Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2018-06-08 |
„O ką dabar daryti man?!”- su daina iš 8 numeriu pažymėto miesto autobuso iššoka garbaus amžiaus, tačiau labai guvi skrybėlėta, tokia, sakyčiau, smetoninė moteriukė ir tiesiu taikymu skrieja prie manęs.
O aš tuo tarpu sėdžiu ant suoliuko stotelėje ir laukiu, kol atvažiuos mano autobusas.
„Na, tai ką dabar daryti man?” – atsistoja priešais mane ir šįkart, jau žiūrėdama tiesiai į akis, šypsodamasi dainuoja skrybėlėtoji.
“Na, nežinau… – sutrikusi atsakau. – O koks klausimas jums kelia nerimą?”
„Man neramu, ką man daryti su savo kojomis? Visai nebevykus esu! Įsivaizduokite, sėdėjau autobuse, o kai reikėjo atsistoti, kojos buvo sustingusios, vos atplėšiau nuo grindų, kad išlipčiau”, – vis taip pat linksmai man, lyg kokiai šimtą metų pažįstamai pasakoja daina virtusią problemą moteris.
„Na, bet jūs puikiai vaikštote, man tikrai atrodo, kad ji labai guvi moteris”.
„Taip, žinoma, vaikštau, bet problema, kad visai nebe taip, anksčiau. Buvau pripratusi lakstyti, skraidyti, visą laiką buvau labai judri ir aktyvi, o dabar jau turiu būti lėtesnė, nors taip nesinori”, – pasakoja mano netikėta pašnekovė.
„O kiek jums metų?” – išdrįstu paklausti.
„Oi, 85-eri, – atsako kvatodama ir vėl užtraukia „o ką dabar daryti man…”
„Ar galiu jus nufotografuoti?” – paklausiu, nes jau labai knieti pasidalinti šiuo optimizmo pavyzdžiu, jog patikėtumėte, kad tai neišgalvotas personažas.
„Žinoma! Tik būtinai fotografuokite mano kojas, kurios man trukdo judėti greičiau, nei noriu”, – juokdamasi atsako mano naujoji bičiulė.
Bet štai atvažiuoja mano autobusas. Nebespėju paklausti šios žavios senjorės nei vardo, nei telefono, kad galėčiau pas ją siųsti visus, kam trūksta įkvėpimo džiaugtis gyvenimu.
Tik matau, kaip „o ką dabar daryti man” moja ranka man, atsisveikindama.
O aš moju jai, galvodama, kad dejonės ir senatvė gali būti visokios… Ir kad senatvė – viso gyvenimo rezultatas, kuris gali būti toks įkvepiantis kitus…
Parašykite komentarą