[vc_row][vc_column][vc_column_text]Vladimiro Putino užgaida Rusijoje surengti Pasaulio futbolo čempionatą kainavo brangiai – 11 miljardų eurų. Rusai dėl to galvų sau dar nekvaršina, o lietuviai pasinaudojo proga taip arti pamatyti aukščiausio lygio futbolą.

Šimtai aistruolių iš Lietuvos aplankė keturias rungtynes Karaliaučiuje.

Valdemaro Puodžiūno nuotr.

Vizos nereikėjo

Klaipėdiečiai kelionę į Karaliaučių rinkosi per Kuršių neriją. Vizą į Rusiją atstojo Futbolo aistruolio tapatybės kortelė. Ją gavo bent į vienerias rungtynes bilietą įsigijęs žmogus. Su kortele buvo galima kirsti sieną pagal poreikį, o ji galios dar dešimt dienų pasibaigus čempionatui.

Radosi neturtingų valstybių piliečių, kurie pasinaudodami proga laisvai atvykti į Kaliningrado sritį mėgino patekti į Lenkijos teritoriją. Deja, nė vienam marokiečiui ar nigeriečiui tai nepavyko. Į Rusiją nepateko ir tie kitų šalių piliečiai, kurie mėgino kirsti Baltarusijos – Lietuvos sieną turėdami tik futbolo fano kortelę. Per mūsų valstybės teritoriją keliaujantys ne Europos Sąjungos ir ne Šengeno sutarčiai priklausančių valstybių piliečiai privalo turėti Lietuvos vizą.

Lietuvos pasienyje Kuršių nerijoje didesnių srautų nebuvo. Kur kas labiau – net trigubai – išaugo kertančių Lenkijos – Rusijos sieną. Rusijos pasieniečiai stengėsi būti mandagūs, atidūs, nebuvo priekabūs. Įdomu, kad keliaujančių autobusu keleivių bagažas buvo tikrinamas kruopščiau nei tų, kurie vyko asmeniniais automobiliais. Tokį uolumą demonstravo ir Rusijos, ir Lietuvos muitininkai.

Pigiausi bilietai į rungtynes kainavo 105 dolerius. Tačiau ši kaina galiojo tik pirmame bilietų pardavimo etape, kai dar nebuvo žinoma, kas kokią dieną kokiame stadione konkrečiai rungsis.

Kai paaiškėjo kas ir kur žais, oficialūs bilietai pabrango trečdaliu. Nors jie buvo vardiniai, tačiau juodojoje rinkoje radosi bilietų be pavardžių. Stadiono kontrolieriai netikrino, kokia pavardė užrašyta ant bilieto. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Aistruolio kortelei ir nuotraukai ant jos.

Rusijos piliečiams buvo skirta ir pigesnių bilietų po 15 dolerių. Tačiau jų skaičius buvo ribotas.

Karaliaučiuje Rusijos rinktinė nežaidė, tačiau rusų aistruoliai vis tiek skanduodavo „Rusija, Rusija!”, nepaisydami, kas tuo metu rungtyniavo: ispanai su marokiečiais ar Kroatijos ir Nigerijos rinktinės.

Mače tarp Serbijos ir Šveicarijos komandų rusų žiūrovai vieningai palaikė serbus. Politiniai motyvai tikriausiai lėmė ir tai, kad rusų aistruoliai Anglijos ir Belgijos rinktinių mače triukšmingai sirgo už belgus.

Apgyvendinimo kainos artėjant čempionatui augo milžiniškais šuoliais. Sausio mėnesį apartamentus čempionato metu buvo galima užsisakyti vidutiniškai už 50 eurų nakčiai. Brangiausias viešbučio kambarys skelbė 300 eurų kainą. Vėliau viešbučiai pabrango net iki dešimt kartų. Teko įsikišti Rusijos vyriausybei, kuri nurodė taikyti įprastas kainas. Tačiau tai nelietė privataus sektoriaus, todėl 50 eurų kainavę apartamentai kainas pakėlė iki 500 ir daugiau eurų už parą.

Stadioną pastatė ant pelkės

Karaliaučiaus stadiono statyba kainavo per 250 milijonų eurų. Kainą „augino“ ir grunto problemos. Statyba vyko pelkėtoje teritorijoje. Kaliningradiečiai iki pirmųjų čempionato rungtynių būgštavo, kad stadionas gali neatlaikyti 35 tūkstančių aistruolių. Atlaikė. Daugiausiai žiūrovų – 33 960 – sutraukė nuobodokas (nes iš esmės nieko nelėmė) Anglijos ir Belgijos rinktinių susitikimas.

Futbolo aistruoliai vieningai teigė, kad šis stadionas labai jaukus ir patogus žiūrovams. Statinys išties įspūdingas, ypač vakare, kai sutemus nudažomas melsvu apšvietimu.

Kalbinti Karaliaučiaus gyventojai džiaugėsi šiuo objektu, nors dauguma sakė dar net nebuvę jame. Ne vienas tvirtino, kad stadiono statyba, prieigų tvarkymas ir kelių jo link tiesimas leido kai kam ženkliai pasipildyti privačias kišenes. O Rusijos vyriausybės ketinimą prailginti pensijinį amžių taip pat siejo su čempionato rengimo išlaidomis: „Neleis į pensiją, sutaupys pinigų. Kažkas juk turi viską padengti“.

Valdemaro Puodžiūno nuotr.

Tačiau kad čempionatas tapo švente, neneigė niekas. Tokio užsieniečių antplūdžio iki šiol Karaliaučius nebuvo patyręs. Vakariausiame Rusijos mieste vyko ketverios rungtynės. Susitiko aštuonių valstybių futbolininkai. Stadiono tribūnos bylojo, kad daugiausiai aistruolių buvo iš Kroatijos ir Maroko. Ypač daug veiksmo ir spalvų atvežė kroatai. Visas miesto centras buvo nusidažęs raudonai mėlyna spalva, o centrinę – Pergalės – aikštę uždengė milžiniška Kroatijos vėliava.

Rungtynių dienomis miesto centre buvo uždaromas transporto judėjimas. Čia laisvai galėjo judėti tik pėstieji.

Patekti į stadioną buvo galima nemokamai ir specialiais autobusais, vežusiais iš oro uosto, geležinkelio stočių ir didžiulės automobilių stovėjimo aikštelės (park and ride) miesto pakraštyje.

Karaliaučiaus gyventojai kantriai kentė šiuos nepatogumus, nes tomis dienomis transporto judėjimą paralyžiuodavo milžiniškos spūstys. Žmonės iš darbo važiuodavo namo apie dvi valandas, kai paprastai kelionė užtrunka 15 minučių.

Karaliaučiuje čempionato rungtynių dienomis buvo saugu ir ramu. Tvarką užtikrino daugybė policininkų ir nacionalinės gvardijos karių. Svarbiausiuose miesto objektuose, centrinėse gatvėse plušo šimtai jaunų savanorių pagalbininkų. Visi laimingi, besišypsantys, nusiteikę padėti, patarti, palydėti. Miestelėnai irgi entuziastingai reaguodavo į atvykėlių klausimus, nuoširdžiai stengėsi svečius globoti.

Būta ir incidento, kai vienas neblaivus policininkas užgauliojo ir grasino grupelei kroatų aistruolių. Jau kitą dieną žiniasklaida pranešė, kad pradėtas tyrimas dėl jo elgesio ir atitikimo pareigoms.

Po paskutinių rungtynių komandiruotas į Karaliaučių pareigūnas pasakojo, kad daugiau rūpesčių kėlė ne anglų ar belgų aistruoliai, o vietiniai.

Padauginę alkoholio rusai atlikinėjo gamtinius reikalus centrinėse gatvėse, šūkavo, lipo ant paminklų, taip demonstruodami pasididžiavimą savo šalimi, surengusią, anot jų, geriausią istorijoje čempionatą.

Beje, dviejų tūkstančių metrų spinduliu aplink stadioną nebuvo pardavinėjami alkoholiniai gėrimai stiklinėje taroje, bet miesto centre po rungtynių dūženų buvo daug.

Po anglų ir belgų susitikimo policijos pajėgos pirmą valandą nakties jėga išstūmė susirinkusius centrinėje miesto aikštėje žmones, kad miesto tvarkytojai galėtų atlikti savo pareigas. Kiekvieną ryta Karaliaučius spindėdavo švara.

Lietuviška virtuvė – viena populiariausių

Maisto ir paslaugų kainos lietuvių nenugąsdino. Nors Karaliaučiaus gyventojai tvirtino, kad kai kas čempionato metu pabrango, tačiau patiekalų kainos maitinimo įstaigose buvo panašios ir net žemesnės nei Lietuvoje.

Ryškiausiai šuoliavo taksi kainos. Rungtynių dieną jos kildavo praktiškai valandomis. Netgi oficialių taksi vairuotojai nesistengdavo jungti skaitiklių ir kainas nustatydavo patys.

Vidutiniškai važiavimas taksi varžybų dienomis pabrangdavo penkis kartus. Kilometro kaina buvo apie 3-4 eurus.

Autobusų ir tramvajų kainos Karaliaučiuje labai žemos. Važiavimas šiuo visuomeniniu transportu kainuoja apie 28 euro centus, mikroautobuso bilietėlio kaina – trimis centais didesnė. Autobusuose bilietus pardavinėja konduktorė, zujanti pirmyn ir atgal. Keistas dalykas ir tas, kad mokėti mikroautobuso vairuotojui reikia ne įlipus, kaip Lietuvoje, o išlipant.

Vaisių ir daržovių, duonos, mėsos ir pieno gaminių kainos parduotuvėse daugmaž tokios pat kaip ir Klaipėdoje. Tačiau parduodamų žuvų įvairovė Karaliaučiuje akivaizdžiai didesnė. O kai kurių žuvų kainos ir mažesnės. Pavyzdžiui, šviežio atšaldyto tuno kilogramas kainuoja apie 12 eurų.

Tiek parduotuvėse, tiek baruose ir restoranuose dominuoja „Švyturio“ alus. O viena populiariausių kavinių mieste – lietuviškos virtuvės užeiga „Brikas“.

Valdemaro Puodžiūno nuotr.

Kavinės interjeras išties lietuviškas, groja liaudiškos muzikos įrašai, padavėjos aprengtos stilizuotais lietuvių tautiniais drabužiais. Tik lietuviškai nekalba (žino tik žodį „labas“). Meniu – net 12 rūšių cepelinų. Porcijos, kurią sudaro du cepelinai, kaina nuo 3,5 iki 4 eurų. Tarp kavinės lankytojų matėsi ir daug aistruolių iš kitų šalių.

Anot padavėjų, užsieniečiai dažniausiai užsisakydavo grybų sriubos duonos kubiliuke ar šaltibarščių. Cepelinai labiau patinka vietiniams.

Futbolo šventė Karaliaučiuje baigėsi. „Vėl bus ramu ir nuobodu“,- liūdnu balsu konstatavo viešbučio darbuotoja Tatjana.

Bet milžiniškas modernus stadionas liks, ir jo išlaikymas po metų kitų bus finansuojamas jau ne iš federalinio, o iš vietinio biudžeto. O tai yra apie 300 milijonų rublių (keturis milijonus eurų) kasmet.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”37484,37483,37481,37480,37479,37478,37477,37476,37475,37474″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]