Nuomonės

Vytautas Jokubauskas: “Strateginis tikslas: iki 2030 metų atkurti Klaipėdą” (1)

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2017-10-18


Iš pirmo žvilgsnio skaitytojui šio teksto antraštė gali atrodyti nesusipratimas ar klaidinimas. Juk Klaipėda nesugriauta, ne 1945 metai! Pastaruoju metu nebuvo čia nei cunamio, nei uragano, nei žemės drebėjimo ar kitos gamtinės, visą griaunančios, stichijos. Tai ką atkūrinėti?

Dr. Vytautas Jokubauskas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas

Asmeniškai laikausi nuomonės, kad miestas, kaip ir valstybė, ar net bet kuri institucija, pirmiausiai yra žmonės, nors ateityje atsiradus dirbtiniam intelektui tai gali tekti ir naujai apmąstyti. Bet kol kas žmogus čia svarbiausias (nesiveliant į teologinę diskusiją apie Dievo viršenybę bei žmonijai būdingą puikybės nuodėmę), todėl ir žmonių skaičius esminis. Tiek valstybėje, tiek ir konkrečiame mieste.

Verslui ir politikams tai – darbuotojai, vartotojai, piliečiai, rinkėjai ir kitus pagal situaciją socialinius vaidmenis vaidinančių asmenų visuma – tų pačių, skirtingai įveiklinamų Lego kaladėlių dėžė. Bet ar kaladėlės turėtų susirūpinti, ar apskritai mąstyti ir svarstyti apie tai, kad jų dėžėje vis mažėja?

O taip! Dėl to mažėjimo vis dažniau ir ilgiau naudojamos tos pačios kaladėlės, bet grėsmingai artėjame prie momento, kai iš dėžėje esančio per mažo kaladėlių skaičiaus konstruktorius (verslo atstovai, užsienio investuotojai) nebematys galimybių nieko sukonstruoti. Nei reikiamo personalo naujai įmonei, nei pakankamo skaičiaus vartotojų, kad investicijos ir plėtra būtų prasmingos. Tada kaip ūgtelėję vaikai tą žaislą numes ir ilgainiui net gėdysis, net vengs, kad suaugusieji primintų apie laikus, kai žaidė.

Nejaukumas kyla ir pačioms kaladėlėms, kai jos išmėtytos didžiulėje dėžėje, kurioje kadaise glaudėsi viena prie kitos. Ir čia kam iš išorės (pvz. Uosto direkcijai) gali kilti pagunda didelę dėžę pakeisti į mažesnę, kuri talpintų visas likusias kaladėles. Praktikoje tai – dalies kvartalų ar tai griovimas, ar tai pritaikymas naujoms reikmėms (pvz., Melnragę panaudoti išorinio uosto infrastruktūrai vystyti).

Gyventojų skaičius Klaipėdoje per XX–XXI a. dramatiškai kito. 1925 m. buvo 35,8 tūkst., o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse skaičius artėjo prie 50 tūkst., miestas augo, nes tarpukariu uostamiestyje atlyginimai bei gyvenimo kokybė buvo gerokai aukštesni nei Lietuvos laikinojoje sostinėje – Kaune. O Vilniaus kraštas apskritai buvo menkai išsivysčiusi Lenkijos rytinė provincija.

Po Antrojo pasaulinio karo – 1945 m. mieste liko vos keliolika gyventojų, nes absoliuti dauguma pasitraukė į Vokietiją. Miesto populiacija, greta natūralaus augimo (t.y. gimstamumo), didele dalimi atsikūrinėjo imigracijos iš įvairių Didžiosios Lietuvos regionų bei Sovietų Sąjungos Respublikų dėka. 1959 m. jau buvo 89,5 tūkst., o 1989 m. – 203 tūkst. klaipėdiečių.

Sovietų Sąjungoje veikė planinė ekonomika, jos esmė nustatyti (paskaičiuoti) poreikį ir bandyti jį atliepti. Čia panašiai kaip šiuo metu kalba Lietuvos švietimo politikos „išminčiai“ – specialistų rengimas turi atitikti esamus darbo rinkos poreikius, o ne individualius kandidatų mokytis norus bei lūkesčius. Svajonėms vėl nelieka vietos.

Taigi Klaipėda buvo vystoma ir plečiama „200 000 +“ kryptimi, o visa Lietuva judėjo link 4 mln. Tik štai pastarieji beveik trys dešimtmečiai parodė, kad Sąjūdžio bei išlikusios komunistinės nomenklatūros politikai, išvedę iš sovietijos, neįstengė nieko realiai naujo kokybiško pasiūlyti čia, Lietuvoje. Skęstančių gelbėjimasis tapo jų pačių reikalu ir suveikė nenuspėjamai.

Į naujai atsiradusių darbdavių, dažnai apsukrių sovietinės sistemos kombinatorių, užgaulias patyčias apie tai, kad „jei nenori, nedirbk“, nes „už durų eilė stovi darbo laukiančių“ net ir postsovietinis žmogus sureagavo oriai – emigravo ir emigruoja toliau ten, kur už durų tų eilių nėra.

Procesas įsisuko ir štai 2017 m. rezultatas – 151,2 tūkst. gyventojų, o miesto infrastruktūra sukurta 200 tūkst. Todėl gyventi Klaipėdoje darysis vis brangiau ir brangiau (šildymas, komunaliniai mokesčiai, viešasis transportas turėtų brangti mažėjant vartotojų skaičiui, nes viso to ūkio išlaikymą teks padalinti likusiems mieste žmonėms, kai pastarųjų vis mažiau ir mažiau), o turimo nuosavo nekilnojamojo turto rinkos vertė bei likvidumas ateityje gal net ims menkti.

Žinoma, vietos politikai į problemą, kad jiems nepertraukiamai dešimtmečiais valdant netekta ketvirtadalio miestiečių reaguoja liberaliai. Imasi išvedžiojimų, kad nieko nenutiko, o žmonės išsikėlė gyventi į priemiesčius. Tai tiesa, tokių esama, bet tikrai ne 50 tūkst. Arba net imamasi išvestinių skaičiavimų: pliusuojami SODRA, VMI, mokyklų, universitetų studentų ir kt. duomenys. Taip, pvz., dirbantį senjorą arba studentą apskaitant po du kartus.

Jei į miesto demografiją žvelgiama taip liberaliai, tai gal ir kruizinių laivų užsukančių į Klaipėda keleivius galima priskaičiuoti prie klaipėdiečių? Skelbiama, kad jų per sezoną gal net 75 tūkst., o dar Jūros šventė su keliais šimtais tūkstančių į ją atvykstančių.

Tačiau pastarosiomis savaitėmis Klaipėdos valdžia ėmėsi rimtai „spręsti“ uostamiesčio demografinę problemą – nacionaliniu lygiu paskelbė apie siekius prijungti kelias Klaipėdos rajono gyvenvietes prie miesto. Taigi solidi ekspansinė politika. Gal čia liberalai taip net buvo sumanę? Pirma pasiuntė į rajoną šimtus miestiečių naujakurių šeimų, kad jie ten įsikurtų, o dabar imasi juos ginti nuo Gargždų (Klaipėdos rajono) politikų ir nori susigrąžinti atgal į „miestą“ su visa nauja žeme.

Laikas parodys, kaip tai praktikoje pavyks, bet viena aišku, tuose rajono teritorijoje esančiuose priemiesčiuose 50 tūkst. negyvena, tiek žmonių tik visame rajone.

Taigi, klausimas Klaipėdos liberalams, oficialiems ir de jure išstojusiems, lieka atviras: kaip bus sprendžiama ši problema? Juk jų darbo stalus greitai pasieks naujoji miesto strategija, kuri dabar rengiama. O joje esminiu strateginiu tikslu įvardijama būtinybė iki 2030 m. atkurti Klaipėdos miesto gyventojų populiaciją iki 190–200 tūkst. žmonių.

Dokumento projekte teikiamas užsienio ekspertų paskaičiavimas, kad nesiimant veiksmų 2030 m. Klaipėdoje liks tik apie 126,2 tūkst. gyventojų, t.y. sumažės dar 25 tūkst. (miestas toliau nyks po 2 tūkst. kasmet). O kad per tuos 13 metų miestiečių skaičius atsikurtų apie 40–50 tūkst., kiekvienais metais (pradedant 2018 m.) reikia 3–4 tūkst. augimo.

Dokumento projekte viskas suguls gražiai, tik kaip tai perkelti į jau pavargusias vietinių politikų galvas?

Žmonės, ypač jauni ir gabūs – tai strateginis išteklius, dėl kurio rungiasi ne tik valstybės, bet ir miestai. Lietuvoje lyderis Vilnius, atsigauna ir Kaunas. O Klaipėda? Kodėl į ši miestą gyventi, o ne tik prie Baltijos jūros į pliažus vasarą, turėtų atvykti po 3–4 tūkst. žmonių kiekvienais metais? Kaip juos pritraukti ir integruoti, pagaliau kaip sulaikyti išvykstančius klaipėdiečius?

Keli jau tradiciniai muzikiniai festivaliai per metus ar savalaikis šiukšlių išvežimas, gatvių lopymas ir šlavimas gerai, net būtina, bet to nepakankama. Miesto politikai net upės pavadinimo „problemai“ skyrė daugiau dėmesio nei pačio miesto demografiniam stabilumui – prieš kelis metus surengė miestiečių apklausą „Danė“ ar „Dangė“? Gal verta klaipėdiečių pasiklausti nuomonės bei padėties vertinimo ir dėl jų skaičiaus mažėjimo bei populiacijos atkūrimo klausimais?

Be to, būtų galima ir pačių miesto politikų paklausti:

Kiek socialinio būsto namų ir butų planuojama pastatyti ir už minimalią nuomos kainą suteikti jaunoms dirbančioms šeimoms Klaipėdoje iki 2030 metų?

Kiek jaunų, gabių žmonių iš Lietuvos regionų bei užsienio šalių miesto valdžia pritrauks subsidijomis, stipendijomis ar neprocentinėmis paskolomis į Klaipėdos aukštąsias mokyklas (2 universitetai, 1 Vilniaus filialas ir 4 kolegijos) bei profesinio mokymo institucijas (jų mieste šešios)?

Kiek miesto institucijų pastangų bei jų darbo dėka bus pritraukta naujų investuotojų į uostamiestį ir kiek bei kokių pastarieji sukurs naujų darbo vietų?

Kiek šių ir kitų priemonių finansavimui Klaipėdos miestas gali ir nori investuoti pinigų per artimiausius 13 metų?

Nes be investicijų nieko nebus. Net investicijų pritraukimui reikia investicijų. Klaipėdos valdantieji politikai neturėtų bijoti rengti ir tvirtinti ilgalaikes finansavimo programas. Juk jie jau net ir Leonidą Brežnevą aplenkė buvimu valdžioje, o gal ir ne tik.


2017-10-18

Vienas komentaras apie “Vytautas Jokubauskas: “Strateginis tikslas: iki 2030 metų atkurti Klaipėdą””

  1. Atsiverčiu klaipeda.lt, paspaudžiu “Miestas”. Ką ten matau? Ogi “miesto bendrasis planas”, “planavimo dokumentai”, “teritorijų planavimas”, “įgyvendinami projektai”, “žemėtvarka”, “projektiniai pasiūlymai”, “transportas mieste”… Dar gerai, kad ten liko kažkas apie paveldą, šiek tiek apie miesto istoriją, miesto simbolius. Man tai keista, kad visas tas “Miestas” yra be žmonių – juk turi Klaipėda garbės piliečius, kultūros magistrus… Jie nugrūsti kažkur už miesto ribų. Netgi iškiliausi klaipėdiečiai. Tos pačios Savivaldybės tarybos įvertinti. O čia planas padidinti Klaipėdos gyventojų skaičių iki 200 tūkstančių? Baikit juokus, šiais laikais lengviau į mėnulį nuskristi, nei tuos 200 tūkst. padaryti Klaipėdoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt