Visos mūsų bėdos kyla iš pragaištingo įsitikinimo, kad VALDŽIA YRA VISKAS. Esą, paimsime valdžią ir viską pakeisime. Laimėsime Seimo daugumą – pakeisime Lietuvą. Laimėsime prezidento postą – „laušime visus per kelį“. Visi ankstesni lyderiai bus bemat pamiršti. Nes mes juos „išjungsime“ iš TV ekranų ir neduosime jiems kalbėti, veikti. Perrašysime istoriją ir vadovėlius.

VALDŽIA YRA PRIEVARTA – štai kokį nuodą 1990 metais gavo daugelis Sąjūdžio žmonių gavę VALDŽIĄ.

Baisoka. Tai priminė gerai žinomas komunistines nuostatas. Tačiau ar turėjo stebinti? Nes daugumas buvo susigyvenę su komunistine vertybe: „Turiu valdžią – priverčiu man tarnauti, paklusti“. Ne tik paklusti ir tarnauti, bet galiu ir tyčiotis. Turiu teisę perrašyti ir savo praeitį (štai kodėl taip sparčiai ne vienas puolė į KGB archyvus, dar buvo galima šį tą sunaikinti.)

Valdžia apsvaigino.

Visi – o buvo tik kelios išimtys – kas buvo nusimatę sau prezidentą, portfelius, ministerijas ir valstybės valdžios svertus nenorėjo paisyti TAUTOS jausenos, jos mąstysenos.

Ažiotažas kilo dėl Aukščiauosios Tarybos (AT) pirmininko posto? Žinoma. Nes Algirdas Brazauskas buvo akivaizdžiausiai (ir pagal to meto jau laisvus reitingus) kone du kartus populiaresnis už Vytautą Landsbergį. „Mes paimsime valdžią ir mes sutvarkysime ir reitingus, ir Brazauską, ir co.“

Ir prasidėjo.

Teko visiems, ir ypač tiems, kas tik pasakė: „Ką jūs darote?! Tai komunistiška, tik išvertus pirštinę!“

Daug kas nebeprisimena, kas nutiko, nes Sąjūdis jau mitologija.

Pirmiausiai, ką padarė Sąjūdžio valdžia Aukščiausioje Taryboje – tai SĄJŪDŽIO BENDRYSTĖS sunaikinimas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) pirmeiviai, kas atvirai pasakė, jog SĄJŪDIS AT be reikalo ir per greitai prievartauja Lietuvą – tą į šiukšlyną. Kam Sąjūdžio reikėjo ne kaip valdžios, o kaip Lietuvos – į užmarštį.

Nueita toli. Vos per pirmuosius 10 metų pirmasis LPS lyderis, išrinktas Steigiamajame LPS suvažiavime pirmuoju, Romualdas Ozolas – nurašytas. Jis jau neberodytas net Lietuvos televizijos filmuose apie LPS-Sąjūdžio istoriją.

„Be lietuvių, nesiekiančių valdžios, Lietuvos neatkursi“ – štai ką sako R. Ozolas.

Nūdienos vaisiai akivaizdūs. Derglioti Sąjūdžio pirmeivius tapo taip lengva ir elementaru, kad net DELFI – didžiausias žinių portalas – leidžia sau Sąjūdžio, laisvės žygeivius vadinti „lunatikų prieglauda“. Dergliotojams tik vienas V. Landsbergis didis, dar su „kažkuo“ išlaisvino Lietuvą. (Tas „kažkas“ nesvarbus, keičiasi pavardės pagal rašeivos nuotaiką, – svarbu tik, kad būtų menkesnė už „vadą“ figūra.)

Ir jau ISTORIJOS VADOVĖLIUOSE rašoma, komunistiniu būdu indoktrinuojant jaunąsias kartas, kad Sąjūdį įkūrė V. Landsbergis, kad Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas jį išrinko pirmininku ir Baltijos kelias – tai jo. Ir t. t. Gėda skaityti ir girdėti, bet laiko logika reikalauja primityvinti viską „iki vieno“.

Žodžiu, valdžia gadina. Absoliuti valdžia gadina absoliučiai.

Aš į TĄ VALDŽIĄ nėjau 30 metų. Vengiau jos 30 metų. Ir dabar į ją nesiveržiu. Bet sakau viena: prezidentas turi valdyti taip, kad nerūšiuotų žmonių į vertus ir nevertus LIETUVOS ŽMONES.