Lietuvos sveikatos ministras siūlo atsisakyti privačių ligoninių ar reabilitacijos įstaigų, jei jau yra biudžetinės.

Citata iš Aurelijaus Verygos interviu: „Mes kaip tik sakome, kad pirmiausia valstybė turi prievolę užtikrinti stabiliai veikiantį tinklą ir garantuoti pagrindinių paslaugų paketą, jį organizuoti taip, kad visi gyventojai gautų kokybiškas paslaugas laiku”.

Tikslas labai gražus, tik ar realus.

Class Joshua Valcarcel (U.S. Navy) nuotr.

Nesiimsiu dabar lyginti įvairių pasaulio gydymo sistemų. Tik pasakysiu, jog taip vadinamose „valdiškose“ toks tikslas kol kas nepasiekiamas. Ar tai būtų Anglija, ar Vokietija. Kad ir paprastas pavyzdys – kiek laiko reikia laukti, kad patektum pas reikią gydymo specialistą. Sakykim, JAV apie tris savaites, Jungtinėje Karalystėje konsultanto galima laukti 22 savaites.

Čiupt už vadžių – vėl nuo pradžių… Patarlės padeda ne skubėti, o susivokti.

Ar yra pasaulyje geriausia medicinos sistema? Atsakymas – NE.

Yra geresnės, yra blogesnės, yra brangios, yra pakenčiamos. Kasmet yra pateikiama ne viena gydymo sistemų lyginamoji klasifikacija, kurios remiasi nevienodais kriterijais, todėl pateikia nevienodus rezultatus. Štai viena iš jų:

Žinoma, kad brangiausia yra JAV sistema. Tačiau skirtinguose vertinimuose ji nėra geriausia. Todėl manau, kad vien pinigai neapsprendžia sveikatos sistemos tobulumo.

Nesiimsiu giliau tirti to priežastis, geriau pareisiu prie A. Verygos siūlymų. Pasak jo, antrinis ir tretinis sveikatos sistemos lygis gali būti užtikrintas biudžetinio finansavimo būdu. Tik nesant reikiamai įstaigai ar paslaugai, ją valstybė gali pirkti iš privataus tiekėjo. Svarbu, kad „gali“, nes kas pastūmės tokiam norui. Pinigai? Politiniai motyvai? Kaip sakoma vienoje žinomoje frazėje „Kas gali paneigti, kad …”

Tiesa, ponas ministras mano, kad „gal šie sprendimai pastimuliuos ir papildomą savanorišką sveikatos draudimo atsiradimą, kur žmonės, jeigu nori, gali draustis papildomai.“

Požiūris į privatų paslaugų tiekėją riboja ministrą. Kokia bebūtų „tobula” mūsų šalies sveikatos paslaugų sistema, jai išteklių nėra per daug. Taigi, privatus verslas, nebūtinai mūsų valstybės įstaigų ar žmonių, gali praturtinti naujomis idėjomis, kokybe bei rezultatais.

Kita labai abejotina ministro idėjos pusė, kad valstybinių įstaigų teikiamos paslaugos yra kokybiškos. Turime ne vieną dešimtį atvejų, kad Lietuvos žmonės susiduria su požiūriu, kurio negalėtų būti šio tipo įstaigose. Privačiose ligoninėse tokio nėra.

Čia galiu priminti, kad geriausiu kokybės kontrolieriumi yra konkurencija, pastarajai išnykus, auga kyšiai ir blogėja kokybė. Bene ryškiausia draudimo pasekmė – pasirinkimo laisvės ribojimas. Kai tik nedraudžiama – sfera vystosi, kai ribojama (draudžiama) – degraduoja. Pavyzdys – odontologija. Net neskyrus stambių dotaciją, nestačius naujų pastatų, turime beveik privačią dantų tvarkymo paslaugų sistemą. Vadinamosiose valdiškose įstaigose rasime tik apie kelias dešimtis procentų klientų, kiti nuėjo. Gal tai ir gerai?

Taigi, ką gali privatus sektorius:

1. Pritraukti investicijas;

2. Atrasti naujus resursus;

3. Konkurencijos buvimas užtikrina kokybę;

4. Pasirinkimo laisvės apribojimo mažinimas.

Rinkos ekonomika gana greitai atskleidžia vienos ar kitos srities trūkumus. Akivaizdu, kad biudžetinė medicina nėra gerai organizuota. Privačios įstaigos padaro tą patį darbą mažesnėmis sąnaudomis, išlaikydamos tą pačią kokybę, o kartais ir pagerindamos paslaugą. Aš jau nekalbu apie kliento ir darbuotojų santykius: privačiose jis dažniausiai geresnis.

Pasaulinė geresnių sveikatos sistemų patirtis rodo, kad reikalingos abi struktūros. Viena iš jų garantuoja būtinąsias paslaugas, kita rodo, kur yra neefektyvių dalių.

Ateityje sveikatos paslaugos plėsis, lėšos tam augs ir „protingos“ valstybės tam ruošiasi. Todėl galiu duoti mažą patarimą – nepulkim naikinti to, kas jau yra, gerai pasverkim. Nes galime sunaikinti ir tai, kas jau yra gerai, nepakeičiant niekuo nauju.