Sausio 1 d. internetiniame laikraštyje „Atvira Klaipėda“ perskaičiau Palmiros Martinkienės straipsnį ir jos išsakytas mintis apie tolerantiškumą. Mano galva, iš tikro išsakyti teiginiai nieko bendro neturi su tolerantiškumu. Ji didžiuojasi, kad gynė Rūtą Vanagaitę nuo ją smerkiančių.
Virginija Jurgilevičienė: „Kas vyksta su mūsų nemaža tautos dalimi? Kodėl ji pritaria melui, istorijos iškraipymui?”
Save priskirčiau prie smerkiančių Rūtą Vanagaitę, nes ponia knygoje „Mūsiškiai“ pateikė ne nuomonę, bet melagingas išvadas, t.y kaltinimus genocidu Lietuvos administracinei struktūrai nuo 1941 m. birželio mėn. iki 1944 m. spalio mėn. Kaip galima kaltinti Lietuvos valdžią, jei įžygiavus okupacinei kariuomenei, galiojo tik nacistinės Vokietijos įstatymai?
Kaip elgėsi politikai, visuomenės atstovai šiandieninėje Lietuvoje, kai dienos šviesą išvydo knyga „Mūsiškiai“? Kontaktuoja su autore. Žurnalistas A. Tapinas turėjo vienintelį kontaktą su R. Vanagaite – „Mūsiškių” pristatymas „Knygų mugėje“. Manau šios knygos pristatymo tikslas reikalauti, kad prisiimtume atsakomybę už okupuotoje Lietuvoje galiojusius nacistinius įstatymus ir tvarką.*
Tokį absurdą neįmanoma laikyti tiesa.
Politikas ir kultūros apžvalgininkas, Vidmantas Valiušaitis apie knygos „Mūsiškiai“ autorę rašė: „Sakyčiau, darbas žmogaus, stokojančio bazinių istorinių žinių apie laikotarpį, apie kurį bandoma pasisakyti ir jį vertinti.“
Lietuvos valdžia nepasmerkė R. Vanagaitės už absurdiškus kaltinimus, o lenkų valdžia net priėmė įstatymą, kad numato baudas ir trijų metų laisvės atėmimą asmenims, tyčia mėginantiems lenkų tautai priskirti nusikaltimus, kuriuos naciai vykdė per beveik šešerius metus trukusią okupaciją.
Kilus tarptautiniam skandalui pasisakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis. 2018 m. vasario 3 d. pareiškė, kad Holokaustas buvo įvykdytas „mūsų ir niekieno kito“. Jis pasakė, kad negalima iškraipyti istorijos, pavyzdžiui, aiškinant apie „lenkiškas koncentracijos stovyklas“ nacių okupuotoje Lenkijoje.
R. Vanagaitei, matyt, atrodė, kad mažokai papylė patyčių Lietuvai ir tada nutarė atskleisti „tiesą” apie partizaną A. Ramanauską-Vanagą. Visų paplavų, kuriomis apipylė partizaną, neminėsiu, bet priminsiu šlykščiausia tai, kad žudėsi žalodamas savo lytinius organus. Ar R. Vanagaitei visiškai atrofavosi smegenys, ar bijojo Efraimo Zuroffo, t.y. žinių šaltinio? Nereikia būti dideliu savižudybių specialistu, kad suprastum, jog turint aštrų daiktą, dursi į veną, bet ne į lytinius organus, nes tokiu veiksmu sukelsi tik skausmą, o ne iššauksi mirtį.
Tuomet kilo didžiulis skandalas. P. Martinkienė teisi – ją, R. Vanagaitę, už partizano šmeižtą pasmerkė didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Ją pasmerkiau dar kartą ir aš dėl jos melo, o ne dėl nuomonės išsakymo.
Kas vyksta su mūsų nemaža tautos dalimi? Kodėl ji pritaria melui, istorijos iškraipymui? Keistokai atrodo teiginiai tų, nepritariančių, Rūtos Vanagaitės pasmerkimui. Pasirodo, mes ją nulinčiavome už kitokią, daugumai neįtikusią jos nuomonę, bet ne už melą.
Lenkų valdžia, norėdama apsiginti nuo savų vanagaičių, istorijos darkytojų, išleido net įstatymą. Vokiečių ministras antrino lenkams ir taip sugrąžino pasitikėjimą istorija, pagarbą tiesai.
Apie žmones, kurie karo metu ėmėsi žmogžudžio verslo, galima pasakyti, kad tai yra gyventojai, nesilaikę moralinių normų ir principų, iš kurių vienas yra nemeluok.
Manau, kad R. Vanagaitė ir jos draugas E. Zuroffas, iškraipydami tiesą, kviečia piliečius dalyvauti moralinių vertybių naikinime. Neturint atsakomybės ir manant, kad siekiant tikslo galima meluoti, tai didelė tikimybė, kad prasidėjus politiniams kataklizmams, moralines normas manipuliuojantys, kaip skuduru, ims šautuvą ir atiminės gyvybes…
Dėkoju lenkų, vokiečių valdžioms už galimybę gyventi oriai.
Virginija Jurgilevičienė
*Šią teksto vietą autorė pakoregavo „Atviros Klaipėdos” redakcijai sulaukus Andriaus Tapino laiško, kuriame jis, reaguodamas į teiginį „žurnalistas Andrius Tapinas važinėjosi su R. Vanagaite po Lietuvą ir mokė mus, Lietuvos piliečius, prisiimti atsakomybę už okupuotoje Lietuvoje galiojusius nacistinius įstatymus” rašė:
Tai yra visiškas šmeižtas. Niekada nesu su ponia Vanagaite niekur važiavęs ir juo labiau nesu mokęs piliečių prisiimti atsakomybę už nacistinius įstatymus. Kažkokie niekuo neparemti kliedesiai.
Atsiprašau. A. Tapinas teisus. Jis nesivažinėjo ir dalyvavo tik kartą „Knygų mugėje”. Neteisingai interpretavusi, suplakusi pasisakymus su dalyvavimu, dar kartą atsiprašau.
Dėl nacistinės Vokietijos veiksmų Lietuvos teritorijoje. Žurnalisto pasisakymai Delfyje 2016-02-02 apie „…kolektyvinę istorinę atsakomybę ir jos kratymąsi, kažkur giliai tamsiuose lietuvio sielos kampeliuose slypintį antisemitizmą …” „Lietuvos žiniose” jau po partizano Vanago skandalo A. Tapinas apibūdino R. Vanagaitės knygą ir pareiškimą: „Mūsiškius“ vertinau kaip kontraversišką, bet reikalingą priemonę diskutuoti ir akcentuoti tamsiąsias mūsų istorijos puses..”
Mano galva, teiginiai apie „kolektyvinę istorinę atsakomybę ir jos kratymąsi” arba reikalavimas „akcentuoti tamsiąsias mūsų istorijos puses” neatitinka istorinės tiesos. Lietuva nei kratosi istorinės atsakomybės, nei turi tamsiųjų pusių. Mes jas turėtume, jei Lietuvos valdžia, kai prezidentu buvo A. Smetona, būtų įsteigusi žydams getus, davusi įsakymą juos žudyti. Kai 1941 m. birželį ginklo pagalba į Lietuvą atėjo nacistinė tvarka, tai juodąsias puses bei atsakomybę perima Vokietija. A. Tapinui tai atrodo kliedesiai, kai jo teiginius apie „kolektyvinę istorinę atsakomybę ir jos kratymąsi” arba „tamsiąsias mūsų istorijos puses” supratau, kaip reikalavimą priimti atsakomybę už nacistinės Vokietijos įvestą tvarką, už jos nuleistus įstatymus.
Lenkų Holokausto įstatymas sudėliojo akcentus, t. y. pareiškia, kad atsako valdžia. Lietuvos valdžia iki 1940 m. birželio mėn, sovietų valdžia nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. birželio, nacistinė Vokietija nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. spalio mėn. Kiekviena veikla, darbas, knyga turi turėti tikslą. Kokį tikslą turėjo knyga „Mūsiškiai”? Manau, formuoti betvarkę istorijos vertinime. Manau, kad šiame absurde dalyvavo ir žurnalistas, kai viešai pasisakė „Delfyje”, „Lietuvos žiniose”.