Neringiškių noras Nidoje įamžinti dar 1965 m. čia viešėjusio vieno žymiausių mūsų laikų egzistencialisto, prancūzų filosofo ir rašytojo Žano Polio Sartro atminimą sukiršino Lietuvos visuomenę.

Paskelbus, jog filosofui paminklą klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas mato ant Parnidžio kopos, socialiniuose tinkluose tarp Lietuvos intelektualų išsivystė diskusija.

Statyti paminklą ant Parnidžio kopos siūlo klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas, šios vietos pasirinkimui nepritaria Kuršų nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser. Palmiros Mart nuotr.

Vertėjas ir literatas Laimantas Jonušys, pasidalinęs šia informacija savo „Facebook” paskyroje, ją pakomentavo taip: „Provincialų refleksas. Jeigu įžymus užsienietis buvo įkėlęs koją į tą vietą, reikia jam statyti paminklą. O juk pravartu prisiminti, kad Sartre’as iš tikrųjų lankėsi ne Lietuvoje, o Sovietų Sąjungoje. Nors ir su išlygomis, bet buvo linkęs pritarti komunistinei valdžiai. O kad Lietuva okupuota, jam nė truputį nerūpėjo”.

Jam atsakydamas Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas filosofas Algirdas Davidavičius atšovė: „Labai miela yra papokštauti tokiu pramoginiu ir kiek infantiliu antikomunistiniu stiliumi užmirštant, kad Sartras, kaip gerai pastebėjo Vytas Dekšnys, yra ženkliai didesnis ir sudėtingesnis autorius, nei jo aklos liaupsės sovietų režimui. Šiuo požiūriu šitas vietinis antikomunizmas ar anti-kairumas apskritai yra dar labiau keistas, nei keisčiausi Tau #metoo ar kokios nors dešiniųjų autorių nemėgiamos politkorektiškumo veiklos atvejai – juk tokias metaforas antikomunistai turėtų nebevartoti, jos buvo būdingos tik „totalitarinei kairei”, kuri buvo buka, viską supaprastindavo, rodydavo kaip juoda-balta, plokščia, be žmogiškos įvairovės ir prieštaringo gylio? :)). Gal dar pasiūlytum Sartro portretus į Grūto parką?”

Dar kitokią nuomonę išsakė žinomas kino kritikas Vaidas Jauniškis. „Paprastai tokie dalykai kyla visai ne iš provincialaus ar ne visai noro įamžinti (na, jo taip pat gali būti), bet iš noro užsidirbti. Ir čia jau cherchez d’argent (ieškoti pinigų – aut pst.): manau, kad pirmiausia čia tuščią vietą pamatė skulptorius. O jau kas stovės – antras reikalas. Nes „tuščia vieta tuščia nebūna” – skulptorių liaudies patarlė”, – parašė jis.

O kokia jūsų nuomonė – ar reikalingas paminklas Nidoje ant Parnidžio kopos prancūzų egzistencialistui Žanui Poliui Sartrui?

INFORMACIJA

1965 m. Žanas Polis Sartras (kartu su savo gyvenimo drauge Simone de Beauvoir) lankėsi Lietuvoje. Jų kelionė saugumo organų buvo labai atidžiai stebima. Po atvirokų diskusijų rašytojų asociacijoje, kai kurie jos dalyviai po to turėjo nemalonumų.

 Ž. Sartrą po Lietuvą lydėjo Eduardas Mieželaitis (tuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas) ir Mykolas Sluckis. Su jais vyko ir fotografas Antanas Sutkus. Pirmiausia svečiai nuvyko į Nidą ir Kuršių Neriją. Nidos kopose aplankė prancūzų belaisvių kapines. Aplinkinė gamta juos tiesiog pribloškė. Rašytojas, stovėdamas ant kopos, prasitarė: „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje“ ir po to pridūrė: „Pirmą kartą debesys man po kojomis“.

Iškart po kelionės į Lietuvą Ž. Sartras dalyvavo Paryžiaus studentų demonstracijoje įsisegęs ženklelį su Mao atvaizdu. Dėl to incidento Ž. Sartras TSRS buvo paskelbtas persona non grata.