Lietuvos futbolo federacijai (LFF) vadovaujantis klaipėdietis Tomas Danilevičius sako, kad ši sporto šaka gali būti jungiamuoju visuomenės elementu ir gerokai išjudinti ekonomiką. Ir tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia, sako geriausias pasaulio organizacijas iš vidaus matęs buvęs futbolininkas.

T. Danilevičius į Lietuvos futbolą žvelgia iš priešingų pozicijų, nei anksčiau. LFF nuotr.

Klaipėdoje gimęs, užaugęs, futbolo paslapčių išmokęs ir čia profesionalaus žaidėjo kelią pradėjęs puolėjas per savo karjerą rungtyniavo įvairiose šalyse, tarp jų – ir giliausias šios sporto šakos tradicijas turinčių Italijos bei Anglijos aukščiausiose lygose, kurios priskiriamose elitiniams Europos turnyrams.

Jų organizaciją iš arti matęs T. Danilevičius įgytą patirtį bei idėjas norėtų pritaikyti Lietuvoje. Deja, čia populiariausia sporto šaka pasaulyje šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Prieš pusmetį LFF prezidentu išrinktas T. Danilevičius sako, kad futbolas gali būti bendru vardikliu įvairioms visuomenės grupėms ir sukurti didžiulę ekonominę naudą, tačiau tam reikia tinkamų sąlygų. Tiesa, kai kur jos – sukurtos ir puikiai funkcionuoja, pastebi jis, todėl belieka pademonstruoti valią ir pasinaudoti geru pavyzdžiu.

Šią savaitę gimtajame mieste apsilankęs rezultatyviausias visų laikų Lietuvos vyrų rinktinės žaidėjas susitiko ir apie futbolą kalbėjo su Klaipėdos pramonės ir amatų rūmų nariais, su kuriais aptarė po poros mėnesių greta uostamiesčio vyksiantį 21-ąjį pasaulio futbolo čempionatą: dalis grupių varžybų bus sužaistos Kaliningrade, o tuo galėtų pasinaudoti klaipėdiečiai.

„Atvira Klaipėda“ LFF vadovo vadovo paklausė ne tik apie tai.

Apie ką kalbėjote susitikime su Klaipėdos verslininkais?

Buvo bendro pobūdžio pokalbis apie tai, kaip verslas ir futbolas galėtų rasti bendrus sąlyčio taškus, taip pat aptarėme, kaip regionas gali pasinaudoti neeiline galimybe – vasarą pašonėje vyksiančiu 2018 metų pasaulio futbolo čempionatu.

Klaipėdos verslas į renginį Kaliningrade gali pažvelgti per turizmo prizmę ir ieškoti būdų iš to gauti naudos, greičiausiai, tai galėtų išnaudoti maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas teikiantys verslininkai.

O ar aptarėte, kaip uostamiesčio verslas ir futbolas galėtų padirbėti kartu, kad rezultatai tenkintų abi puses?

Tik bendromis gairėmis. Pagrindinė problema, žinoma, yra geresnės infrastruktūros trūkumas, kuri pasitarnautų ne tik futbolui.

Geras to pavyzdys yra Klaipėdos krepšinio klubas „Neptūnas“ – matome, kiek į naują areną ateina žiūrovų, kaip tuo naudojasi ne tik klubas. Tai nauda ir visuomenei, ir ją aptarnaujančiam verslui: sportas suveda žmones ir paslaugas jiems pasiūlyti galinčius verslininkus.

Bet, kalbant apie futbolą, šiuo klausimu nenorėčiau išskirti Klaipėdos, visoje šalyje tos pačios problemos.

Suprantama, kad dabartinės pareigos verčia Jus vertinti padėtį šalies mastu, bet gimtąją Klaipėdą vietos futbolo padėtį puikiai pažįstate itin gerai. Kaip atrodo, ar savivalda, verslas ir sporto bendruomenė sugeba susitarti vardan bendrų tikslų?

Įprastai tokio bendradarbiavimo pagrindas yra bendruomeninis futbolo klubas, kurio dalininke dažnai yra ir savivaldybė. Šiandien Klaipėdoje to nėra, o pavyzdžių toli ieškoti nereikia – galima pasižiūrėti į Gargždus.

Mano manymu, šis miestas puikiai parodo, kaip futbolas gali priversti sąveikauti daug visuomenės grupių: ir įvairaus amžiaus žmones, ir sportą, ir verslą, ir vietinę valdžią. Modelis paprastas, yra pasidalinta atsakomybėmis. Geras pavyzdys, tereikia juo naudotis.

Bet vėlgi – nenorėčiau kalbėti tik apie Klaipėdą, tai šalies masto problemos.

Facebook/Tomas Danilevičius nuotr.

Ar, kaip privatus asmuo, esate numatę iniciatyvų, kurios prisidėtų prie futbolo plėtojimo gimtajame mieste?

Kaip LFF vadovui man negali rūpėti tik vienas regionas. Rengiamos strategijos visai šaliai, sudėtinė jų dalis yra ir apskričių futbolo federacijos. Klaipėdoje jai vadovauja puikiai situaciją žinantis ir miesto bendruomenei pažįstamas Romualdas Jonaitis. Mielai su visais dalinuosi naujomis idėjomis.

Žaidžiu turnyruose už Klaipėdos komandas ir taip prisidedu prie futbolo populiarinimo mieste.

Daug metų matėme Jus futbolo aikštėje, o jau ilgiau nei pusmetį esate LFF prezidentu. Kaip apskritai iš šios pozicijos atrodo futbolas?

Palyginčiau taip: anksčiau buvau fronto linijoje, o dabar atsitraukiau į štabą. Abi pozicijos vienodai svarbios, jeigu vienos iš jų nebūtų, nebūtų ir futbolo. Visuomenei labiau matomas frontas, kuriame stovi žaidėjai ir treneriai, tačiau organizacinio štabo darbas ne mažiau svarbus.

Žinoma, man tai yra nauji iššūkiai, bet nėra visiškai nepažįstama veikla, juk kone visą savo gyvenimą paskyriau futbolui, turiu patirties klubinėse organizacijose, rinktinėje, todėl LFF virtuvę žinau gana gerai.

Ilgalaikė patirtis Lietuvoje bei užsienyje ir prideda tikėjimo, kad galiu daug ką duoti futbolui ir užimant organizacines pozicijas.

Kaip Jūs vertinate šiandieninę situaciją dėl nacionalinio stadiono statybų?

Tokių objektų atsiradimas šalyje priklauso ne nuo sporto šakos bendruomenės ar federacijos norų. Tai yra valstybės uždavinys, požiūrio ir politinės valios klausimas. Federacijos specialistai, esant reikalui, gali patarti, konsultuoti.

Savo ilgos karjeros metu turėjote galimybę iš arti pažinti futbolo virtuvę įvairiose šalyse. Kaip atrodo, kur puikiai padirbėta ir susitvarkyta su panašiomis problemomis valstybiniu lygmeniu? Kieno pavyzdžiu galėtumėme remtis Lietuvoje?

Man neteko rungtyniauti Islandijoje, tačiau ši valstybė tikriausiai ir turėtų būti pavyzdžiu mums. Tokia nedidelė valstybė, o sugebėjo šitaip radikaliai pakeisti padėtį.

Islandai nenorėjo gerinti futbolo infrastruktūros, jie šią sporto šaką pasirinko kaip būdą kovoti su daug didesnėmis problemomis – nepilnamečių alkoholizmas ir narkomanija.

Investavus į specialistų rengimą ir infrastruktūrą vaikai buvo užimti, sportavo. Taip buvo ne tik išspręstos opios jaunimo problemos, bet ir užauginta gera rinktinė, kuri savo pasiekimais per trumpą laiką spėjo nustebinti visą pasaulį.