Birželio 22 d., penktadienį, 16 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) atidaroma Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės darbų paroda „Žolynų kelias“. Renginyje dalyvaus ir savo kūrybą pristatys pati autorė.

Pasak pranešimo, autorės daugiabučio rūsys kimšte prikimštas džiovintų žolių. Kartais jos keliauja į viršų ir pasklinda po buto grindis. Tuomet namai tampa panašūs į tvartelį, kuriame gimė Kristus. Tarp žolių raitosi vaikai, trumpakojis šuo kariasi per neišbrendamus brūzgynus, kol viskas susipina, susijungia, susilipdo ir tampa skulptūromis, paveikslais, altorėliais, verbomis.

Žiemą menininkė taip pasiilgsta žolių, kad darbas jai tampa tarsi malda. Kiekvienas kūrinėlis primena, kad grįš vasara, gamta atgims ir viskas sužydės. Savo kūrinius ji lygina su dievdirbio Liongino Šepkos darbais. Iš tiesų jie panašūs archajiškumu, senoviškais simboliais, jautrumu.

Žolės šiai kūrėjai – tai meditacija ir savirealizacija. Jai patinka liesti, čiupinėti, įžvelgti faktūras, spalvas kaip tapyboje. Žolynai turi tiek spalvų – šviesiai žalias liepos žiedelis, geltonas avižos stiebelis, auksinės linų galvenos, pilkšvos aguonų dėžutės ir gilių kepurėlės. Kaip teigia parodos autorė, ji po truputį atsirinkusi medžiagas, kurios dirbant nesutrupa, nelūžta, dera. Raudonos uogos – šermukšniai, erškėtuogės – stulbina spalvų sodrumu.

Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė yra sukūrusi Šv. Kazimiero, Šv. Jurgio, Šv. Pranciškaus, Šv. Petro, Nukryžiuotojo figūras iš žolynų. Kristus, kaip ir seniai iš šio pasaulio išėjusiam dievdirbiui, išėjo šiek tiek pagoniškas – ne su erškėčių, o su mėlynių vainiku.

„Radau jas kalėdiniame miške, ten mėlynės iš po sniego išlindusios – tokios žalios žalios, kaip rūtos, ryškios. Pamaniau, kad ir jos, kaip Kristus, iškentėjusios šaltį, išsilaikiusios. Argi tai – ne kančia?“ – sako menininkė.