Lygiai prieš pusę amžiaus tuometinio kultūros ministro pavaduotojo surašytas raštas liudija, kad sovietmečio bujojusio vokiškojo miesto laikotarpio paveldo griovimo vajaus metu galėjo nelikti ir dar vieno išskirtinio objekto – rotušės pastato, kuriame napoleonmečiu rezidavo Prūsijos karalius ir garsioji karalienė Luizė.

Šios sukakties proga „Atvira Klaipėda“ primena rotušės istoriją bei supažindina su dabartinio miesto vadovo Arvydo Vaitkaus, nusprendusio čia nebedirbti, kaip kad darė jo pirmtakas, vizija, kaip būtų galima išnaudoti šias patalpas.

Kur buvo anksčiau?

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, kur buvo ir ar buvo Klaipėdos rotušė iki XVI amžiaus pabaigos, šiandien pasakyti negalima. Pirmasis dokumentas, liudijantis rotušės statybą Klaipėdoje, datuojamas 1595 metais.

„Klaipėdos istorijos“ autoriaus Johanneso Sembritzkio nuomone, ši rotušė buvo statoma sklype, kurio dabartinis adresas Tiltų gatvė 7. Kai kurie kiti šaltiniai tokia versija lyg ir leistų suabejoti. Bet kuriuo atveju per 1678 metų gaisrą šis pastatas buvo iš dalies sunaikintas, todėl rotušė turėjo keltis kitur – iki 1802 metų ji veikė dabartiniu adresu Tiltų gatvė 5. Ten ji užėmė visą kvartalą, įskaitant dabartinius sklypus Jono gatvė 5 ir Kepėjų gatvė 16. Nuo 1802 metų rotušė buvo dabartiniame sklype Turgaus gatvė 7”, – pasakojo V. Safronovas.

Pastatė pirklys

Architektūros istorikas Jonas Tatoris rašė, kad dabartinė rotušė iš pradžių buvo pirklio ir danų konsulo Lorko namas, kurį jis pastatė XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje.

Namo centre buvo rizalitas, kurio viršuje – trikampis frontonas. Pastato kampus puošė piliastrai, o langus – sandrikai. Lėkštą stogą nuo gatvės ir upės pridengė sumūrytas atikas.

Vienas to meto keliautojas, anot J. Tatorio, rašė, kad tai – itališko stiliaus namas, pastatytas pagal kilmingųjų skonį.

J. Sembritzkio teigimu, Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III su žmona karaliene Luize šiame name buvo apsistoję jau 1802 m. birželį, kai Klaipėdoje vyko jų susitikimas su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I.

1807 m. sausio 8 d. karalius ir serganti karalienė, po pralaimėjimų Napoleonui atvykę į prancūzų neužimtą Prūsijos kraštą, vėl apsistojo šiame name, kurį jau buvo paveldėjęs Lorko žentas, pirklys ir Karališkojo laivybos ir prekybos teismo asesorius Fr. Ludwigas Consentas, kilęs iš Kotbuso.

Karališkoji pora čia gyveno ir reikšmingus Prūsijai sprendimus priiminėjo iki 1808 m. sausio 15 d.

Pasak J. Sembritzki, kambariai, kuriuose gyveno karališka pora, nebuvo pakeisti dar ir XX a. pradžioje. 1900 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“ jis rašė, kad tarp išsaugotų karališkų relikvijų tuo metu dar buvo ir Luizės sofa, kuria karalienė naudojosi. Ją miestui buvo padovanojęs Joniškės dvaro savininkas, kapitonas Heinrichas Graffas.

Pasak V. Safronovo, į šį namą rotušė buvo iškelta 1846-aisiais. J. Sembritzki rašė, kad šį pastatą, kuriame prieš tai dar ilgą laiką veikė biržos halė, miestas įsigijo už 13 000 talerių.

Didysis gaisras nepalietė

Anot J. Tatorio, per didįjį Klaipėdos gaisrą 1854 m. sudegė visi miesto laikrodžiai, tad buvo planuojama laikrodį įtaisyti virš gaisro nepaliestos rotušės, tačiau dėl lėšų stokos tokių planų buvo atsisakyta.

„1876 m. namas buvo suremontuotas ir perstatytas. Senasis, labai plokščias, aukštu atiku apsuptas stogas buvo pakeistas. Tai sąlygojo ir viso fasado perstatymą, kai, deja, buvo padaryta architektūrinė klaida – įėjimas nebuvo išskirtas atskiru portalu. Deputatų posėdžių salė buvo apie 1 metrą paaukštinta ir išpuošta drožinėtu ąžuolu. Lėšos, iš viso 59 173 markės, buvo paimtos iš Schlewio (1870 m. sausį miręs pirklys ir laivų savininkas Christianas Vollradas Schlewis miestui buvo palikęs 90 257 talerių – M. V.) palikimo fondo. Iš šio fondo 2100 markių buvo užmokėta padengti pusę sumos už minėtai salei papuošti skirtą paveikslą „Balgos pilis”, nutapytą Karaliaučiaus profesoriaus Heydecko. Kitą pusę sumos už minėtą paveikslą padengė Meno draugijos prenumerata“, – rašė J. Sembritzkis.

J. Tatorio teigimu, pastato išorės rekonstrukcijos projektą parengė vietinis architektas, statybos patarėjas Cornelius.

„Kad fasadai būtų plastiškesni, pirmąjį aukštą architektas padalijo reljefiniais rustais <…>. Karnizas buvo papuoštas lipdiniais, o po antrojo aukšto langais atsirado reljefinių dekoratyvinių detalių, primenančių renesansinių italų rūmų baliustras. Po šios rekonstrukcijos fasade įsivyravo renesansui įprastos horizontalios linijos – toks vokiečių nacionalinis renesansas plačiai buvo paplitęs Vokietijos rotušėse. Fasadai pasipuošė nauja heraldika: frontone buvo įkomponuotas Klaipėdos herbas, archivoltuose – ereliai, o virš pirmojo aukšto langų – kaukės, vaizduojančios senių galvas. Galbūt architektas, projektuodamas fasadą prisiminė antikinę Graikiją, kur tarybas sudarydavo seniausieji miesto vyrai. Rotušės frontono viršūnę papuošė akroterijai. Tačiau fasadų rekonstrukcija neįstengė paslėpti pastato klasicistinės kilmės: tai rodo išlikę rizalitai ir pastato centrą pabrėžiantis trikampis frontonas“, – rašė J. Tatoris.

Rotušės interjeras, anot jo, buvo rekonstruotas pagal Klaipėdos apskrities architekto Meyer projektą. Daugiausia dėmesio jis skyrė posėdžių salei, laiptinei. Posėdžių salės paneliai buvo apdailinti tamsia mediena, o grindys išklotos įvairaus atspalvio parketinėmis lentelėmis. Salė buvo apstatyta stilingais baldais, puošnios kėdės padarytos iš tekintų medinių detalių.

Salės prieškambaryje ir salėje buvo meno kūrinių: istorinių kompozicijų, portretų, architektūrinių peizažų originalų ir kopijų.

Anot J. Tatorio, iš pirmojo aukšto vestibiulio į antrąjį aukštą ėjo stilingi mediniai laiptai: apačioje jie buvo dvipusiai, viduryje susiliejo į vieną aikštelę, o aukščiau — vėl šakojosi į dvi dalis.

Dar vienas karališkas pėdsakas pastate paliko, kai po 1907 m. rugsėjo 23 d. įvykusių Borusijos paminklo atidengimo iškilmių kaizeris Vilhelmas II aplankė istorinį rotušės pastatą, kuriame pasakė kalbą.

Pastarosios svarbiausias akcentas buvo lojalumas dinastijai ir tikėjimas jos būtinybe.

Rekonstravo ir tarpukariu

Išaugus miestui, magistratui ir jo įstaigoms pastate darėsi ankšta. 1928 m. buvo paskirta lėšų rotušei praplėsti – buvo pailgintas flygelis, kuris, anot J. Tatorio, nelabai dera su senąja statinio dalimi.

Rotušė tarpukariu. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo), kitapus.lt, ebay.de, Mažosios Lietuvos istorijos ir Lietuvos jūrų muziejų, bildarchive-ostpreussen.de nuotr.

„Pristatytoje dalyje nesunku pastebėti ekspresionizmo apraiškų. Beje, ekspresionizmo bruožų turėjo ir naujos posėdžių salės kėdės: jų atlošai aštraus kontūro, prieštarauja šio baldo paskirčiai“, – rašė J. Tatoris.

„Klaipėdos Miesto Valdyba netolimoj ateityje rengiasi statyti naują miesto rotušę, kuri žada būti viena iš gražiausių pastatų mieste. Čia tilps visos Miesto Valdybos raštinės, Miesto policijos administracijos raštinės ir t.t.“, – 1938 m. balandį rašė laikraštis „Vakarai“ apie planus, kurie taip ir nebuvo realizuoti.

Rotušė Trečiojo Reicho metais. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo), kitapus.lt, Lietuvos jūrų muziejaus, miestai.net nuotr.

Susirūpino ir Kultūros ministerija

Buvusio Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Valentino Greičiūno teigimu, pirmaisiais rotušės šeimininkais pokariu tapo karinio jūrų laivyno atstovai.

„Čia buvo ar jų štabas, ar administracinės patalpos. Kariškiai čia buvo įsikūrę kol buvo pasiektas susitarimas, kad pastatas atiteks Klaipėdos miesto statybos trestui, kuris iki tol buvo įsikūręs lūšnelėse, buvusiose vėliau prie Dangės pastatyto „Telekomo“ pastato vietoje. Kariškiai iš rotušės išsikraustė į teritoriją priešais „Klasco“, kur ir dabar yra įsikūrusios Karinės jūrų pajėgos“, – pasakojo V. Greičiūnas.

Pagal Registrų centro pateikiamus duomenis, Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas šį pastatą trestui perdavė 1964 m. pabaigoje.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomas lygiai prieš 50 metų -1974 m. vasario 18 d. – Lietuvos TSR kultūros ministro pavaduotojo A. Kudiulo parašytas raštas Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkui, Klaipėdos miesto vyriausiajam architektui ir Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijai, kuriame atsiskleidžia faktas, jog šio unikalaus pastato galėjo ir nelikti.

„Lietuvos TSR Kultūros ministerija gavo medžiagą apie pastatą, esantį Klaipėdoje, Dangės g. Nr. 15, kuriame XVIII amžiuje buvo miesto magistratas. Nagrinėjant šio ir gretimų pastatų evoliuciją, atsiskleidė XVIII-XIX amžiaus įvykiai, susieti su miesto ir magistrato istorija. Gauta informacija, kad minėtą pastatą miesto statybos trestas plėsdamas administracines patalpas, planuoja nugriauti. Tuo tikslu numatoma ruošti atitinkamą projektą. Atsižvelgiant į tai, kad šis pastatas turi svarbią reikšmę miesto istorijai, nors jo istorinė vertė išaiškinta tik dabar, prašome papildomai peržiūrėti šį klausimą, ieškant galimybės išsaugoti minėtą pastatą. Kultūros ministerija, gavusi Jūsų atsakymą, spręs klausimą dėl šio pastato įtraukimo į istorijos paminklų valstybinę apskaitą”, – rašė kultūros ministro pavaduotojas.

Po dešimt dienų laikinai Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininko pareigas ėjęs Petras Šmitas raštu kreipėsi į miesto vyr. architektą Saulių Prikockį ir Klaipėdos miesto statybos tresto valdytoją Bronislovą Šešplaukį.

Šiame rašte P. Šmitas informavo, kad ši inspekcija kartu su Paminklų konservavimo instituto darbuotojais vietoje tyrė pastatą ir nustatė, kad jo planinė struktūra tiksliai atitinka 1804 m. Klaipėdos plane ir vėlesniuose – 1893, 1903, 1927 m.) pažymėtas formas.

„Inspekcija pažymi, kad minimą pastatą /Dangės g. Nr. 15/, buvusį senąjį miesto Magistratą, griauti NEGALIMA. Pastatas turi svarbią istorinę, o taip pat ir architektinę vertę. Jis yra vienas iš seniausių Klaipėdos m. pastatų, kuris yra mažiausiai keistas istorinėje eigoje ir būtina jį išsaugoti bei restauruoti. Statybos trestas naujai numatomą statyti pastatą turi patraukti į didelį ir laisvą kiemą. Naują pastatą reikia įkomponuoti taip, kad jis savo formomis bei masteliu neužgoštų senųjų pastatų”, – rašė P. Šmitas.

Balandį jis parašė dar vieną raštą tiems patiems adresatams bei Klaipėdos miestų statybos projektavimo instituto viršininkui Petrui Lapei ir Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybai.

„Jūsų trestas, ruošdamas naujo pastato užstatymą Dangės gatvėje, turi užsakyti Paminklų Konservavimo Institutui atlikti architektūriniu ir archeologinius tyrimus pastatui Dangės g-vė Nr. 15. <…> Tyrimo darbus atlikti skubiai. <…> Pastatas Dangės g-vė Nr. 15 turi istorinė vertę /daugiau kaip du šimtus metų/. Be to, jis per savo ilgą amžių ėjo iš vienų rankų į kitas. <…> Dėl vienos ir kitos priežasties projektuojant naują pastatą, reikia ieškoti būdų, kaip senąjį pastatą įjungti į naują užstatymą. Atlikti kelis kompromisinius eskizinius projektus. Derinti juos su Kultūros paminklų apsaugos valdyba ir su Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcija”, – rašė P. Šmitas.

2020-aisiais „Atviros Klaipėdos“ kalbintas P. Šmitas sakė šią istoriją atmenantis lyg per miglą – jam kur kas labiau įsiminė nesėkmingi bandymai išsaugoti netoli stovėjusią gaisrinę, nugriautą dėl Alfredo Gyčio Tiškaus suprojektuoto viešbučio „Klaipėda“.

P. Šmitas tada svarstė, kad, ko gero, Statybų trestas galėjo būti sumąstęs ne visai nugriauti buvusią rotušę, o pastatyti naujus aukštus.

Liko tik išorinės sienos

Rotušę tuomet pavyko išsaugoti, tačiau 1978 m. pagal P. Lapės projektą atlikus rekonstrukciją, anot V. Safronovo, po jos iš pastato faktiškai liko tik išorinės sienos.

Nuo 1972 m. Klaipėdos miesto statybos tresto pirmojoje valdyboje pradėjęs dirbti buvęs uostamiesčio meras Rimantas Taraškevičius prisimena, kad šios rekonstrukcijos metu buvo įrengtas centrinis įėjimas į antrą aukštą – iki tol buvo šoninės laiptinės, visi vaikščiojo aplinkui. Ko gero, būtent šios rekonstrukcijos metu neliko ir vidinio kiemelio.

Pasak R. Taraškevičiaus, Statybos trestas taip pat greta pastatė naują priestatą, kuriame buvo įkurtas skaičiavimo centras (po nepriklausomybės čia veikė Vakarų Lietuvos finansų ir pramonės korporacija).

V. Greičiūnas savo ruožtu prisimena, kad rekonstrukcijos metu vietoje vidinio kiemelio buvo įrengta apie 300-400 vietų salė, kurioje virė tresto kultūrinis gyvenimas.

Anot buvusio mero, atgavus nepriklausomybę Statybos ir urbanistikos ministerija bei Statybos trestas geranoriškai perdavė buvusią rotušę įkurtam Klaipėdos universitetui, kuris čia įkurdino rektoratą ir kai kuriuos padalinius. Rektoratas į universiteto miesteliu tapusias buvusias kareivines įsikėlė 1996 m.

1994 m. pabaigoje Lietuvoje įstatymu suformavus dešimt apskričių buvusiame magistrato pastate įsikūrė Klaipėdos apskrities viršininko administracija.

Sugrįžo į miesto glėbį

Po apskričių administracijų likvidacijos čia 2011 m. įsikūrė tuometinis meras Vytautas Grubliauskas su pavaduotojais, mero bei Tarybos sekretoriatas, čia vykdavo ir miesto Tarybos komitetų posėdžiai, tačiau nuo pandemijos laikų jie dabar dažniausiai vyksta nuotoliniu būdu.

2018 m. vasarą Turto bankas agentūrai BNS patvirtino, kad siūlys Vyriausybei svarstyti galimybę perduoti visas Klaipėdos rotušės patalpas miesto savivaldybei. Tuomet savivaldybei priklausė apie pusė patalpų, likusi dalis – valstybei.

„Situacija tokia, kad nemažai pastatų yra per pusę ar kitomis proporcijomis valdoma tiek savivaldybės, tiek Turto banko. Tad principinis sutarimas yra ieškoti galimybių, kad savivaldybei visiškai grįžtų rotušė, kaip yra Vilniuje ar Kaune, kartu nenuskriaudžiant tame pastate esančių biudžetinių įstaigų, ieškant galimybių jas perkelti į vieną pastatą“, – BNS tada sakė laikinasis Turto banko vadovas Marius Kliokys.

Visgi derybos dėl konkrečių turto mainų užtruko – tik 2019-aisiais Klaipėdos savivaldybė su Turto banku pasiekė susitarimą, kad jai atiteks ne tik rotušė, bet ir Santuokų rūmai bei patalpos Vytauto gatvėje, kur įsikūręs Socialinės paramos skyrius. Mainais valstybei nutarta perleisti buvusią Stomatologijos poliklinika Pievų tako gatvėje.

Rotušė miesto glėbin kartu su įnamiais grįžo 2020-ųjų pabaigoje.

„Tai labai svarbus žingsnis miestui. Pastatas, kuris yra svarbi miesto identiteto dalis, pagaliau tapo miesto nuosavybe. Tai ne tik simbolinis pastato perdavimas iš vienos valstybinės institucijos kitai, tai ir simbolinis žingsnis Klaipėdos istorijos prasme, nes pastatas, kuriame jau prieš pusantro šimto metų veikė miesto rotušė, pagaliau vėl grįžta miesto dispozicijai”, – ta proga savivaldybės paskeltame pranešime buvo cituojamas tuometinis meras V. Grubliauskas.

Dar tų metų pradžioje rotušės pirmajame aukšte buvusias patalpas apleido čia 20 metų dirbę Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų darbuotojai. Rūmų direktoriaus pavaduotojos Vidos Kažuro tada sakė, jog taip nutiko dėl pasikeitusio įstatymo, pagal kuri ši institucija nebegalėjo gauti patalpų iš valstybės ar savivaldos panaudos pagrindu.

Apie Luizės kambario atkūrimą – tik kalbos

Miesto spaudoje vis galima aptikti tekstų apie idėją rotušėje atkurti čia buvusį karalienės Luizės kambarį. Bene pirmą kartą apie tai buvo užsiminta nuo 2016-ųjų spalį, kai tuometinis miesto vicemeras Artūras Šulcas priėmė Prūsijos karalienės Luizės atminimo muziejaus vadovą Hansą Joachimą Engelį.

„Kalbėjome, kad mes planuojame atkurti karalienės Luizės kambarį, vadinamąją salę, kurioje ji priimdavo kitus karališkuosius asmenis. Tarp jų – ir Rusijos carą. Ši patalpėlė yra Danės g. 17, antrame aukšte“, – A. Šulcą tada citavo dienraščio „Klaipėda“ žurnalistė Radvilė Rumšienė.

Teigta, kad miestas jau dairosi ir galbūt išlikusių originalių artefaktų – baldų, paveikslų ar kitų daiktų.

„Jie žino visus karalienės Luizės portretus, kurie buvo nutapyti, ir pabandys rasti informacijos, kur yra jų originalai“, – tada kalbėjo A. Šulcas.

2017-ųjų rugsėjį su H. J. Engeliu susitiko jau tuometinis Klaipėdos meras V. Grubliauskas. Dienraštis „Vakarų ekspresas“ tada skelbė, kad vokiečiai atvyko su norėdami paprašyti mieste įrengti karalienės Luizės kambarį.

„Istorinė medžiaga svarbi. Taip būtų galima pritraukti turistų. Jeigu būtų toks karalienės Luizės atminimo kambarys, jis išgarsintų Lietuvos vardą Europoje”, – cituotas H. J. Engelis.

Skelbta, kad šios tarptautinės bendrijos nariai yra pasirengę prisidėti prie kambario įkūrimo. Jam netgi parūpintų autentiškus tapetus, kurie gaminami Kelne (Vokietija).

„Visi paveikslai, nuotraukos yra surinkti iš daugelio Vokietijos vietų. Atliktas rimtas darbas, kuriam turi būti skiriamas dėmesys. Bendruomenė turi karalienės Luizės suknelę. Jeigu bus muziejus, galbūt ta suknelė netgi bus padovanota mūsų miestui. Dėl to turime pasistengti”, – tada kalbėjo V. Grubliauskas.

2018-ųjų kovą H. J. Engel pas V. Grubliauską atvyko jau ne tuščiomis – padovanojo miestui karalienės Luizės rūbo kopiją, pagamintą 1999 m. kurtam filmui pagal piešinius, kuriuose užfiksuotas 1802 m. Memelyje vykęs karalienės susitikimas su Rusijos caru Aleksandru I.

Tokią inciatyvą dėl Luizės kambario atkūrimo palaiko ir Klaipėdos miestiečių draugija, 2019-ųjų lapkritį miesto valdžiai įteikusi atitinkamą prašymą. Tačiau jos pirmininkas Benas Volodzka jau tų metų spalį konstatavo, jog „savivaldybė stengiasi įvairiai išvengti sovietmečiu sunaikintos istorinės miesto atminties, kuri siekia dar Prūsijos karalystės laikus, atkūrimo“.

„Daugelį metų norėta įkurti muziejinį Luizės kambarį Klaipėdos miesto rotušės II a., tačiau lyg aršaus komunizmo laikais to nenorima“, – tada rašė jis.

Remontuos stogą

2022-ųjų pradžioje buvo užfiksuota, kaip ėmėsi smarkiai trupėti rotušės fasadas. Tačiau dabartinė miesto valdžia ėmėsi ne jo, o pastato stogo. Pernai spalį buvo paskelbta rangovo, kuris galėtų atlikti tokius darbus paieška.

Savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Inga Kubilienė BNS tada sakė, jog vandenį praleidžia ne viena stogo vieta.

„Stogas bėga pro visas įmanomas puses, tiesiogiai yra užliejamos patalpos nuo viršutinio aukšto ir iki pirmo net vanduo prieina“, – teigė I. Kubilienė.

Užbaigus konkursines procedūras paaiškėjo, kad rotušės stogo kapitalinio remonto darbai kainuos 348 999,01 Eur ir gali užtrukti iki 2025 metų pavasario. Dėl tokios sumos su UAB „Nanska“ sulygo savivaldybė. Su ja pasirašytoje sutartyje numatyta, kad šis „rangovas turi atlikti darbus per 6 mėn. nuo statybvietės perdavimo ir priėmimo akto pasirašymo dienos (neįskaitant statybos užbaigimo procedūros)”, bet pati sutartis galioja iki 2025 m. kovo 15 dienos.

Pastate šiuo metu yra suformuoti du nekilnojamojo turto objektai: vienas iš jų nuosavybės teise priklauso UAB „Mūsų laikas”, kitas – Klaipėdos savivaldybei.

Stogas bus remontuojamas tik virš savivaldybei priklausančios administracinės paskirties pastato dalies. Darbai bus atliekami pagal UAB „Klaipėdos projektas” parengtą projektą.

Vizija dar neaiški

Prieš paskutinius savivaldos rinkimus vykdomosios valdžios institucija tapusį mero postą iškovojęs A. Vaitkus dar rinkiminės kampanijos metu skelbė, kad sėkmės atveju dirbs ne rotušėje, o pastate Liepų g. 11, kur yra įsikūrusi Savivaldybės administracija.

Po laimėtų rinkimų A. Vaitkus užėmė buvusį Savivaldybės administracijos direktoriaus kabinetą, kuriame prieš tai dirbo ir ankstesni Klaipėdos merai. Kartu buvo padarytos ir kai kurios rokiruotės.

Savivaldybės administracija informavo, kad šiuo metu rotušėje dirba Viešųjų pirkimų, Kultūros, Vidaus audito skyriai, Jaunimo ir bendruomenės reikalų koordinavimo ir Tarpinstitucinio koordinavimo grupės. Taip pat šiame pastate dirba ir dalis Tarybos sekretoriato skyriaus darbuotojų. Tačiau nė vienam iš šių darbuotojų nebuvo lemta įsikurti buvusiame mero kabinete – jis su visais priklausiniais vis dar niekaip nenaudojamas.

Rotušėje vis dar yra ir įnamių. Čia dirba Nacionalinė žemės tarnyba, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, Klaipėdos regiono plėtros taryba, Vyriausybės atstovų įstaiga, Klaipėdos kontrolės ir audito tarnyba.

„Kreipėmės į Turto fondą, kad užklaustų tų organizacijų, kokie yra jų tolimesni planai. Jeigu nuspręstume pertvarkyti rotušės pastatą, tai reikėtų jį pertvarkyti visą iš esmės, o ne atskiromis dalimis. Tačiau pirmiausia reikia žinoti, ką daryti su ten įsikūrusiomis institucijomis“, – „Atvirai Klaipėdai“ teigė meras, paklaustas, ar turi jau viziją, ką daryti su rotušė.

Pasak jo, gavus atsakymą iš Turto fondo, bus galima spręsti tolimesnius klausimus, taip pat – ir dėl karalienės Luizės kambario perspektyvų.