Aktyvi lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narė Jūratė Viktorija Stubraitė nėra linkusi atvirauti, kad su rašytoja Ieva Simonaityte ją sieja artimas giminystės ryšys, tačiau nenuslėpsi, kad įžymioji Klaipėdos krašto pasakotoja ir gyvenimo vaizduotoja yra jos pusseserė. Mokykloje tarp savo bendraamžių Jūratė dėl to jautėsi išskirtinė, tačiau vėliau jai giliai įstrigo pamokantys tėvelio Martyno Stubros žodžiai: „Taip, Ieva Simonaitytė yra tavo pusseserė, bet tu neturi teisės ja didžiuotis. Ji viską gyvenime pasiekė savo darbu, o tu turi eiti savo keliu.“

Sausio 23-oji – Ievos Simonaitytės gimtadienis.

J. Stubraitė apsilankė Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, kuris savo socialinio tinklo paskyroje primena ir šį giminystės ryšį, ir rašytojos tėvo giminės istoriją.

Lankupių kaimo ūkininkų Stubrų giminės istorija yra susijusi su rašytojos I. Simonaitytės biografija bei kūryba. Jos motina Ėtmė Simonaitytė (Simoneit) iki 1896 metų Kalėdų tarnavo pas Stubras.

Vyriausiam sūnui Jurgiui Stubrai (1877–1938) ji labai patiko, bet samdinė nebuvo pageidaujama marti. Ji buvo netinkama pora ūkininkui, todėl besilaukdama nesantuokinio kūdikio [būsimos rašytojos] buvo išprašyta iš namų. Iš nederamai pasielgusio vyriausiojo sūnaus buvo atimta teisė paveldėti tėvų ūkį.

Rašytojos motinos ir tėvo gyvenimo istorijos atpažįstamos žymiausiuose I. Simonaitytės kūriniuose – romanuose „Aukštujų Šimonių likimas“ ir „Vilius Karalius“.

Slaptas paketėlis

Nors Ėvikė Simonaitytė – nesantuokinė dukra, bet ji buvo prisimenama Stubrų šeimoje. Martynas Stubra, Jūratės tėvelis, dar būdamas vaikas matydavo, kad jo mama prieš didžiąsias šventes kažkam ruošia papildomą dovaną. Tai darė slapta, tačiau kur tu nuo vaiko pasislėpsi! Martynukui buvo itin smalsu sužinoti, kam tas paketėlis ruošiamas. Ir tik paaugęs jis suprato, kad dovanėlė prieš Velykas ir Kalėdas buvo pakuojama jo netikrai seseriai.

Jūratė mano, kad pasakotojos talentą I. Simonaitytė galėjo paveldėti iš savo promočiutės – tėvo močiutės Marikės Skvirblienės (1824–1904, gim. Posingate). Nors Jūratės tėvelis Martynas buvo mažakalbis, tačiau jis dažnai prisiminimais sugrįždavo į tuos laikus, kai augo savo tėvų namuose kartu su močiute, kurią meiliai vadino ne omama, o mamuže. Ji buvo labai gabi pasakotoja. Ant kelių pasisodindavo Martynuką – jauniausią vaikaitį ir kas vakarą sekdavo vis naują pasaką, kuri niekada nepasikartodavo.

„Gal ir pasikartojo. Aš nemanau, kad jis viską būtų prisiminęs…“ – šypsosi dukra Jūratė.

J. Stubraitės tėvelis vaikystėje manė, kad mamužė dieną pasaką paskaito, o vakare jam papasakoja, tačiau paaugęs suprato, kad klydo.

„Kai pamačiau, kokia mamužė yra darbšti, kiek daug dirba, aš supratau, kad ji neturėjo laiko kada skaityti. Turbūt pati sugalvodavo vaikui kiekvieną vakarą vis naują pasaką…“ – tėvelio mintimis dalijasi J. Stubraitė.

Susirašinėjo su seserimi

Jurgis Stubra turėjo dvi dukras Ievas: Ievą Simonaitytę ir Ievą (Evą) Stubraitę, kuri vėliau ištekėjo už Juodgudžio.

Kol gyveno Lietuvoje, jos abi bendravo. Kai jaunesnioji Ieva (Eva) išvyko gyventi į Ameriką, seserys susirašinėjo laiškais. Apie 2010-tus metus Jūratė buvo nuvykusi už Atlanto susitikti su savo pussesere. Ieva (Eva) jai papasakojo įdomų nutikimą, kaip vaikystėje ji ėjusi į Mickų geležinkelio stotį pasitikti savo sesers – būsimosios rašytojos Ievos Simonaitytės.

Tai įvyko apie 1928-tus ar 1930 metus, kada I. Simonaitytė dar gyveno Klaipėdoje. Jaunajai Stubraitei tuomet galėjo būti sukakę keturiolika-šešiolika metų. Ji trumpino kelią brisdama per Minijos brastą. Upės pakrantė buvo nusėta gražiausiais pievų žiedais…

„Skyniau, skyniau gėles… Žiūriu, kad ot.., aš jau, turbūt, vėluosiu!“ – pasakojo Jūratei Ieva (Eva).

Taip ir nutiko. Nubėgusi į geležinkelio stotį ji apsidairė ir suprato, kad traukinys jau pravažiavo… Visi buvo išvykę, tik I. Simonaitytė viena vaikštinėjo perone ir, turbūt, galvojo, kad tėvas ją pamiršo…

Tą kartą abi seserys grįžo į namus besišnekučiuodamos. Kieme jas pasitiko Jurgis Stubra su žmona Ilze (Elze). Šeimininkai su viešnia nuėjo į gerąjį trobos galą. Apie ką kalbėjosi, liko nežinoma. Vaikai anuomet nebuvo įpratę klausytis tėvų pokalbių. Vėliau visiems buvo padėta valgyti.

„Tada tėvai man vėl liepė palydėti I. Simonaitytę atgal į stotį“, – prisiminė Amerikoje gyvenusi Ieva (Eva) Stubraitė- Juodgudienė.

Ūkininkas Adomas Stubra

Pasak Mažosios Lietuvos enciklopedijos, Stubrà, Stubrų giminė, lietuvininkų giminė. Duomenys, kad Stubrų giminės gyventa Klaipėdos apylinkėse, siekia XVIII amžių.

I. Simonaitytė didžiavosi tėvo giminėmis, nes jie gerbė lietuviškas tradicijas, kovojo už lietuvių kalbos grąžinimą į viešąjį gyvenimą, dalyvavo lietuviškų draugijų veikloje.

Rašytoja mėgdavusi svečiuotis dėdės Adomo Stubros (1885–1956) šeimoje. Jis buvo vedęs Dieglių kaimo ūkininkaitę Ilzę (Elzę) Karaliūtę. Iš savo dalies pasistatė vėjinį malūną.

„Adomas Stubra buvo mano tėvelio vyresnis brolis. Jis atėjo užkuriomis į Dieglių kaimą. Ūkis turėjo skolos, kurią išmokėti padėjo naujojo gaspadoriaus sumanumas. Adomas žmonos tėviškėje rado gero molio ir pastatė plytinę. Gamino geros kokybės plytas ir čerpes. Kai ten atėjo – stovėjo tik vienas namo galas, o jis pristatė ir antrą. Šiuose namuose mėgo svečiuotis I. Simonaitytė, kadangi dėdė Adomas pripažino brolio dukrą, o Vanagai buvo visai netoli“, – pasakojo J. Stubraitė.

A. Stubra dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime, buvo Šaulių sąjungos ir „Eglės“ draugijos narys. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos penkmetį jis pažymėjo organizuodamas paminklo pastatymą ant Skomantų piliakalnio ir jį finansuodamas.

1951-ais sovietų okupantų buvo ištremtas ir, deja, iš Sibiro nebesugrįžo.

Sudėtingas gyvenimas nuo 1944-ųjų

Jūratė ne kartą girdėjo artimųjų pasakojimus apie šiurpų ir atšiaurų 1944-jų metų spalį, kai klaipėdiškiai traukėsi į Vokietiją, vežimas paskui vežimą judėjo keliu Tilžės link. Ji prisimena, kad tuo metu buvo itin sunku gauti arklį.

„Tėvelis rado ne visiškai pajėgų, uždususį, bet vis vien džiaugėsi: arklys yra arklys. Susikrovėme mantą ir važiavome…“ – pasakoja Jūratė.

Kiek pavažiavus, tėvelis išsuko vežimą iš kelio. Tuomet įvyko šeimos pasitarimas. Buvo svarstoma: likti Lietuvoje ar judėti tolyn. Dvejota dėl to, kad vyriausias Stubrų sūnus Martynas buvo paimtas į kariuomenę, nenorėta su juo išsiskirti. Mama tėveliui sakė: „Kaip tu pasakysi, taip ir bus.“

Broliukui Albinui [ kuris vėliau tapo žinomas uostamiesčio fotožurnalistas] norėjosi važiuoti toliau. Jam taip patiko gražios kareivių uniformos! O mažiausioji Jūratė tuo metu tebuvo pusantrų metukų…

Beveik visi žmonės jau buvo išvažiavę. Sklandė niūrios nuotaikos. Nebuvo aišku, kaip reikės gyventi… Kelyje praleidusi dvi naktis šeima pasuko pas tėvelio brolį Adomą. Jis nebuvo išvažiavęs ir įsileido į antrąjį trobos galą.

Aplinkui buvo likę daug tuščių sodybų. Vaikai prašė: „Eikim gyventi ten, kur yra sodas!“ Sužinoję, kad už Klaipėdos esanti tuščia sodyba su dideliu sodu, ten ir nuvyko.

„Tokiu būdu 1945-jų balandžio 12-tą mes atsikraustėme į Pempininkų kaimą“, – pasakoja Jūratė.

Po kurio laiko grįžo du senukai, sodybos šeimininkai. Jų namas buvo dviejų galų. Viename glaudėsi Martyno Stubros šeima, o kitame – sugrįžę žmonės. Jie nesuprato nei lietuviškai, nei rusiškai, todėl prašydavo įnamių parnešti duonos. Kai šeimininkai išvyko į Vokietiją, namai buvo parduoti. 1958-jų spalį Jūratės šeimai teko išsikraustyti… Tuomet tėvelis netoliese surentė nedidukę „būdelę“ ir ten visi gyveno iki 1965-jų, kol gavo butą Klaipėdoje, Kauno g.

„Nežiūrint to, kad Stubrų šeimoje vaikai augo labai paklusnūs, mūsų tėveliui mokykloje mokytojas smarkiai trenkė per dešinę ausį. Dėl to jis visą gyvenimą liko viena ausimi neprigirdintis. Būdavo, jei klausosi – suka kairę ausį į tą pusę“, – teigia Jūratė.

Garbinga viešnia

J. Stubraitė su I. Simonaityte pirmą kartą susitiko savo tėvų namuose Klaipėdoje. Garbingos viešnios laukta iškilmingai – ne tik kaip artimos giminaitės, bet ir kaip žinomos rašytojos.

„Susirinko krūva giminių. Suvažiavo visi broliai su žmonomis. Tėvelis atsisėdo šalia Simonaitytės. Jis buvo tikintis, labai gerai žinojo Bibliją. Pokalbis pasisuko apie Rūtą iš Senojo Testamento. Simonaitytė iš karto paklausė: „O kas ta Rūta?“ Jai nebuvo svarbu, kad yra žymi. Jei ji nežinojo – nesivaržė, klausė, o tėvelis paaiškino“, – prisiminimais dalinasi J. Stubraitė.

M. Stubra visą gyvenimą buvo pamaldus evangelikas liuteronas. Uoliai lankė pamaldas Klaipėdos miesto senosiose kapinėse (dabartiniame Skulptūrų parke) stovėjusioje koplyčioje (dabar stačiatikių cerkvė). Ten evangelikai liuteronai meldėsi po stačiatikių pamaldų.

Lituanistų viešnagė netinkamą dieną

Kai rašytoja vasarodavo savo vasarnamyje, ten niekada netrukdavo svečių. Vieną 1974-jų birželio popietę jos namuose Priekulėje apsilankė lituanistai, susibūrę iš įvairių technikumų, kurie Klaipėdos universitete lankė kvalifikacijos kėlimo kursus.

Buvusi J. Stubraitės bendradarbė, lituanistė iš Kalvarijos technikumo jai papasakojo apie šį apsilankymą: „Po paskaitų universitete, kaip visada, nuvykome pas Simonaitytę. Prie durų nusiavėme avalynę. Tuomet rašytoja paprašė nufotografuoti kiek batų ten yra, kad žinotų, koks skaičius žmonių pas ją lankosi.“

Kai viešnios ir svečiai suėjo į kambarį ir susėdo, I. Simonaitytė taip pradėjo pokalbį: „Jūs nevykusią dieną atvažiavot. Ką tik gavau žinią, kad mirė mano paskutinis dėdė…“ Ji kalbėjo apie Jūratės tėvelį Martyną.

M. Stubra buvo pašarvotas savo namuose Klaipėdoje. I. Simonaitytė paskambino artimiesiems ir pranešė, kad atvažiuos.

Laidotuvių dieną kartu atvyko vyras ir moteris.

Jūratė prisimena: „Visi žvilgt – Simonaitytė atvažiavo ne viena, atsivežė ir vyskupą Kalvaną (Jonas Viktoras Kalvanas 1914 -1995) su žmona. Visi liko nustebinti.“

Rašytoja glėbyje laikė prie namų Priekulėje suskintas rožes. Padėjusi jas į karstą, tarė: „Kai skyniau rožes, žmonės ėjo pro šalį ir klausė kam skinu gėles”…

Džiugi žinia

Kartą, po tėvelio laidotuvių, Jūratė su mama ir broliu Albinu važiavo pro savo garsios giminaitės namus Priekulėje. Pamatę pravirą langą, sustojo. Kai pasibeldė į duris, juos maloniai pasitiko rašytojos pagalbininkė Domutė Rimaitienė.

I. Simonaitytė tą dieną buvo itin pakiliai nusiteikusi. Jos akys spindėjo džiaugsmu, nes iš Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčios šventoriaus į Vanagų kaimo kapines buvo perlaidotas kunigas Emilis Bleiveisas (vok. Emil Rudolph Hugo Bleiweiss). Vaikystėje silpnos sveikatos būsimąją rašytoją kunigas užstojo nuo bendraamžių užgauliojimų, pastebėjo mergaitės gabumus, suteikė galimybę jai gydytis. Rašytoja visą gyvenimą jautė ypatingą dėkingumą šiam iškiliam dvasininkui.

Jūratė prisimena, kad tuomet I. Simonaitytę rado gulinčią. Šalia jos lovos buvo padėta rašymo lenta.

Ji buvo parašiusi ir užklijavusi keturis laiškus, kurie vos tilpo į vokus. Nors rašė pusiau gulėdama, rašysena buvo daili, o adresai užrašyti tiesiai, ne kreivai. Ji įdavė laiškus Albinui sakydama: „Tu išmesi, iš Klaipėdos išeis greičiau negu iš Priekulės.“

Visą Stubrų giminės istoriją rasite čia.