„Atvira Klaipėda“ tęsia pasakojimą apie pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kurio biografijoje yra ir idėjų gvildenimas, kad Klaipėdos kraštas turi priklausyti Lietuvai, ir dalyvavimas jo prijungimo įvykiuose, ir drąsus bandymas sutramdyti nacius, ir galiausiai susitaikymas su krašto praradimu.

Iš 16-os metų, kai tarpukariu Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, daugiau nei dvylika prabėgo prezidentaujant A. Smetonai.

Politikų ir kariškių posėdis buvusioje Prefektūroje po Antano Smetonos (sėdi ketvirtas iš kairės), Aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigų perdavimo iškilmių 1923 02 24. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Suklupo ar įstatė į tinkamą vagą?

1923 m. sausio pabaigoje A. Smetona buvo paskirtas Lietuvos Vyriausybės ypatinguoju atstovu prie Ambasadorių konferencijos komisijos Klaipėdos krašte.

Anot Aleksandro Merkelio, A. Smetona naujų pareigų ėmėsi energingai. Padėtis tuo metu buvo sudėtinga, nes Ambasadorių konferencija dėl sukilimo užvertė Kauną protestais, grasinimais, notomis, reikėjo sutvarkyti sukilėlių santykius su vietine sąjungininkų valdžia ir išspręsti santykius Paryžiuje.

A. Mereklis savo parašytoje A. Smetonos biografijoje citavo diplomatą Bronių Kazį Balutį, kuris teigė, kad pirmasis posėdis su Ambasadorių konferencijos atstovais Klaipėdoje buvo audringas – prancūzų komendantas Gabrielius Žanas Petisnė „rėžęs pamokslą ir grasinęs”. A. Smetona esą ramiai atsakė: „Aš čia ne mokinys, bet Lietuvos įgaliotinis ir buvęs Lietuvos prezidentas“. Taip A. Smetona „savo rimtu taktu netrukus visą reikalą į tinkamą vagą įstatęs“. Esą jis ir „Ypatingosios Aliantų Komisijos narius privertė su juo elgtis kaip lygiu su lygiais“. A. Merkelis vertindamas šį epizodą nuo savęs dar buvo pridėjęs, kad „tai, žinoma, ne tiek vieno A. Smetonos nuopelnas, kiek to meto Klaipėdos sukilimui labai palanki tarptautinė politinė būklė“.

Rudolfas Valsonokas 1932 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos problema“ rašė, „kas itin didelis ir naudingas darbas šiuo atžvilgiu buvo nuveiktas A. Smetonos, kuris savo autoritetu sugebėjo nuraminti krašto tautines sroves sudarymas tuo būdu palankias sąlygas tolimesnėms Lietuvos vyriausybės deryboms su santarvininkais“. Tačiau žinant, kad tuo metu jau ėjo šeštieji A. Smetonos autoritarinio valdymo metai, tokio teiginio objektyvumas gali kelti šiokių tokių abejonių.

Tuo metu Ernesto Galvanausko brolio Gedimino Galvos parašytoje biografijoje, tuometinio premjero lūpomis teigiama, kad A. Smetona „mokėjo neatlaidžiai kovoti prieš savuosius, bet jau pirmą dieną suklupo prieš svetimuosius“.

E. Galvanauskas nurodė, kad A. Smetona pats nuvyko pas Ambasadorių konferencijos komisiją, nors ši esą turėjo nuvykti pas jį.

„Būtent taip leido jai pasijusti ne tik tardytoju, bet ir kaltintoju. Naktinio pasikalbėjimo metu pareiškiau nepasitenkinimą ir paprašiau be Vyriausybės žinios nedaryti nuolaidų“, – rašė E. Galvanauskas.

Dvigubas žaidimas davė nelauktų vaisių

Istorikė Dalia Čičinienė rašo, kad A. Smetona buvo sukonfliktavęs ir su Lietuvos neoficialiu atstovu prie sukilėlių Juozu Purickiu-Peteraičiu (nuotr.).

Pastarojo telegramos E. Galvanauskui rodo, kad jis buvo šalininkas skubaus Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos centralizacijos principu, muitų sienos perkėlimo prie Nemuno ir t.t. Tuo metu A. Smetona buvo linkęs iniciatyvą perimti į savo rankas, diplomatiškai balansuodamas tarp vietinių vokiečių ir Antantės valstybių

Lietuvos Vyriausybės diplomatija su Antantės valstybėmis buvo pagrįsta tam tikra dualistine taktika. Dar prieš sukilimo pradžią Kaune buvo nuspręsta dėl vaidmenų pasiskirstymo Klaipėdoje: A. Smetona turėjo būti oficialus atstovas prie Santarvės valdžios Klaipėdoje, o J. Purickis-Peteraitis – neoficialus atstovas prie Klaipėdos sukilėlių valdžios, t. y. prie Direktorijos bei Gelbėjimo komiteto ir karo vadovybės.

Sukilėliai turėjo būti sunkiai sukalbami, keliantys griežtus reikalavimus ir vedantys griežtą politiką. Tai maskuotų Lietuvos užkulisinį veikimą ir duotų jai galimybę vaidinti taikintojo, moderatoriaus vaidmenį per savo nepaprastąjį įgaliotinį A. Smetoną. Tačiau atvykusi nepaprastoji komisija šią taktiką perprato ir nusprendė tokia situacija pasinaudoti.

Lietuvos atstovo Klaipėdoje Dovo Zauniaus pranešimas atskleidė, kad silpnoji tokios lietuvių politinės linijos grandis buvo vietinių gyventojų nusistatymas.

„Vietiniai veikėjai, ar tai darydami koncesiją gyventojų ūpui, ar tai savo pačių iniciatyva yra nusistatę gana separatistiškai, ir norėtų kiek galint plataus savarankiškumo; susiliejimas su Lietuva tai jiems visiems kuone be išimties reiškia baidyklę”, – rašė D. Zaunius, pabrėžęs, kad tokia dualistinė taktika negali būti veiksminga, nes Mažosios Lietuvos veikėjų siekiai nėra absoliučiai identiški su Lietuvos valdžia.

Būtent šiomis separatistinėmis tendencijomis gana sėkmingai ir naudojosi Antantės komisija vesdama derybas ir su sukilėliais, ir su Lietuvos atstovu. Komisija derybose su sukilėliais turėjo daug progų juos išprovokuoti ir nukreipti nuo tikrojo tikslo – prijungimo prie Lietuvos – ir kartu su jais kalbėtis „apie Mažosios Lietuvos teisių apgynimą“ bei spausti Lietuvą dėl krašto autonomijos.

Anot D. Zauniaus, esant tokiais situacijai buvo labai svarbu neduoti Klaipėdos krašto veikėjams „palaidai veikti”, nes tai „duotų galimybės aljantams užšachuoti Lietuvos valdžią su jos pačios kūdikiu…”. Tad jis ragino Klaipėdoje veikti vieno žmogaus rankomis, o ne keleto.

„Visą reikia pravesti tik per vieną žmogų, mano nuomone, nepaprastąjį pasiuntinį. Visą turi būti daroma tiktai per jį”, – cituoja D. Zaunių D. Čičinienė, pabrėždama, kad dabar sunku tiksliai pasakyti, kurį iš dviejų Lietuvos atstovų jis turėjo omenyje – A. Smetoną ar J. Purickį-Peteraitį.

„Tačiau faktas, kad toks dualistinis veikimas nebuvo prie širdies ir A. Smetonai, ir J. Purickiui-Peteraičiui. Atrodo, kad tarp jų vyko kova dėl įtakos. Kaip aiškėja iš J. Purickio-Peteraičio nusiskundimų E. Galvanauskui, A. Smetona stengėsi viską centralizuoti savo rankose, „kartu ir viską niveliuoti bei suvienodinti”. Panašu, kad A. Smetona anksčiau už kitus suprato, kuo gali baigtis Lietuvos Vyriausybės pasirinkta taktika ir, kad komisijos senas, bet patikimas metodas divide et impera kelia pavojų Lietuvos interesams. Sunku pasakyti, kiek nesutarimai tarp lietuvių atsiliepė bendrai geopolitinei situacijai, tačiau akivaizdu, kad nuo vasario pradžios Antantė pajuto Lietuvos pozicijos silpnumą ir tuo pasinaudodama glaudžiai susiejo Klaipėdos suvereniteto perdavimo Lietuvai sąlygas su jiems naudingomis išlygomis“, – rašo D. Čičinienė.

Apie A. Smetonos ir J. Purickio konfliktą rašė ir istorikė Aldona Gaigalaitė.

„A. Smetona buvo tas asmuo, kurio šeimoje pradėta viešai šnekėti apie nusikaltimus tuo metu J. Purickio vadovaujamoje Užsienio reikalų ministerijoje. Taigi tarp dviejų, atsiųstų atstovauti Lietuvai prie vietos valdžios ir Antantės šalių atstovų Klaipėdoje, atsakingų pareigūnų jokios simpatijos nebuvo. O teko dirbti kartu, derinti taktiką, strategiją ir bendrus veiksmus. Nedrįstu griežtai teigti, nes tektų peržiūrėti labai daug medžiagos, bet, mano manymu, istoriografijoje sudarytai nuomonei apie silpną A. Smetonos veiklą tuo metu Klaipėdos krašte kaip tik padėjo J. Purickis. Kaip matyti iš jo pranešimų 1923 m. vasario—kovo mėnesiais Užsienio reikalų ministerijai, jis skundėsi E. Galvanauskui, kad sunku derinti veiksmus su A. Smetona. Savo ruožtu telegrafiniuose pokalbiuose matyti A. Smetonos nepasitenkinimas J. Purickio veikla. Todėl teko E, Galvanauskui lyginti santykius, prašyti, kad A. Smetona palaikytų glaudžius ryšius su J. Purickiu, kad nebūtų suskaldyta lietuvių vienybė . Panašiai buvo auklėjamas ir J. Purickis. Be to, jų požiūris į busimąją valdžią Klaipėdos krašte skyrėsi. J. Purickis buvo už Gelbėjimo komiteto funkcijų stiprinimą. A. Smetona savo pažiūrų neakcentavo, bet prašė siųsti į Klaipėdos kraštą ekonomistus ir kitus specialistus iš Lietuvos . Taigi pasisakydavo už didesnę Lietuvos įtaką busimajame autonominiame krašte”, – rašė A. Gaigalaitė.

Dviejų lyderių dvikova

Anot Alfonso Edinto, Smetonos santykiai su tuometiniu premjeru Ernestu Galvanausku „aiškiai nesiklostė ir nesusiklostė“.

1923 m. vasario 20 d. pareiškime Galvanauskui A. Smetona priminė, kad reikia nepamiršti Klaipėdos sukilėlių, jų giminaičių: siūlė Joną Polovinską-Budrį apdovanoti žeme, kitiems sukilėliams atlyginti pinigais, ordinais, suteikti ypatingą globą žuvusiųjų giminėms.

Tą pačią dieną rašytame kitame pareiškime (žr. Lietuvos centrinio valstybės archyvo kopiją) A. Smetona išreiškė principinį sutikimą būti įgaliotiniu, bet reikalavo teisės pačiam pasirinkti reikalingų bendradarbių skaičių ir gerų materialinių sąlygų – bent 2000 litų algos mėnesiui ir 1000 litų reprezentacijai be atsiskaitymo, gero buto ir automobilio, dviejų padėjėjų, neapibrėžto raštinės darbuotojų skaičiaus. Tokias savo sąlygas A. Smetona motyvavo tuom, kad „valdytojo vieta yra neilgam laikui (kol bus Klaipėdos krašto santykiai suderinti su visa Lietuva) ir nepaprastai atsakinga“.

Paprašius padėti suvokti A. Smetonos finansinį „apetitą“, istorikas profesorius Vasilijus Safronovas pateikė duomenis, kad 1923 m. birželį Klaipėdos turguje buvo fiksuotos tokios kainos: vidutinė karvė kainavo 300-500 Lt, masyvesnė – 600-800 Lt, senas kuinas – 500-700 Lt, sveikas masyvus arklys – 2000-3000 Lt. 500 g sviesto kainavo 1,6-2 Lt, lašinių svaras – 2,3 Lt, kiaulienos nugarinės svaras – 2,2 Lt, jautienos svaras – 1,3-1,5 Lt, kavos pupelių svaras – 3-4 Lt, dešimt kiaušinių – 1,5-1,6 Lt, višta – 3-6 Lt, centneris rugių – 19-22 Lt, centneris bulvių – 4-4,50 Lt. Metinis mokestis gimnazijose per metus už vieną vaiką tuo metu buvo 300-350 Lt

Nepaisant to, kad Vyriausybė visų jo reikalavimų nepatenkino, vasario 24 d. A. Smetona sugrįžo į Klaipėdos kraštą eiti tas pačias pareigas, kurias anksčiau ėjo Antantės komisaras. Grįžęs jis paskelbė atsišaukimą, kuriame tikino, kad „Lietuvos valstybės autoritetas ir autonominė Klaipėdos krašto gerovė“ bus jo rūpestis. Žadėjo, kad krašto autonomijai bus palikti kultūros, švietimo teismų, žemės ūkio ir „kitų šio krašto savybių“ reikalai, o lietuvių ir vokiečių kalbos privalo turėti lygias teises visose valdymo srityse.

Visgi šiose pareigose jis ilgai neužsibuvo. Anot A. Merkelio, Smetona nesutiko su Vyriausybės politika Klaipėdos krašto reikalu „ir būdamas konsekventyvus (nuoseklus – autor. past.) turėjo pasitraukti iš pareigų“.

Su A. Smetona ryšių turėjęs „Krašto balsas“ 1923 m. kovo 24 d. rašė, kad iš savo šaltinių žino, jog sutikdamas važiuoti Klaipėdon sukilimo metu A. Smetona buvo iškėlęs sąlygą, kad visos Klaipėdos klausimu gaunamos notos būtų jam praneštos ir atsakymas duotas tik su juo susižinojus.

„Ši sąlygas valdžios toli gražu nebuvo išpildyta. Priėmimas be rezervų Ambasadorių konferencijos servitutų Klaipėdai ir visai Lietuvai Lenkijos naudai valdžios duotas be Smetonos sutikimo ir žinios. Kiek toli valdžia nesiskaitė su Smetona rodė tas faktas, kad esant jam Kaune, kai buvo svarstomas Klaipėdos krašto statuto projektas, jis nebuvo pakviestas į Vyriausybės posėdį. Paryžiun Smetona atsisakė važiuoti, nes Galvanauskas užsispyrė pats važiuoti“, – rašė „Krašo balsas“.

„Lietuvos žinios“ kovo 25 d. tik vienu sakiniu informavo, kad „A. Smetona atsistatydino, nes p. Galvanauskas jo nesiklausęs patsai savistoviai elgėsi Klaipėdos reikalais“.

E. Galvanauskas savo atsiminimuose dėstė, kad „A. Smetonai nepavyko ilgiau ištverti pareigose. Visuotinio streiko metu, kai reikėjo įtempti jėgas, jis esą net nepranešęs išvyko atostogauti. Grįžo vėliau į Klaipėdą atsisveikinti ir balandžio 20 d. pasitraukė iš pareigų. Atvykęs į Kauną nesiteikė aplankyti ir apie savo veiklą pranešti“.

A. Eidintas konstatuoja, kad A. Smetona buvo padarytas tik paprastu Vyriausybės nutarimų vykdytoju, o ne politikos Klaipėdos krašte kūrėju. Tai esą akivaizdu iš jo 1923 04 07 pareiškimo prezidentui, kuriuo atsisakė pareigų ir prašė priimti atsistatydinimą nuo balandžio 20 d. Jis pabrėžė, kad pirmoje kovo pusėje atvykus į Kauną Vyriausybė ilgai svarstė atsakymus į Ambasadorių konferencijos notas, tačiau jis į šiuos svarstymus ir dėl kitų principinių Klaipėdos krašto klausimų nebuvo pakviestas.

„Tuo tarpu mūsų visuomenė turi pagrindo manyti, jog Klaipėdos krašto politika visa yra vedama su jo, įgaliotinio, žinia ir pritarimu“, – akcentavo savo rašte prezidentui A. Smetona.

Tiesa, buvo ir atvejų, kai A. Smetonos ir E. Galvanausko nuomonės sutapdavo. Anot istorikės D. Čičinienės, lietuvius gąsdino per didelis rusų noras tiesiogiai dalyvauti Klaipėdos klausimo sprendime atsiunčiant į Klaipėdą savo atstovą. 1923 m. sausio 30 d. datuoto pokalbio metu tiek E. Galvanauskas, tiek A. Smetona sutarė, kad „rusų atstovybė šiuo laiku nebūtų pageidaujama, nes apsunkintų diplomatinį žygį Klaipėdos klausime”.

D. Čičinienė rašė, kad pažangiečiai su A. Smetona priešakyje kategoriškai pasisakė prieš vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos notos dėl sąlygų, kuriomis Klaipėdos kraštas būtų perduodamas Lietuvai, priėmimą. Tai, anot jos, buvo viena iš priežasčių, kodėl A. Smetona atsistatydino iš Lietuvos nepaprastojo įgaliotinio Klaipėdos krašte pareigų.

Pasak D. Čičenienės, vėliau pažangiečių spauda rašė, kad E. Galvanauskui priėmus Antantės sąlygas, Pažangos partijos žmonės, apsvarstę susidariusią padėtį, pasiuntė pas ministrą pirmininką du atstovus, kurie pasiūlė visapusišką pagalbą valdžiai, tačiau su sąlyga, kad į derybas su Ambasadorių konferencija negali važiuoti pats E. Galvanauskas. Jis į tai esą nieko į tai neatsakė, o paskui „paskubom išvyko į Paryžių“.

„Viena vertus, toks pažangiečių požiūris galėjo byloti apie politinių linijų išsiskyrimą: E. Galvanauskas važiavo derėtis su tam tikromis konstruktyviomis nuostatomis, tuo tarpu A. Smetonos pozicija, matyt, buvo tokia: „važiuosim tam, kad išardytume”. Galima numanyti, kad A. Smetona buvo daug griežtesnės politikos Antantės atžvilgiu šalininkas. Panašu, kad jis, atsižvelgdamas į visas tarptautines aplinkybes, nelaikė <…> ultimatumo priėmimo neišvengiamu, galvodamas, kad bet kokiu atveju, vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau klausimą pavyks išspręsti Lietuvai palankiu būdu. Tuo tarpu E. Galvanauskas tikėjosi, kad Lietuvos parodytas nuosaikumas bus pozityvus faktorius būsimose derybose su Antante“, – rašė Dalia Čičinienė.

A. Smetonos ir E. Galvanausko (stovi prezidentui už nugaros iš dešinės) keliai dar susikirto, kai pastarasis buvo paskirtas paskutinio XXI ministrų kabineto finansų ministru.  Kauno IX forto muziejau nuotr.

„Tikrųjų Antano Smetonos pasitraukimo priežasčių tikriausiai nežino niekas, bet, manyčiau, kad jų reikia ieškoti Lietuvos vidaus politikos kuluaruose. Po sėkmingos Klaipėdos krašto karinės operacijos Galvanausko vyriausybė nusisuko nuo Vokietijos ir Tarybų Rusijos, kurių parama kliautasi organizuojant karinę operaciją ir suko savo orientaciją Antantės valstybių linkme. Dėl to ji leidosi į derybas su Antantės valstybių delegacija ir dėl to, priimdama vasario 17 dienos Ambasadorių konferencijos deklaraciją, anuliavo visus iš sausio 15 dienos akcijos išplaukiančius teisinius padarinius. Smetonos vadovaujami pažangiečiai ir jiems artimi sluoksniai Šaulių sąjungoje bei kariuomenėje tuo metu ragino toliau pasikliauti Vokietija ir Tarybų Rusija, kurias Versalio sistema tuo metu buvo izoliavusi. Ten girdėjosi šūkių po Klaipėdos tokiu pat principu žygiuoti užimti Vilniaus. Taigi, Galvanausko ir Smetonos pozicijos po vasario 17 dienos deklaracijos priėmimo kardinaliai išsiskyrė ir, kadangi Smetona Klaipėdoje nenorėjo būti vien Galavanausko vyriausybės nutarimų vykdytojas, buvo tik laiko klausimas, kada vienas iš jų pasitrauks. Pažangiečiai, beje, 1923 metais nuoširdžiai tikėjo, kad pavyks pašalinti Galavanausko vyriausybę ir „perversmo“ klausimu ne kartą lankėsi Tarybų Rusijos pasiuntinybėje. Tačiau pasitraukti turėjo Smetona”, – savo nuomonę išsakė V. Safronovas.

Kaip vidinės politinės ir dviejų lyderių kovo epizodą šią situaciją vertina ir istorikas, diplomatas Vytautas Žalys.

„Galvanauskas nenorėjo Smetonos prileisti prie realios politikos Klaipėdoje. Dėl tų pačių priežasčių Smetona ir atsistatydino – jam Klaipėdoje nebuvo ką veikti. Jis jautėsi atsidūręs užribyje, kitų asmenų šešėlyje. Smetonai, galvojančiam apie savo politinę ateitį, paprasto vyriausybės nutarimų vykdytojo, o ne politikos Klaipėdos krašte kūrėjo vaidmuo netiko. Bet Galvanauską, kaip vyriausiąjį Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos architektą, irgi galima suprasti – tokiose situacijose dviejų lyderių nebūna, tai reikalui nepadeda“, – sakė V. Žalys.

Kitose rašinio dalyse:

Ką A. Smetona kalbėjo ir darė per pirmąją Jūros šventę Klaipėdoje?

A. Smetona, A. Hitleris ir hitlerininkai;

Ar buvo galima apginti Klaipėdą 1939 metais?