuo išklerusio ir svetimo elemento, spaudos organas nurodė, jog būtent tai turi būti kasdieninė kiekvienos partinės, tarybinės, ūkinės organizacijos darbo programa.

Kartu laikraštis informavo, kad reikalai jau sprendžiami – Lietuvos KP(b) Klaipėdos miesto komitetas, pasirėmęs patikrinimo duomenimis, pašalino visą eilę ūkinių ir tarybinių organizacijų vadovų, neužtikrinusių minėtųjų nutarimų reikalavimų dėl aparato apvalymo, sudarkiusių vykdomąjį darbą, nesudariusių buitinių sąlygų dirbantiesiems ir demaskuotų kaip lietuvių tautos priešų ir jų rėmėjų, nepaliovusių varyti savo niekšiško darbo, kad sutrukdytų darbo žmonėms dirbti ramų kūrybinį darbą.

Tokia baisi padėtis buvo užfiksuota net ir dar visai neseniai LTSR lengvosios pramonės ministerijos pereinamąją Raudonąją vėliavą gavusiame „Trinyčių” tekstilės fabrike.

Pasirodo, ilgą laiką jame dirbęs direktorius Nikolajevas netarybiškai žiūrėjo į savo pareigas, ignoravo partijos miesto komiteto nurodymus, nesirūpino pagalbinio ūkio užvedimu, dėl ko pavasario sėja jame buvo sutrukdyta.

Ir tai tik gėlytės – Nikolajevas dar švaistė valstybinį turtą, o fabriko aparatas buvo užterštas svetimu ir piktavališku gaivalu. Darbo drausmė tarp darbininkų ir tarnautojų žema (kas dabar jau bepaaiškins, kaip su tokia drausme buvo galima gauti pereinamąją Raudonąją vėliavą). Atsirado daugiastaklininkių, bet jų iniciatyvos Nikolajevas neparėmė, nemobilizavo fabriko kolektyvo masiškai įgyvendinti pasiektus fabriko darbininkių pirmūnių rezultatus.

„Kai partijos miesto komiteto darbuotojai nueidavo į fabriką pravesti politinio masinio darbo ir kreipdavosi į fabriko direktorių Nikolajevą vadovauti nurodytomis priemonėmis darbe, tai Nikolajevas atsakydavo: „Aš fabriko direktorius ir politinis masinis darbas manęs neliečia“. Toks „direktoriaus” elgimasis, be abejo, atsiliepė fabriko darbui ir neskatino kolektyvo geresniam ir našesniam darbui, kas žymia dalimi atsiliepė į visą fabriko atstatomąjį ir gamybini darbą. Nikolajevas nemobilizavo fabriko kolektyvo penkmečio plano uždavinių įvykdymui savo įmonėje, neruošė kolektyvui pranešimų ir neturėjo autoriteto. Nikolajevas skleidė antitarybines pažiūras, priešiškas vedamai partijos ir tarybinės vyriausybės politikai”, – apie niekšišką Miesto Komiteto biuro nutarimu iš pareigų pašalinto direktoriaus elgesį informavo spaudos organas.

O kad tokiam liaudies priešui nebūtų per mažai, jis dar patrauktas ir baudžiamojon atsakomybėn už socialistinės nuosavybės grobstymą.

Ne ką geriau buvo ir „Maisto“ mėsos kombinate, kurio direktorius Basiokas sistemingai girtuokliavo, neblaivus ateidavo darban, ką žinojo ir matė kombinato darbininkai. Kombinato aparatas čia irgi buvo užterštas perėjūnais ir svetimu gaivalu. O kaip gi galėjo būti kitaip, kai direktorius kombinato apsaugą pavedė politiškai abejotiniems asmenims, kurie budėjimo metu prie kontrolinių vartų miegojo. Užteršimo lygį parodė faktas, kad Plano skyriuje dirbo buvęs smetoninės armijos karininkas. Antitarybinius šmeižtus, skleidžiamus lietuvių tautos priešų platinęs direktorius atsipirko tik pašalinimu iš pareigų – apie jokią baudžiamąją bylą laikraštis nepranešė.

O „Aušros” fabrike direktoriumi dirbęs Stasiliūnas ne tik po du mėnesius neišmokėdavo darbininkams uždarbio, bet ir sistemingai grobstė bei pasisavindavo valstybės turtą ir sudarė sąlygas, užkrečiančias ir pavaldinius grobstyti gaminius ir žaliavą.

Atsakomingose pareigose šmeižė tarybinę valdžią

Apie gerėjančią padėtį liudijo „Raudonojo švyturio” pranešimas, kad demaskuota bei pašalinta iš pareigų ir eilė tarybinių organizacijų vadovų.

Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto Valstybinio aprūpinimo skyriuje nebeliko daugiau kaip 8 mėnesius vedėjo pareigose dirbusio A. I. Vidučio, kuris nuo pačios Šaulių sąjungos organizavimo pradžios ligi 1940 m. buvęs šauliu ir visą laiką dirbęs šaulių štabe atsakomingose pareigose. A. I. Vidutis ne tik susmukdė Valstybinio aprūpinimo skyriaus darbą, bet ir tarnybos metu pasirodydavo neblaivus. Nesutvarkė jis pašalpų teikimo žuvusiųjų karių šeimoms, neatidžiai aptarnavo Tėvynės karo invalidus, nebuvo vedama demobilizuotiems Raudonosios Armijos kovotojams ir karininkams darbo parūpinimo įskaita. Įžūlumo viršūnę rodė tai, kad jis nedalyvavo visuomeniniame ir politiniame miesto gyvenime.

Nebuvo pastatytas „tinkamoje aukštumoje” ir darbas Miesto vykdomojo komiteto Socialinio aprūpinimo skyriuje. O kaip gi kitaip galėjo būti, kai jam vadovavo A. I. Andrijauskas, kurio tėvas buvo demaskuotas kaip lietuvių tautos priešas. Netoli nuo tėvo tenuėjo ir sūnus – darbą susmukdė ir gautų uždavinių įvykdyti nesugebėjo, palaikė ryšį su svetimu gaivalu ir skleidė šmeižtus prieš tarybinę valdžią.

Ilgą laiką miesto Pramkombinato vedėju dirbęs K. P. Gasiūnas-Galiūnas, pasirodo, praeityje kartu su motina buvo restoranų ir lošimo bei viešųjų namų laikytojas. Toks tipas irgi netruko užteršti miesto Pramkombinato aparatą. Pavyzdžiui, pagalbinio ūkio vedėju buvo Gugas, stambus dvarininkas, kuris sėjos plano neįvykdė, darbų pagalbiniame ūkyje pavasario sėjos metu neišplėtė ir t.t. Tokiam prityrusiam „šuleriui” vadovaujant buvo užgniaužta šepečių bei teptukų gamyba, kurių taip labai reikėjo miesto gyventojams, žymiai sumažino darbo našumą avalynės dirbtuvė ir siuvykla.

Demaskuoti ir pašalinti iš įmonių ir organizacijų vadovų pareigų Lengvosios pramonės m-jos Klaipėdos bazės vedėjas E. P. Kiela, Komunalinio ūkio pirčių-skalbyklų tresto vedėjas A. P. Merkys ir kt.

„Miesto partinių organizacijų ir visuomenės pareiga sustiprinti bolševikišką budrumą ir mobilizuoti jėgas apvalyti įmones ir organizacijas nuo lietuviškai vokiškųjų nacionalistų, politiškų veidmainių ir buožiško elemento, prasiskverbusio į mūsų miesto tarybines organizacijas ir įmones, nesiskaitant su jų užimamąja vieta. Reikia parodyti ypatingą budrumą parenkant ir sukomplektuojant kadrus. Tikrinti žmones ne tik pagal specialybės pažymius, bet ir pagal politinius, nuodugniai domėtis jo praeities darbu ir politiniu priimamojo veidu. Tarybinio aparato išvalymas nuo visokių žulikų, buožinių nacionalistų ir kitų prisiplakėlių garantuos greitesni ketvirtojo stalininio penkmečio plano įvykdymą”, – akcentavo „Raudonasis švyturys”.

Švietimas – buožinių buržuazinių nacionalistų rankose

Priaugančiosios kartos auklėjimo srityje irgi buvo visiškų nesusipratimų – netruko atvejų, kai tai buvo pavesta daryti visokiems dvarininkams, fašistams, buožiniams — buržuaziniams nacionalistams. Apskrities Liaudies švietimo skyrius šiuo atžvilgiu buvo labai užterštas.

„Kuomet tam skyriui vadovavo Liachovičius, į apskrities mokytojų eiles įsibrovė įvairus lietuviškai — vokiškųjų nacionalistinių bandų nariai, kaip antai: Pakalniškis, Stropus, Končius ir Bakštytė, kurie buvo demaskuoti ir patraukti atsakomybėn už savo ankstyvesnius darbelius. Negana to, vėliau paaiškėjo, kad ir pats buvęs Liaudies švietimo skyriaus vedėjas Liachovičius buvo uolus vokiečių tarnas. 1939 m. okupavus Klaipėdos kraštą vokiškiesiems grobikams, Liachovičius pasiliko Klaipėdoje ir kartu su hitleriniais okupantais naikino mūsų mylimąjį pajūrį, Klaipėdą. „Toks, tokį pažino ir į kūmus pavadino” -, sako lietuviška liaudies patarlė; taip ir čia atsitiko: vieni kitus pažino ir apie Liachovičių pradėjo spiestis ir sau prieglobstį gauti tarybinei mokyklai visai svetimi žmonės, buvę aktyvūs tautininkai, tretininkai, ateitininkai, teisėjai, spekuliantai, hitleriškieji pataikūnai, įvairūs „kunigaikščių ir Bajorų herbo“ paveldėtojai, kurie nieko bendro neturi su pedagoginiu mokyklos darbu”, – rašė „Raudonasis švyturys”.

Esant tokiai sistemai Priekulės progimnazijos direktoriumi tapo net nebaigęs vidurinio mokslo J. Plečkaitis, kuris dar buvo ir nepataisomas girtuoklis, palaido elgesio su moterimis, net su savo progimnazijos auklėtinėmis, tuo pačiu sukompromitavęs ir įtraukęs į savo „liniją“ kitus jaunus mokytojus, kaip, pavyzdžiui, Stonį, Vaitiekūną.

Buvusi apskrities Liaudies švietimo skyriaus inspektorė Liaudanskaitė Elena Smetonos laikais, pasirodo, turėjusi dvarą, dar buvo ir aukštų Smetonos policijos pareigūnų sesuo, nuo Raudonosios Armijos bėgusi į Vokietiją, iš kur grįžo tik 1945 m.

O Šventvakarių pradžios mokyklos vedėja buvo tapusi Dirgelienė Olimpija Smetonos laikais buvusi stambi dvarininkė, kurios vyras aktyvus lietuviškai — vokiškųjų nacionalistų gaujų dalyvis, tarybinės liaudies priešas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dabar skelbiamuose duomenyse galima rasti, kad 45-erių O. Dirgėlienei po poros metų sovietinė valdžia išrašė bilietą į Krasnojarsko kraštą, iš kurio į Lietuvą moteris grįžo jau tik 1960 m.

Išaiškėjo tada ir faktas, kad Virkučių pradžios mokyklos vedėja Jarienė Ona – buvusi Klaipėdos krašto jaunalietuvių fašistų sąjungos moterų vadė. Ko gero, kodinis pavadinimas „jaunalietuviai fašistai” reiškė Klaipėdos skautų organizaciją. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos biografijų žinynas skelbia, kad 1906 m. Dargužiuose, Kretingalės valsčiuje gimusios Klaipėdos skautų aktyviste tapusios O. Zemturytės-Jarienės (Bernardo Aleknavičiaus nuotr. iš Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) tėvai buvo ūkininkai. Ji 1931 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją, dirbo Klaipėdos ir Pagėgių apskričių pradinėse mokyklose, nuo 1930 m. – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, nuo 1938 m. – Klaipėdos pedagoginio instituto Pavyzdinėje mokykloje. 1939 m. po Klaipėdos krašto užgrobimo persikėlė į Didžiąją Lietuvą, dirbo Šiaulių apskrities ir Kėdainių mokyklose, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, įsikūrė Telšiuose. Dirbo „Masčio” fabrike.

Laikraštis perspėjo, kad apskrities Liaudies švietimo skyriaus vedėjas drg. Miškinis privalo prieš sukomplektuodamas apskrities mokytojų kadrus patikrinti, budėti, būti atsargus, kad į tarybinės mokyklos kadrų eiles neįsibrautų prisiplakėlių, lietuviškai — vokiškųjų nacionalistų, įvairių „bajorų herbų“ nešiotojų, niekad nedirbusių pedagoginio darbo.

Ar draugas Miškinis paisė šio patarimo, ar visgi irgi buvo užsislėpęs lietuviškai — vokiškas nacionalistas, matyt, sužinosime vartydami vėlesnius „Raudonojo švyturio” puslapius.

Problemų buvo ir pačiame uostamiestyje, kur tais metais amatų mokykla Nr. 12 ruošė gyveniman pirmą jaunų specialistų laidą, turėjusią papildyti jūrų prekybos uosto kvalifikuotų darbininkų eiles.

„Ligi egzaminų laiko liko nedaug, o mokykloje nematyti rimto darbo pasiruošiant juos laikyti. Beveik nėra grupės, kurioje mokiniai neturėtų blogų pažymių tiek iš teorijos, tiek ir iš praktikos dalykų, nekalbant jau apie elgesį. Yra mokinių, kurie sistemingai ardo mokyklos drausmę, dažnai praleidžia pamokas ir to pasėkoje — blogas dėstomų žinių pasisavinimas. Į tokių skaičių įeina Bendžiunas, Morėtis ir kiti. Meisterių drg. drg. Dūko ir Starostos nejaudina jų mokinių nepažangumas, bloga elgsena, nedalyvavimas visuomeniniame mokyklos darbe. Dar daugiau. Meisteris Starosla pradėjo sistemingai girtauti, visiškai suardė drausmę grupėje, už ką birželio 24 d. buvo atleistas iš darbo. Nepaisydamas tokių rimtų trūkumų pačioje mokslo eigoje, mokyklos direktorius drg. Jackevičius visiškai nesijaudina, jis negali pasakyti, kas padaryta, kad mokiniai egzaminus išlaikytų „labai gerai” ir „gerai”. Komjaunimo organizacija stovi nuotolyje nuo atsakomybės už tinkamą mokinių egzaminų išlaikymą, o taipgi su direkcija nepalaiko jokio ryšio. Kas šiuo metu yra komsorgu direktorius nežino. Vietos komiteto pirmininku, nors tai labai keista, išrinktas direktoriaus padėjėjas politinėje dalyje drg. Stanislauskas, kuris ne tik nedirba jokio profsąjunginio darbo, bet ir savo pagrindinį — direktoriaus padėjėjo politinėje dalyje — darbą atlieka blogai. Užuot organizavęs papildomąsias pamokas atsitikusiems mokiniams, patikrinęs auklėtojų darbą su jaunuoliais ar suorganizavęs paskaitą moksline arba politine tema, jis užsiima literatūros sklaidymu bei rūšiavimu ir rašinėjimu mašinėle. Drg. Stanislauskas daugiau panašus į bibliotekininką arba kanceliarislą, negu į vadovą, kūnam partija patikėjo didžiulės svarbos reikalą — ideologinį jaunų tarybinių specialistų formavimą. Iš šito pralosi išvada: arba drg. Stanislauskas artimiausiu laiku turi padaryti staigų posūkį į politiniai auklėjamojo ir gamybinio bei buitinio visos mokyklos gyvenimo pagerinimo pusę, arba užleisti vietą”, – nedviprasmišką rekomendaciją įvertinęs padėtį švietimo įstaigoje pateikė „Raudonasis švyturys”.

Nepamiršo jis paminėti, kad buitinės sąlygos mokykloje buvo blogos: daugumoje kambarių trošku, nešvaru, nėra kėdžių bei taburečių, paveikslų, plakatų, lovos nesutvarkytos, daugelyje nėra ir virinto vandens. O ir išorinė amatininkų išvaizda nepatraukli: daugelis nenusikirpę, paišini.

Prasta padėtis buvo ir amatininkų valgykloje – dėl Jūrų prekybos uosto DAS‘o (Darbininkų aprūpinimo skyrius – M. V.) kaltės jau antra savaitė mokiniai negavo antro patiekalo. Mėsa buvo duodama nešviežia, sviestas – apkartęs, pienas – aprūgęs. Tad tikriausiai nebuvo nieko keista, kad sanitarinėje knygoje išplėštas lapas su penkių dienų pastabomis apie pietus. Visi amatininkai valgė be šaukštų, tiesiog iš dubenėlių. Šakučių irgi nebuvo. Indai plauti vandenyje, kurio niekas nekeitė.

„Drg. Jackevičius pranešė, kad amatininkų maistui pagerinti mokyklos pagalbinis ūkis paskerdęs kiaulę ir kasdien kiekvienam mokiniui duodama po 100 g kiaulienos. Aiškinant pasirodė, kad ne tik mokiniai, bet ir virtuvės darbuotojai apie tai nieko nežino”, – rašė „Raudonojo švyturio” korespondentas ar bendradarbis A. Švėgžda.

Būtina masinė kontrolė

1946-ųjų rugpjūtį „Raudonajam švyturiui” teko priminti, kad Leninas mokė, o Stalinas tebemoko vartotojų kooperaciją padaryti plačia, masine darbo žmonių organizacija, kuri gintų darbo žmonių interesus nuo privačių pirklių, spekuliantų. Ir nors Klaipėdos apskrityje vartotojų kooperatyvuose jau ir buvo 2 000 narių, vadovaują organai nesugebėjo juos įtraukti į aktyvų darbą, nesuorganizavo juos kovai prieš buržuazinius nacionalistus, kurių nemažai buvo prasiskverbę ir į šį aparatą bei visokiais būdais kenkė tarybinei prekybai.

Dėl tokio apsileidimo Priekulės kooperatyvui kurį laiką vadovavo Žygas, buvęs vokiškųjų okupantų tarnas, o Kretingalės vartotojų kooperatyvui – svieto perėjūnas Mockus, kuris per trumpą laiką suspėjo išeikvoti darbo liaudies turto už 12 000 rublių. Tuo metu Trušelių vartotojų kooperatyvo vedėja Radzevičienė per porą savaičių išeikvojo įvairių prekių už 1 500 rublių.

Laikraščio straipsnio autoriaus K. Kazlausko nuomone, valsčių partinės ir tarybinės organizacijos turėtų įtraukti ir kooperatyvų aktyvą į masinės kontrolės darbą, nes tokie kontrolieriai iš apačios greičiausiai pastebi visus nesklandumus, išeikvojimus ir todėl galima greičiau demaskuoti liaudies priešus bei socialistinės nuosavybės grobstytojus.

Tokią kontrolę iš apačios tikriausiai atliko ir „Raudonajam švyturiui” parašęs skaitytojas B. Dagilis, kuris Klaipėdos turguje žaliais svogūnų laiškais prekiavusį Žaliojo apsodinimo trestą išvadino lupikautojais, nes už pundelį tokių laiškų apie 60 gramų trestas ėmė po 5 rub., kai valstiečiai spekuliantai 100 gr pardavinėjo po 3 rub.

Kontrolės tą vasarą klaipėdiečius mokė ir specialiai atvykusi Lietuvos TSR profesinių sąjungų centro tarybos brigada.

Suorganizuotas pirmasis Klaipėdoje visuomeninės masinės kontrolės prekybos taškų patikrinimas parodė, kad prekybinėse organizacijose įsiskverbę įvairūs vakarykščiai kupčiautojai nesupranta tarybinės prekybos uždavinių sąžiningai ir kultūringai aptarnauti darbo žmogų, o žiuri tik savo asmeniškos naudos bei prie pirmosios progos tik stengiasi apvogti jį įvairiais nedasvėrimais, permokėjimais, grąžos nedavimu ir panašiais būdais.

Kontrolės metu paaiškėjo, kad net ir pats Miesto vykdomojo komiteto Prekybos skyriaus vedėjas Jegorovas neturėdamas jokios teisės rašinėjo parduotuvių vedėjams asmeniškus raštelius, dažnai neišskaitomas „filkino gramotas”, pagal kurias buvo jo pažįstamiems išduotos įvairios fonduotos pramoninės prekės, skirtos darbo žmonėms.

Tikriausiai kontrolės rezultatai nulėmė ir Miesto vykdomojo komiteto sprendimą, kuriuo jis įpareigojo Komunalinio ūkio skyriaus vedėją drg. Zirianovą nedelsiant užtikrinti kirpykloms gavimą kosmetikos plano tvarka iš valstybinės pramonės ir pašalinti kirpėjų praktikavimą aptarnauti klientus „savais” odekolonais aukštomis, spekuliatyvinėmis kainomis (10-15 rublių už skutimą). Taip pat buvo nurodyta visoms kirpykloms nedelsiant paskirti kasininkus, duoti įtvirtintus kainoraščius, kurie turi būti pakabinti matomoje vietoje.

Netvarka ir Butų ūkio valdyboje

Komunalinio banko Klaipėdos kontoros valdytojas Romanko informavo „Raudonojo švyturio” skaitytojus, kad nesumokėta butų ir nuomos mokesčių skaitlinė 1946 m. liepos 1 d. duomenis sudarė 135 000 rublių, bet Butų ūkio valdybos vadovų šis faktas nejaudino, nes jie pagrindiniu savo darbu laikė orderių butams išdavinėjimą.

Pasak draugo Romanko, liepos 3 d. sušauktame pasitarime miesto Butų ūkio valdyboje paaiškėjo, kad didelė dalis namų valdytojų nežino, kiek turi gyventojų, kokį jie užima gyvenamąjį plotą, kokia yra butų mokesčio ir nuomos sumokėjimo padėtis, nežino piktybinių skolininkų pavardžių. Atsirado net tokių namų valdytojų, kurie nežinojo, kokius namus turi kontroliuoti.

„Pavyzdžiui, Turgaus g-vės Nr. 42/43 ir Žvejų gatvės Nr. 2 gyventojai nemoka butų mokesčio nuo 1945 m. ir mokėti jų niekas neragina. Namų valdytojai į butų rajonus užeina, kaip taisyklė, atsiimti tik algos, o ką jie yra nuveikė likviduojant butų mokesčio įsiskolinimą, atliekant eilinį jiems pavesto gyvenamojo ploto remontą, koks įvyko pasikeitimas gyventojų sąstato pas juos nepasidomi”, – rašė draugas valdytojas, pabrėžęs, kad dėl tokio aplaidumo šimtai tūkstančių rublių valstybinių lėšų nesurenkami ir negali būti panaudoti miesto butų ir komunalinio ūkio atstatymui.

Laikraštinė šlovė neilga

Linas Poška, raštininkas

Kritikuojamo vadovo girtavimo faktas duoda ženklą skaitytojui – ir valdžiai tuo pačiu – kad tas vadovas tikrai yra korumpuotas. Mat jeigu šiais laikais klaipėdiečio biudžetas leidžia kasdien svaigintis (ekonomine klase) kad ir iš pensijos, tai 1946-aisiais alkoholis – prabangos produktas. Aprašomais mėnesiais butelis degtinės kainavo apie 80 rublių (metų pabaigoje bus atpigintas iki maždaug 60), o vadovo atlyginimas svyravo tik apie 1 000, retai daugiau, rublių. Nedarydamas kitų išlaidų, per mėnesį pasiturintis klaipėdietis išgalėjo nusipirkti tik apie 12 butelių. Taigi visiems buvo aišku, kad jeigu dažnai geria – tai ir kažką vagia.

Vėliau valdišką degtinę, neatlaikiusią savo neteisėtai varvinamos sesers konkurencijos, partija ženkliai per keletą kartų atpigins ir ji taps prieinamesnė doro žmogaus kišenei.

Pigesnė 1946 buvo naminė degtinė, bet ir ji nors ir gerai uždirbančiam klaipėdiečiui būdavo prabanga. Tokiomis aplinkybėmis reguliariai geriantis tarybinis vadovas privalėjo iš kažkur prasimanyti pinigų. Arba degtinės natūra – tuo atveju ji paprastai būdavo gaunama už kurias nors paslaugas, tas paprotys išliks ilgus dešimtmečius.

Už ką galėjo prasimanyti pinigų arba degtinės mėsos kombinato direktorius Basiokas yra visiškai aišku. Grobstymo tradicijos Klaipėdos skerdykloje išliko iki pat Sąjūdžio.

Verta pastebėti, kad direktoriui neįmanoma grobstyti vienam. Jis turi sukurti tinklą, kurio dalyviai tylės, nes patys irgi pagal rangą mėsą tempia iš skerdyklos. Na, ir paprasti darbininkai tai matydami pagal savo ribotas išgales pasijungia.

Visuotinė gaminamos produkcijos grobstymo sistema nebuvo paslaptis laikraščiui, nes tą jis pamini čia bardamas ir „Aušros“ fabriko direktorių Staliliūną: ne tik pats „sistemingai grobstė ir pasisavindavo valstybės turtą“, bet ir „sudarė sąlygas, užkrečiančias ir pavaldinius grobstyti gaminius ir žaliavą“.

Valstybinio aprūpinimo skyriaus vedėjas Vidutis savo žinioje turėjo kitą resursą – pašalpos, geresnės darbo vietos parinkimas, buitinis aprūpinimas. Taip, tai ne mėsos kombinatas, „sistemingai girtuokliauti“ iš to nelabai pavyks, bet „pasirodyti neblaiviam“ darbe – išgalėjo.

Nenuostabu, kad geria. To meto vadovui būdavo keliami šizofreniški, vienas kitam prieštaraujantys uždaviniai. Už tą patį veiksmą jis galėjo būti ir paskatintas, ir nubaustas.

Politiniai vėjai keitėsi ne kas keturis metus, kaip dabar, o tiesiog mėnesiais ir savaitėmis, ir laiku nespėjęs susvyruoti kartu su partijos linija jis galėjo prarasti ir darbą, ir – rečiau – laisvę. Nenuostabu, kad dirbdami tokiomis sąlygomis vadovai ieškojo atsipalaidavimo alkoholyje.

Krenta į akis, kad pirmą kartą laikraštyje matome daugelio smerkiamų vadovų ir darbuotojų biografijos detales. Negali sakyti, kad anksčiau jos valdžiai nerūpėjo. Tačiau tik dabar, praėjus metams po karo, pradėjo efektyviai veikti politinė policija, atsirado apsikeitimas informacija apie rūpimus asmenis tarp teritorinių jos padalinių. Kovo mėnesį liaudies komisariatai pervadinti į ministerijas, prasidėjo buvusio Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) smulkinimas, politinės policijos funkcijos sutelktos MGB, darbas tapo efektyvesnis.

Paprasti žmonės, matydami tuos pačius pareigūnus ir darbo metodus, dar ilgai MGB ir KGB tebevadindavo Enkavėdė (jau atgimusioje Respublikoje po 1990 naujai kuriamą paveldo įstaigą pradžioje galvota pavadinti Nekilnojamųjų kultūros vertybių departamentu, bet apsižiūrėta, kad negeri prisiminimai iškyla į santrumpą žiūrint, tai dėl to dabar senamiesčio statybas reguliuoja ne NKVD, o KVADas).

Ne tik dabar, bet ir 1946 laikraštinė šlovė buvo trumpalaikė. Dar prieš mėnesį Švietimo skyriaus inspektorė Elena Liaudanskaitė buvo „prityrusi pedagogė“ ir „draugė“, su jos darbu buvo siejami švietimo poslinkiai gerojon pusėn; dabar gi klaipėdietis pasibaisėjęs skaito, kad ji Smetonos laikais turėjusi dvarą, prie tarybinės santvarkos jo netekusi, yra aukštų Smetonos policijos pareigūnų sesuo; lyg to dar būtų maža – nuo Raudonosios Armijos bėgusi į Vokietiją…

Taigi, dabarties atsiminimuose dažnai pabrėžiamas pokarinės Klaipėdos pranašumas, kad čia buvo galima saugiau pradėti gyvenimą iš naujo, galiojo tik paprastesniems žmonėms. Pastebimą poziciją užimančių klaipėdiečių praeitis būdavo blusinėjama atidžiai.

Laikraštyje matome, kad tarybinėmis akimis žvelgiant nėra jokio skirtumo, kokioje Lietuvos Respublikos organizacijoje yra dalyvavęs smerkiamas klaipėdietis. Jaunalietuviai su ateitininkais dar prieš dešimt metų buvo nesutaikomi politiniai priešai. Dabar jie valdžiai visi vienodi, gal net „lietuviškai — vokiškųjų nacionalistinių bandų nariai“.

Rasti tinkamų pedagogų valdžiai nebuvo lengva. Jeigu išsilavinęs ir pareigingas – greičiausiai su nekomunistine biografija. Jeigu be tokios tamsios biografijos – tai mokinių kiaulę pasisavins, tai vadovaus mokyklai pats vidurinės nebaigęs, girtas, ir apskritai – #metoo su progimnazistėmis. Švietimo reikalai pradės bent kiek taisytis tik su pirmosiomis dvimečio Klaipėdos mokytojų instituto laidomis.

Iš laikraščio baramų gamybininkų turbūt geriausias vadovas buvo nušalintas ir teisiamas „Trinyčių“ direktorius Nikolajevas. Iš teksto aišku: priimdamas žmones į darbą žiūrėjo ne į biografiją, o į dalykines savybes. Greitai išmokydavo naujokus dirbti. Niekinamai žiūrėjo į politinius tauškalus ir atsisakė pats jais užsiimti. Pro pirštus, matyt, žiūrėjo į tai, kad alkanas darbuotojas brokuotų siūlų ritę išsineša turguje parduoti. Neskatino daugiastaklininkių judėjimo. Pastarasis dalykas nėra toks jau nekaltas, nes tai stachanoviečių vajaus atmaina. Būdavo atrenkamos geriausios staklės (apskritai visos geriausios, našiausios darbo priemonės), jos prižiūrimos griežtai pagal techninį reglamentą, kad negestų. Taip dirbtinai kitų sąskaita sudarius našesnio darbo sąlygas, jauna ir žvitri verpėja galėdavo dirbti su keliomis staklėmis, ji už tai gaudavo didesnį atlygį ir kitų paskatinimų. Bėda čia ta, kad tokio paties našumo valdžia imdavo reikalauti ir iš tų, kuriems tokių šiltnamio sąlygų nebūdavo. Neįvykdžius – mažėdavo atlyginimas.

Nėra parašyta, kiek išgerdavo Butų ūkio valdybos vadai, bet gerti jie tikrai turėdavo už ką. Jų žinioje būdavo būsto parinkimas naujajam klaipėdiečiui. Nuo valdybos priklausė, koks konkrečiai būstas bus skirtas – apgriautas ar posveikis, mažesnis, didesnis, arčiau hidranto ar toliau. Galimų tokių valdybos sprendimų „koridorius“ nebuvo platus, nes ji buvo tik pagalbinis Vykdomojo padalinys, vykdantis jo valią, tačiau to koridoriaus ribose konkretaus orderio butui išrašymas šitiems draugams irgi suteikdavo galių.

Laikraštis atviru tekstu ir rašo apie valdybos darbo prioritetą – ne mokesčius surinkti, o žmonėmis pasirūpinti.

Užtat jau šiais laikais nei daugiabučių bendrijos, nei juos administruojančios įmonės niekada nebepamiršta susirinkti aptarnavimo mokesčių. Iš to galime spręsti, kaip komunalininkų darbo etiką veikia galimybės skirstyti orderius butams išnykimas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.