Nuomonės

Vytautas Valevičius: Apie demokratijos pasikeitimus

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2018-02-13


Demokratiją žino visi. Ji yra įvairių žmonių mėgiamas žodis. Galima išgirsti ir anekdotuose, ir linksmose istorijose. Ji gali būti keiksmažodžiu ar pagyrimu. Tačiau kaip nedidelis logikos specialistas galiu pasakyti, jog šis žodis per dažnai vartojamas neapibrėžtai, netiksliai, todėl kelia nesusipratimus.

Jei tai daro vaikai ar paaugliai, tai lyg ir galima pateisinti, bet jei tai vyksta žiniasklaidos priemonėse laikraščių puslapiuose ar TV laidose, Seimo ar miesto Tarybos posėdžiuose – tai neleistina prabanga.

Vytautas Valevičius: „Pati demokratija nėra nei draudimas nei leidimas ką nors ar kaip nors veikti“.

Labai smagu skaityti apie demokratijos standartus ir degradacijas. Didesnių nesąmonių sunku ir prigalvoti.

Pradėsiu nuo pirmo, nes jis sudėtingesnis.

Ar demokratija turi savo STANDARTĄ? Pasakysiu paprasčiausiu tęsiniu: ar turi standartą lėktuvas ar automobilis, moksleivis ar vairuotojas. Jums nekyla įtarimų, kad klausimas gerokai kreivas? O klausė profesorius. Tiesa, tokių senųjų kiek ir daugoka, geriau būtų nauji ir jauni. Taigi, kas yra demokratija, apibūdina daug žinynų ir enciklopedijų, bet man svarbu ne tik moksliškumas, nes, vargu, ar daugelis yra pasirengę vis žiūrėti į svarbias knygas. Jiems užtenka to lygio, kurį suteikia laikraščiai, televizija ir kita žiniasklaida. Ir dėl to nereikėtų labai kaltinti. Bėda tik ta, kad tos bendros žinios apie demokratiją nepakankamos ir netikslios.

Jei socialistinis profesorius kalba apie demokratijos standartus, tai jis nesuvokia, kad pastaroji yra procesas. O tai reiškia, kad pati demokratija nuolat keičiasi, tai yra, prisitaiko prie tos visuomenės ir jos ypatybių, kur egzistuoja.

Antra savybė yra ta, kad nėra vienos, visiems kraštams vieningos sistemos. Vieni yra jos pradžioje, kiti per vidurį, treti perlipę per kraštą. Visi save vadina demokratiniais kraštais ar šalimis, bet… Žinoma, galima bandyti „matuoti“ jos laipsnį, tik mātai riboti. Aš apsiribosiu dviem principais, kurie, mano nuomone, sudaro esmę.

Pirmas – demokratinis šalies ar krašto valdymo režimas yra tas, kuris numato ir nustato neprievartinį valdžios perdavimą. Jei vienas kunigaikštis, vyskupas ar generolas nužudo buvusį vadovą ir pasiima valdymą, tai tikrai nebus demokratijos. O jei naujas šalies ar krašto vadovas vienaip ar kitaip išrenkamas, tai greičiausiai mes jau turime reikalų su demokratiniu valdymu.

Antras principas turėtų būti apsakytas kaip interesų derinimo principas. Visuomenę sudaro visiškai skirtingi žmonės, kurie jungiasi į vienokias ar kitokias grupes. O iš jų „reikia“ padaryti draugišką bendriją. Nors tai ir neįmanoma, bet vyksta. Šio proceso pamatu yra skirtingi reguliatoriai, vienas iš jų yra teisių ir pareigų buvimas.

Demokratijai nežinia kodėl priskiriamos teisės į žodžio laisvę, teisę jungtis į susivienijimus ir panašiai. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį į tai, jog svarstomas visuomenės savivaldos būdas.

Karinė diktatūra, ekonominė diktatūra, ekonominis šantažas yra poveikio visai visuomenei priemonės. Tai ne teisės ar pareigos, o funkcijos.

Visuomenė interesus derina per taisykles, kurios nusako, kas galima, o kas nepageidaujama ar negalima. Paminėsiu tik kelias tokias sferas: moralė, teisė, menas. Paprastai mes pastebime draudimus, o nesigiliname į siekiamybes arba net tikslus, kurie patiekiami kaip idealai. Kaip teises atsveria pareigos (ko dažnai nematome), taip draudimus pateisina idealus tikslas, tobula bendruomenė, tobulas menas ar teisingas įstatymas.

Pati demokratija nėra nei draudimas, nei leidimas ką nors ar kaip nors veikti. Tiesa, pirmasis principas tarsi numato neprievartinio valdymo būtinumo, tačiau iš tikro pripažįsta smurtą kaip išskirtinį bei laikiną, gal net trumpalaikį. Taigi: derink savo interesą su kitais ir nenaudok prievartos, perduodant bei perimant valdžią – yra bazė, kurią galima apibūdinti kaip demokratiją. Toliau ji papildoma įvairiom teisėm ir pareigom. Tai jau moterų, žodžio laisvės, visuotino rinkimų ir t.t. teisės.

Tiesa, piliečio pareigas per daug žmonelių pamiršta, dėl to ir nukenčia pati demokratija.

Sakykim, yra rinkimų teisė. Ją naudojasi ne visi. Galima sakyti – ir kas čia tokio. Nors už to slypi pareigos nevykdymas. Piliečio pareigos valstybei. Ir tai veda prie nusišalinimo nuo savo bendruomenės ir šalies reikalų. Aišku, ne iš karto, bet palaipsniui.

Galiu nesunkiai parodyti prie ko ilgainiui veda žodžio laisvės (ir atsakomybės) ribojimas, bet tai padarysiu kiek vėlėliau. Dabar tik apibendrinsiu: demokratija remiasi dviem baziniais principais ir realizuojama per teises ir pareigas.

Pirmąsias daugelis žino ir aiškina kitiems, o apie pareigas nutyli, sąmoningai arba ne. Vaikams reikia pasakoti ne tik apie jų teises, bet ir apie jų pareigas. Tik tuomet auga kritiškas ir gana protingas žmogutis, ilgainiui tampantis piliečiu.

captcha
Įveskite aukščiau pateiktą tekstą:

2018-02-13

Vienas komentaras apie “Vytautas Valevičius: Apie demokratijos pasikeitimus”

  1. Teisės požiūriu, kiekvienas turi teisę suprasti bet kokį žodį savo nuožiūra. Dar niekas nebuvo nuteistas už tai, kad neteisingai suprato pvz., kas yra demokratija. Svarbu apie tai mažiau kalbėti.
    Šiaip, tai žmones galima suskirstyti į sociologus ir tuos, kurie nežino, kas yra demokratija. Geriausias veikiantis demokratijos pavyzdys yra žmogus. Jis susideda iš kūno, sielos, jam reikia prasimaitinti ir dar kokį straipsnį protingą parašyti. Kai kurie jų turi galvos smegenis, valią, galūnes ir pojūčius. Visas šias dalis reikia kažkaip susieti į vieningą patikimą sistemą. Evoliucijos kelyje gamtai sekasi vis geriau derinti dalių sąveiką, todėl Žmogus turi tobuliausią strateginės savivaldos sistemą, kuri puikiai atitinka Demokratijos sampratą. Ji reiškia, kad savivaldos cikle kiekvienas specializuotas organas netrukdomas vykdo savo funkciją, nedubliuodamas kitų: a) veiksmus programuoja galvos smegenys, b)valia sprendžia, kurią veiksmo programą taikyti konkrečiu atveju, c)stuburo smegenys organizuoja programos įgyvendinimą, o d)pojūčiai padeda stebėti ir vertinti, kiek gerai dirba savivaldos ciklas.
    Žmonių organizacijos istorijos eigoje taip pat tobulina savo strateginę savivaldą, vis labiau artėdamos prie Žmoguje veikiančios savivaldos modelio. Žmonės suprato, kad tas pats asmuo neturi vykdyti kelių iš savivaldos funkcijų, kadangi jis suardys viso ciklo veikimą (valdžių atskyrimo principas). Kiekviena funkciją turi atlikti geriausiai ją išmanantis (kompetencijos principas) ir t.t.
    Kadangi pasaulyje dar nėra bendruomenės, pilnai įsisavinusios Žmogui būdingos savivaldos struktūros, todėl Demokratija – tai horizontas, kurio link einama ir mus veda straipsnio autorius. Nuo 1991 metų veikia Strateginės savivaldos institutas, kuris gali padėti suprasti demokratijos mechanizmus ir įrankius. Tik ir iki jo dar reikia priaugti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Herkaus Manto g. 36 – 6 kab.
Klaipėda, LT-92233
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt