Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Klaipėda buvo atskirta nuo Vokietijos. Ji kartu su nedidele aplinkine teritorija, kurioje tuo metu gyveno apie 150 tūkst. žmonių, atsidūrė skirtingų interesų taikinyje.

Kol nebuvo aiškus galutinis Klaipėdos krašto likimas, sąjungininkės laikinai jį administravo pačios. Šią misiją Klaipėdos krašte vykdė Prancūzija. Politiniuose kuluaruose tuo metu svarstytos dvi pagrindinės šio regiono perspektyvos. Viena – kraštą būtų tikslinga perduoti Lietuvai, tiesa, pačią Lietuvą, bent 1919-1920 metais, sąjungininkės įsivaizdavo kaip nebūtinai nepriklausomą valstybę. Antroji aktyviai diskutuota perspektyva buvо Dancigo arba Gdansko pavyzdžiu paversti Klaipėdą politiškai savarankiška teritorija.

Klaipėdos krašto vokiškasis elitas manė, kad regiono vokiškumą pavyks išsaugoti jeigu sąjungininkės palaimins Klaipėdoje jau nuo 1919 metų svarstytą idėją, kad šis kraštas galėtų tapti savarankiška valstybe. Paradoksalu, kad nors savarankiškos valstybės idėja buvo priimtina Klaipėdos krašte gyvenusiems vokiečiakalbiams, kurie tikėjosi taip atkurti per karą sužlugdytus ekonominius ryšius, pokarinėje Vokietijoje ne visi tokiai Klaipėdos regiono politinei ateičiai pritarė.

Idėją, kad Klaipėda gali tapti Lietuvos dalimi, rėmė ne tik atskiri sluoksniai Vokietijoje ir Lietuvos politikoje. Ji tam tikrą palaikymą turėjo ir Prūsijos lietuvių gretose.

Vos tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. lapkričio 16 d. penkiolika žmonių Tilžėje įkūrė Prūsų lietuvių tautos tarybą. Pačią pirmą savo egzistavimo dieną ji išplatino atsišaukimą, kad Prūsijos lietuviai norį atsiskirti nuo Vokietijos ir jungtis prie Lietuvos. Tačiau ne visi vietos lietuviai tokią idėją rėmė. Tad ir jų gretose dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos nuomonių būta skirtingų.

Pirmiausia, kurį laiką buvo visiškai neaišku, kokia bus toji Lietuva. Antra, vietos lietuviam nerimą kėlė ir skirtingi Klaipėdos ir Didžiosios Lietuvos išsivystymo lygiai.

Apie Klaipėdos likimą, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, laidoje kalbėjo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas, instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, istorikė doc. dr. Silva Pocytė ir istorikas, instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. dr. Vygantas Vareikis.

Projektą „Istorinės Klaipėdos pėdos“  iš dalies finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros programos „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas”. Projekto partneriai – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.