Nuomonės

Vytautas Valevičius: „Ar žmogui reikia nemirtingumo?“

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2018-03-10


Galvodami apie save ir kartais apie savo likimą, slapta tikimės, kad gyvenimo pabaiga dar toli. Nedaug tėra žmonių, kurie nori mirti čia ir dabar. Tiesa, yra savižudybės, bet tai nėra mano dabartinė tema. Skaudi, bet apie tai jau esu rašęs ir dar rašysiu. Dabar apie kitką.

Tik 20-30 proc. mūsų galimybių išgyventi iki 80 metų yra dėl to, kad turime tokius genus, kuriuos paveldėjome iš tėvų. Tai, ką valgėme ir gėrėme, kur gyvenome, kaip dirbome: tai buvo pagrindiniai aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai, lemiantys, kiek laiko žmogus gyvena. George Hodan (publicdomainpictures.net) nuotr.

Žmogaus rūšis radosi kaip gyvūnas ir joje vyravo kova už būvį. Karais su kitais panašiais ir nepanašiais į juos. Civilizacija perkėlė žmones į atskirą būrį, kuris bandė priešpastatyti save gamtai – sugalvojo drėkinimą, pradėjo auginti gyvulius, melžti karves bei ožkas ir t.t. Dabar turime situaciją, kai maisto prigaminama tiek, jog galėtų užtekti visiems. To, beje, nėra, nes turime neturto arba socialinės nelygybės galią. Ji vis stiprėja.

Maisto perteklius ir gyvenimo patogumai tiek dėl išnykusių grėsmių (būti suvalgytam arba bent užmuštam), būsto sugebėjimas tenkinti daugumą poreikių, judumo saviribojimas atvedė prie kūno degradacijų.

Vaikai ar jaunuoliai jau nebemato be akinių, vyrai nešioja pilvus, ne mažesnius nei moterys prieš gimdymą, senoliai gauna tokią priežiūrą, jog gali lovose praleisti dešimtmečius. Tai vis žmogiškosios civilizacijos ydos, o jų dar ir nemažėja.

Tiesa, problemos ant Žemės rutulio kol kas pasiskirsčiusios netolygiai, tačiau globalizacija veikia visus, ne tik per vandens, žemės ar oro taršą, bet ir per intelektualines komunikacijas bei prekybinius ryšius. Tas suvienodėjimas bus pasiektas istoriškai greitai.

Taigi, pusaklis jaunikaitis ar mergina, storulis ar storulė vidutinio amžiaus persona, amžinai ligotas senolis ar senutė. Tiesa, senučių daugiau. Tai – tikslas? O gal priemonė? Tiesa, neaišku, kam. Manau, kad ši ironija skirta tam, kad atskleistume tam tikrus žmogaus savęs, kaip rūšies, nesuvokimo rezultatus.

Galima nešioti akinius ar linzes, galima dienų dienas praleisti treniruoklių salėse, galima pradėti rūpintis savo sveikata net išėjus į pensiją, o tik pradėjus mokytis. Tuomet problemų būtų mažiau, rezultatai būtų patrauklesni.

Taigi, akivaizdžios kelios problemos. Pirma, sveikata reikia rūpintis visą gyvenimą visiems, o ne tik tiems, kurie serga. Savęs pažinimas turi, privalo būti svarbiausias dalykas visoms amžiaus kategorijoms.

post banner

Dantis valyti mokoma darželiuose, o taisyklinga mityba pamirštama, kai pradedama savarankiškai dirbti ar net aukštesniame mokymosi etape.

Aišku, negali visi tapti sveikais visuomenėje, kaip negali visi tapti tik protingais. Kam būtų reikalingos reklamos, jei jų niekas nežiūrėtų ir neklausytų?

Tačiau gyvenimas gyvenimui nelygu. Štai ilgamečiai gyventojai iš kalnų krašto nusileidžia retkarčiais į pakalnes, ramiai gano savo gyvulius aukštikalnėse, neturi nei telefono, nei interneto, todėl gyvena labai ramiai. Abejoju, kad rastųsi kelios dešimtys mūsų gyventojų, kurie norėtų tai išbandyti savo kailiu. Senesni dar gal, jaunimas – niekaip.

Mūsų gyvenimo greitis vis auga, žmonės susiejami vis glaudesniais ryšiais. Sakoma, kad virtualiais, bet tai vis tiek ryšiai. Tiesa, auga ir vienišų žmonių skaičius. Ir tai vyksta miestuose, kur galimybės bendrauti dažnai neribotos. Ši tema yra žinoma, ir net bandoma su ja kovoti.

Manau, kad nebūtina įvardinti visų dalykų, kurie veikia mūsų gyvenimo trukmę. Remiantis daugybe senyvo amžiaus dvynių tyrimų, kuriuose tyrėjai lygina vienakiaušinius ir kitus dvynius, nustatyta, kad daugumą ilgaamžiškumo kintamumo lemia aplinkos veiksniai, o ne genetika. Šie tyrimai parodė, kad daugiausia apie trečdalį senėjimo proceso įtakos priskiriama genetiniams veiksniams. Kitaip tariant, tik 20-30 proc. mūsų galimybių išgyventi iki 80 metų yra dėl to, kad turime tokius genus, kuriuos paveldėjome iš tėvų. Tai, ką valgėme ir gėrėme, kur gyvenome, kaip dirbome: tai buvo pagrindiniai aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai, lemiantys, kiek laiko žmogus gyvena.

Gyvenimas turi pabaigą. Bent iki šiol nepasitaikė tokių, kurie gyventų nuolatos. Pasakose ar mituose taip būna, bet mes visi liekame mirtingi. Nors ši pabaiga yra natūrali (išskyrus žūties variantus), tačiau sąlygos būna įvairios. Vieni gyvena intensyviai ir sulaukę šimto metų, kiti ligojasi jau po šešiasdešimties. Galų gale daugumoje Europos šalių tiesiogiai ar netiesiogiai ribojamas dirbančiųjų amžius. Sakykim, jei nustojote dirbti 70, tai nemažas klausimas, ką jūs veiksite 30 metų, kai jums sueis 100. Kita šio dalyko pusė – ne paslaptis, kad šios grupės žmonės dažniau ir sunkiau serga nei ankstesniais metais. Neturiu po ranka statistinių duomenų, bet ligotumas čia bene didžiausias. Kokios ligos bebūtų, bet su jomis gyventi sunkiau nei be jų. O kai jų skaičius vis auga – tai ir gyventi nebesinori.

Amžinas gyvenimas yra įmanomas. Tik protaujančio galvoje subręs klausimas: o ką darytų amžinasis? Jei su persenusiu kūnu, tai beliktų tik jį prižiūrėti kaip į persenėjusį automobilį, t.y. visą laiką skirti priežiūrai. Ar tai laimė? O jei perkeltume žmones į, sakykim, kibernetinę erdvę, tai vėl kils neaiškumas – ar tai žmogus, kaip asmenybė, ar neaiški virtualaus pasaulio dalelytė. Todėl manau, kad žmonės turi gyventi ilgai, bet ribotai. Jie, kaip ir bet kuris biologiškai socialinis darinys, atlieka savo vaidmenį tuomet, kai naudingi kitiems. Savo šeimai, bendrijai visuomenei, žmonijai. Kai šių funkcijų nebelieka, gyvenimas tampa beprasmis.

Baobabas ar sekvoja gyvena tūkstantmečius, bet ar mes norėtume būti tokie?


2018-03-10

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt