Visiškai pritariu Virginijai Jurgilevičienei, teigiančiai, kad „visuomenės suskaldymas yra didžiulė žala valstybei“. Taip pat palaikau jos mintį, pasisakant prieš kitaip mąstančiųjų smerkimą, juoba jų baudžiamąjį persekiojimą.
Esu parašiusi ne vieną straipsnį, nukreiptą prieš tokius ragintojus, visada pasisakau ir pasisakysiu už nuomonių įvairovę ir žodžio laisvę. Užtektų paminėti kad ir vienintelį, kuriame, beje, viena iš nedaugelio Lietuvoje, pasmerkiau visuotinį Rūtos Vanagaitės nulinčiavimą už kitokią, daugumai neįtikusią jos nuomonę.
Bet kalba ne apie mane.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Kalba apie mūsų teises ir atsakomybę. Pirmiausia, apie politikų atsakomybę.
Apie tai, kaip politikų kalbos atitinka jų veiksmus.
Ilgą laiką naivokai tikėjau, kad Seimo narys klaipėdietis Naglis Puteikis nuoširdžiai dirba skriaudžiamųjų ir neturinčiųjų galingų lobistų užtarimo Lietuvos gyventojų labui, kol jis nebalsavo už tai, kad būtų padidintos algos „vargšams“ prokurorams. (Beje, iškart apsidraudžiu – rėmiausi Seimo internetinėje svetainėje skelbtais oficialiais balsavimo rezultatais, kuriuos galite rasti čia.)
Tačiau vis tiek manau, kad ir šiuo atveju Seimo narys turi teisę balsuoti taip, kaip jis mano esant reikalinga. Lygiai taip pat, kaip ir mes, rinkėjai, turime teisę žinoti, kaip mūsų išrinktieji balsuoja pačiais įvairiausiais klausimais. Bei turime teisę jais labai nusivilti.
Tačiau šiuo konkrečiu atveju irgi kalba ne apie Naglį Puteikį. Kalba, pasikartosiu, apie visų politikų atsakomybę.
Apie tą pačią atsakomybę, kurią, beje, mini ir V. Jurgilevičienė – kai 1940- aisiais dalis buvusių Lietuvos politikų nuolankiai sutiko su Stalino – Molotovo „draugiškais“ reikalavimais įvesti į Lietuvą „draugišką“ Raudonosios armijos kontingentą.
Tiesa, šioje vietoje reiktų daryti išlygą – toli gražu ne visi anų laikų politikai pasisakė už tai: užtenka paskaityti kad ir Kazio Musteikio, raginusio pasipriešinti SSRS agresijai, „Prisiminimų fragmentus“. Kaip ir ne visi karininkai neiššovė nė vieno šūvio – nemažai jų žuvo pokario kovose su stribais ir „enkavėdistais“ ar pradingo Sibiro platybėse.
Žinoma, lyginti 1940-ųjų Lietuvą su šių dienų Lietuva būtų labai jau neprofesionalu, jei ne vienas „bet“.
Tas „bet“ yra Putinas. Vladimiras Vladimirovičius, mažasis šių dienų „stalinukas“ kiaulės akutėmis, kurios, regis, bus apžavėjusios ir dalį mūsų Lietuvos politikų. Na, jei ne apžavėjusios tiesiogiai, tai bent jau jų nepiktinančios.
Nepiktinančios tiek, kad jie leidžia sau draugauti šių dienų ideologinės kovos terpėje – socialiniuose tinkluose – su šiuo „stalinuku“ besižavinčiais. Arba tais, kurių draugai ragina Lietuvos žmones dėl jų įsitikinimų „traiškyti aikštėse“.
Bet…net ir šiuo atveju aš palieku teisę patiems politikams spręsti, su kuo jiems draugauti, su kuo bičiuliautis ar glėbesčiuotis. Kaip ir sau pasilieku teisę juos įvardinti, kai tik matysiu tame visuomenės interesą. Visuomenės teisę žinoti apie mūsų išrinktųjų draugus, bičiulius, priešus ar meilužes.
Ir šia teise naudosiuosi tol, kol jos iš ir manęs neatėmė demokratinė ir laisva Europos Sąjungos valstybė Lietuva su savo Konstitucija ir savo įstatymais.
Tvirtybės, Palmira, ir 2018 metais! Mintims Tamstos tekste – pritariu.
Viskas toje balsavimo nuorodoje yra teisinga – balsavau už prokuratūros įstatymo priėmimą, bet ne už algų jiems visiems didinimą, o už specialaus antikorupcinio prokuroro institucijos įsteigimą. Jie tirtų politikų korupcijos bylas, būtų beveik nepriklausomi, pavaldūs iš esmės tik gen.prokurorui, gautų iki 30% priemoką prie algos Panašų dalyką siūliau per praeitus Prezidento ir Seimo rinkimus. Todėl balsavau už. Taip, tame įstatymo projekte buvo ir neproporcingas algų didinimas numatytas. Tris kartus iki galutinio priėmimo kartu su opozicija bandėme įtraukt A. Syso pataisą, kad nedidintų – visus tris kartus balsavau prieš algų didinimą. Bet nepavyko. Po prokuratūros įstatymo priėmimo buvo jį lydintysis – tik dėl algų – balsavau prieš. Dar po 20 minučių parėmiau opozicijos siūlymą didint algas gydytojams rezidentams. Ir dėl šio mano balsavimo už didinimą kilo parlamentinė krizė. Nes jei būčiau balsavęs kartu su valdančiaisiais prieš didinimą, tai būtų balsai pasidalinę po lygiai ir tada Seimo pirmininkas būtų skelbęs statute nedviprasmiškai tokiais atvejais numatytą pakartotinį balsavimą ir opozicija nebūtų protestavusi. Bet gavosi, kad su mano balsu iš viso buvo dviem balsais pritarta rezidentų algų didinimui, todėl Seimo pirmininkui paskelbus perbalsavimą, opozicija išėjo iš Seimo salės taip sutrukdydama beveik visai dienai Seimo darbą. O juk galėjo Vyriausybė pasakyti, kad ras tuos niekingai mažus biudžetui, bet žiauriai reikalingus jauniems gydytojams 3 mln. eurų. Deja.
Rytoj parašysiu išsamiau ir sudėsiu paminėtų balsavimų nuorodas.
Popierius viską iškęs, nutarė Palmira ir rašo, kad „Kaip ir ne visi karininkai neiššovė nė vieno šūvio – nemažai jų žuvo pokario kovose su stribais ir „enkavėdistais“ ar pradingo Sibiro platybėse”. Kodėl ponia leidžia manipuliuoti, daryti absurdiškas išvadas apie 1940 m. birželį, kai Nepriklausomos Lietuvos reguliari kariuomenė neiššovė nei šovinio, kai mano tėvas buvo tos kariuomenės karys. Pokario metai, tai ne reguliarios kariuomenės kariniai žygiai, bet pavienių žmonių pasipriešinimas. Į vieną sumalti tarpukario ir pokario istoriją yra nepagarba istorijai ir tuo metu gyvenusiems žmonėms. Kita, tai apie Palmiros daromą žalą, apie jos vykdomą piliečių skaldymą. Pasirodo ji tai daro dėl to, kad „Tas „bet“ yra Putinas. Vladimiras Vladimirovičius, mažasis šių dienų „stalinukas“ kiaulės akutėmis, kurios, regis, bus apžavėjusios ir dalį mūsų Lietuvos politikų. Na, jei ne apžavėjusios tiesiogiai, tai bent jau jų nepiktinančios. Nepiktinančios tiek, kad jie leidžia sau draugauti šių dienų ideologinės kovos terpėje – socialiniuose tinkluose – su šiuo „stalinuku“ besižavinčiais. Arba tais, kurių draugai ragina Lietuvos žmones dėl jų įsitikinimų „traiškyti aikštėse“. Palmirai, kaip ir tiems, kurie atėjo iš rytų 1940 m. birželį matosi tik dvi spalvos. Viena spalva priklauso Putinui, o kitą nuspalvino pati Palmira. Kaip lengva gyventi ir kaip paprasta surasti priešus, kai politinis regėjimas mato tik dvi spalvas.