Vargu, ar sovietmečiu Poilsio parku pavadintą parką galima šiandien taip vadinti. Jis veikiau primena triukšmo ir sąvartyno parką. Aš jau nedrįstu svečių, o ypač iš užsienio, vesti į tokį, net liežuvis neapsiverčia sakyti, parką.

Simbolišku pavadinimo Parko gatvės, kuri ribojasi su parku, krūmuose nuolat apsigyvenusios šiukšlės kaip reprezentacinis parko ženklas. Viliuosi, kad nekirs krūmų, kad juose esančios šiukšlės nerėžtų akių praeiviams.

Prie įėjimo į parką nėra nei vienos šiukšliadėžės, bet toliau paėjėjus jų net dvidešimt. Atrodo keista? Man taip pat buvo keista, bet greitai susivokiau, kad buvo rašomas projektas ES struktūrinių fondų pinigams įsisavinti (Projekto „Klaipėdos miesto poilsio parko sutvarkymas ir pritaikymas turizmo bei kitoms viešoms reikmėms“ pirmojo etapo darbų vertė – 3,79 mln. litų).

Ar esate kur nors matę, kad suoliukai iš abiejų pusių būtų įrėminti brangiomis šiukšlių dėžėmis (vieno suoliuko kaina – 1 350 litų).

Beje, yra ir aplamdytų šiukšlių dėžių, o apsidairius nesunku pamatyti stebėjimo kameras, kurios vargu, ar veikia.

Einant toliau asfaltuotu keliuku, galima pastebėti besimėtančius skudurus, alkoholio butelius, asfalto gabalus, kurie net neleidžia pamiršti, kas įgyvendino projektą. Juk prasidėjęs antras parko atgaivinimo etapas, tiksliau – antras parko likvidavimo etapas.

Įmonė, atlikusi tvarkymo darbus, visas statybines atliekas, išrautų medžių kelmus, šakas išstumdė po parko teritoriją. Įdomu, ką veikia tie, kurie priiminėja darbus? Mąstančiam piliečiui, manau, turėtų būti aišku, kodėl lengva ranka pasirašoma priimant darbus.

Gaila, kad mūsuose dar nėra įsigalėjusi praktika viešinti darbų atlikimo kainų ir kas priima tuos atliktus darbus. Kontrolės  – apskritas nulis. Tiesa, ne visai nulis. Ją atlieka pilietiška visuomenė, susilaukianti nepatenkinto niurzgėjimo.

Ar žino atsakingi už parko priežiūrą darbuotojai, kad jaunimas parke turi teritorijas, kuriose rūko žolę, elektrines cigaretes, treniruojasi susimontavę savo įrangą, žalojančią medžius? Šiuo atveju nekaltinu jaunimo, nes teritorija nesutvarkyta, o sudarkyta. Projektuojant neklausė žmonių, ko jiems reikia, o jaunimas išradingas – pats susimontavo, ko jiems trūko.

Įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės – nekokybiškos. Pribloškė vaikų žaidimo aikštelės su asfaltuotais vingiuotais takeliais, į kuriuos patekti gali tik per žolę. Taip, taip – pradėkime nuo mažens negerbti mus supančios gamtos ir turėsime pliką žemę.

Įdomiausia, kad šalia to takelio – mini batutas, įrėmintas betoninėmis plytelėmis. Siūlyčiau veikėjams, prastūmusiems tokią idėją, patiems pašokinėti ant tokio batuto.

Toliau dar gražiau – besitreniruojantiems tinklinio, krepšinio aikštelėse nėra kur pavargus atsisėsti, rūbų pasidėti. Nuolatiniai žaidėjai patys yra atsinešę padėklus, ant kurių ir atsisėda, ir daiktus išsidėsto.

Manau, tai akivaizdžiai rodo, kad kuriant projektus reikia išklausyti ir įsiklausyti į visuomenės, kuri tikrai turi daug gerų idėjų ir minčių, nuomonę.

Riedlentininkų teritorija – tai kažkas unikalaus. Plokštės ant riedlentininkų kalnelių tarnavo neilgai, nes, įtariu, buvo nekokybiškos. Jas pakeitė, bet senas paliko, čia pat numetę. Patekti į aikštelę galima perėjus pelkę, tai dalį tų plokščių jaunimas panaudojo pelkei likviduoti.

Ir čia tik dalis netvarkos, o galima būtų tęsti ir tęsti.

Ir ką gi veikia tie, kurie gauna pinigus už parko priežiūrą? Atsakymas atėjo savaime, pamačius sužymėtus medžius kirtimui ir genėjimui. Beveik visi žymėti medžiai skirti genėjimui, bet keista, kaip ir kam reikia genėti aukštas pušis. Na, nebent sudaryta sutartis su geniu.

Parke kasmet žydi alyvų krūmai. Bet ne, reikėjo juos išpjauti. Beje, tą patį padarė ir prie trečios poliklinikos, tuo papiktinę gyventojus. Pamirštama, kad tai visų turtas, o ne tik Miesto tvarkymo skyriaus.

Dar vienas įdomus inkliuzas – parke bomžiukai gyvena, kurie kaip lakmusas parodo, kad šioje teritorijoje kažkas ne taip. Tiesa, parke yra dar vienas svetimkūnis, parko darkytojas – UAB „Kar Kar” teritorija, bet čia jau atskira istorija. O gal vertėtų bomžiukus įdarbinti kaip stebėtojus, galinčius pranešti, kas ir kada kerta medžius „Kar Kar” teritorijoje. Manau, jie uoliai ir sąžiningai atliktų pavestą darbą už tam tikrą atlygį.

Turime tik vieną didelį parką ir tą patį nustekentą. Atsigauni tik perėjęs į kitą parko dalį, t.y. patekęs į Kretingos urėdijos teritoriją. Beje, teritorijų demarkacinė linija – išardytas asfaltas. Gražu?

Taip, mes esame „sveikas”, darnus miestas. Norime juo būti? Taip, bet ar visi?

Vis dėl to norisi straipsnį užbaigti linksma gaida ir viltimi, kad kiekvienas savo pareigas atliks sąžiningai ir dorai. To ir linkiu visiems.