[vc_row][vc_column][vc_video link=”https://www.youtube.com/watch?v=TLsh4JOkUOQ&feature=share” align=”center”][vc_column_text]Šeštadienį rytą grįžinėdama nuo jūros Herkaus Manto gatvėje, aikštelėje prie „Maksimos” išvydau štai ką.

Nežinau, kas jis – Jonas, Janis ar Džonas, tačiau mane pakerėjo taip, kad negalėjau akių atitraukti. Šalia pasidėjęs „maksiminį” maišelį, nekreipdamas dėmesio į praeivius, absoliučiai susitelkęs tik į Tai či judesius, vidury miesto, nebodamas pro šalį lekiančių automobilių ir prisiderinęs prie čiulbančių ryto paukščių, augęs vyras šoko lyg koks Dievas.

Pabaigęs savo mankštą ir, aišku, pastebėjęs, kad stoviu kaip įbesta, pasiėmė savo maišelį ir pastrakaliodamas, žaismingai į šonus kraipydamas galvą, nuėjo sau.

Pasijutau lyg žiūrėčiau kiną iš kitos šalies, kur Tai či viduryje miesto yra įprastas reiškinys.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][/vc_column][/vc_row]