Vyresnės kartos žmonės kartkartėmis vis dar mėgsta pasakyti: „Kad tik nebūtų karo“ (tiesioginis vertimas iš rusų kalbos „Liš by niebilo voiny“)
Deja, tai jau gerokai pasenęs posakis: karas jau vyksta. Karas vyksta kasdien ir visame pasaulyje. Tai, kad jis tiesiogiai nevyksta mūsų kieme, dar nereiškia, kad jo apskritai nėra. Jis vyksta ne tik Sirijoje, ne tik Ukrainoje, ne tik Afganistane ar kitose tolimose vietose, bet ir mūsų Europoje, kurioje mes gyvename.
Kosmopolitiškajame, tolerantiškajame Londone šiemet įvykdyti du teroristiniai aktai, per kuriuos žuvo žmonės
Žinia, istorija vystosi ratu. Romos imperiją puldinėjusių barbarų ar mongolų Aukso ordos antpuoliai šiandien kiek kitokiais pavidalais ir formomis pasireiškia visame pasaulyje. Kone kas savaitę tai vienoje, tai kitoje vietoje su naujųjų barbarų išpuoliais susiduria ir taikioji Europa, ir neramumų kamuojama Azija bei Afrika. Žūsta niekuo dėti žmonės, atėję pasiklausyti koncerto ar tiesiog išėję pasivaikščioti. Arba – ramiai pasimelsti. Bet kada bet kurioje šalyje šitų žmonių vietoje galime atsidurti bet kuris iš mūsų.
Sakoma, kad niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Arba, kaip pasakytų tikintieji, be Dievo valios.
Žinia, Dievas, jei jis iš tiesų yra, yra vienas, tik skirtingų civilizacijų atstovai jį vadina skirtingais vardais. Alacho vardas mūsų, neva „gerosios“ civilizacijos, kaip mes linkę save vadinti, supratimu yra tapęs bauginančiu, nors juk tai to paties Dievo vardas.
Tuo metu, kai su Alacho vardu lūpose vykdomi teroristiniai išpuoliai prieš „kitatikius“, mūsų civilizacijos „gerasis“ Dievas tyli. O gal Jis tyli ne be priežasties? O gal ramiai stebi mus – ne be priežasties? Gal Jis nėra labai patenkintas mūsų, tos neva „gerosios“ civilizacijos, pasiekimais, kuriais mes taip mėgstame didžiuotis?
Kone absoliuti laisvė, galimybė turėti vaikų tiems, kuriems jų Dievulis nedavė (įdomu – kodėl?). Galimybė turėti vaikų net ir tiems, kurie dėl savo fizikos negali jų turėti, pvz., dviem vyrams. Svaiginanti moterų karjera ir jų nenoras gimdyti daugiau nei vieną ar du vaikus. Dėl šios priežasties vos ne dienomis senstanti mūsų „geroji“ visuomenė, kurioje nebėra kam dirbti ir išlaikyti dėl tos pačios „gerosios“ civilizacijos pasiekimų vis ilgiau ir ilgiau gyvenančių senukų.
Nebėra jam jų išlaikyti? Ne bėda, sako „gerosios“ civilizacijos politikai, atsivešime pigios darbo jėgos iš kitos, „blogosios“ civilizacijos. Jos atstovus išmokysime gyventi, taip, kaip gyvename mes. Pagal mūsų taisykles.
Bet „blogosios“ civilizacijos atstovai įsitikinę, kad jų taisyklės ir jų gyvenimo būdas yra kur kas pažangesnis ir jie nenori jų keisti. Nes jų moterys gimdo tiek vaikų, kiek Dievulis duoda, jų moterys beveik nedirba (su retomis išimtimis), jos rūpinasi namais ir vaikais, o dirba jų vyrai, kurie išlaiko gausias šeimas. Jiems „gerosios“ civilizacijos taisyklės visai nepatinka, jie jų paprasčiausiai nesilaiko. O kai kas iš jų elgiasi net ir itin barbariškai – su jomis kovoja, žudydami „gerosios“ civilizacijos atstovus.
Karas tarp dviejų civilizacijų, dviejų pasaulėžiūrų tęsiasi. Susikalbėjimas šiandien tarp jų vargiai įmanomas. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu būtų nugalėtojų šiame kare. Tad nejau šiandien mūsų išlikimo sąlyga išties lieka tik viena – neatsidurti netinkamu laiku netinkamoje vietoje?
Straipsnis prasmingas,skatinantis pamąstyti,net drąsus šiandieninio globalizmo kontekste.Ačiū autorei už kritinės minties ugdymą klaipėdiečiams.