Anądien pastebėjau, kad visai sudilo mano dviračio užpakalinio rato padanga. Ką darysi – matyt, laikas keisti į „žieminę“.

Pirmiausia nuvariau į netoli „Akropolio“ esančią gerai žinomą taisyklą. „Tokios padangos neturime, rinkitės iš tų, kurias turime” .  Pigiausia kainuoja 20 eurų.

Kažkas mane sulaikė – ir kaina didoka pasirodė, ir priėmė mane ne itin svetingai. Sakau, ačiū, dar pagalvosiu. Minu, žiūriu – vos už keliasdešimties metrų, kitoje gatvės pusėje – dar viena dviračių taisykla su parduotuve. Jaunas vyrukas pasitiko svetingai, iškart pats parodė, kokią man padangą siūlo, jos kaina – 10 erų. Ir vos ne atsiprašinėdamas pridūrė: „Bet darbas kainuos 5 eurus, įdėti dėl bėgių bus gana sudėtinga“. Sukirtom rankom, pažadėjo arba tą pačią, arba kitą dieną sutvarkyti. Skambina po kokių 4 val. ir sako: „Galite dviratį atsiimti, tik jame buvo daugiau problemėlių – pakeičiau dar ir galinio rato kamerą, ir galinių stabdžių kaladėles bei du stipinus. Viskas kainuos 25 eurus, ar gerai?“ Vos nenugriuvau iš nuostabos: anoje taisykloje vien už padangą būčiau suplojęs 20 eurų, o čia tiek darbų atliko vos už 25-is! Parlėkiau namo su atnaujintu dviračiu kaip ant sparnų.

Iki šiol negaliu atsistebėti, kaip šitaip kardinaliai gali keistis dviračių detalių bei meistrų paslaugų kainos tame pačiame mieste ir net toje pačioje gatvėje?!

                                                                                                                                                                                        Pranas, klaipėdietis, 54 m.