Klaipėda – unikalus miestas, vienintelis Lietuvos uostas. Tokį jo unikalumą norisi išsaugoti, nors mums kelia susirūpinimą miesto širdyje ruošiami keli projektai – Danės skvero ir krantinės rekonstrukcija, daug diskusijų sukėlęs Atgimimo aikštės projektas, Muzikinio teatro rekonstrukcijos projektas.

Šie projektai visuomenei buvo pristatyti pažeidžiant Orhuso konvenciją galiojančią nuo 2002 m. balandžio 28 d. kaip Lietuvos Respublikos tarptautinę sutartį, o nuo 2005 m. vasario 17 d. ir kaip Lietuvai privalomą ES tarptautinį įsipareigojimą.

Projektų vieši pristatymai vyksta formaliai ir ne nuo pradinio etapo, nesidomima visuomenės poreikiais, nuomone. Į pristatymus atvykusi suinteresuota visuomenė kaip dalyvis pasirašo, bet niekas nemato protokolo ir nežino, ar jame pažymima išreikšta visuomenės nuomonė.

Žinia, Danės gatvės platinimas tiesiogiai susijęs su Bastionų tilto statyba, kuri inicijuojama tam, kad sumažinti kitų tiltų per Danę mieste apkrovimą, bet Bastiono tiltas, kaip teigia susisiekimo plėtros galimybių studiją atlikę ekspertai, „susisiekimo sistemos požiūriu neduoda naudos“. Tačiau ši studija, kainavusi 40 tūkst. eurų, buvo tik rekomendacinio pobūdžio ir jos išvadų buvo nepaisoma.

Ekspertų grupėje nebuvo paveldosaugininkų, nors visa tai ne tik gali turėti, bet ir turės poveikį tiek senamiesčio, tiek Danės gatvės namams. Tiesa, tiek istorikai, tiek paveldosaugininkai išsakė neigiamą požiūrį ir pasekmes įgyvendinus vien Bastionų tilto statybą, kuri, anot žinomo profesoriaus architekto (pavardė mums žinoma), turėtų būti diskvalifikuota. Na, bet akivaizdžiai matyti, kad nepaisoma ne tik visuomenės nuomonės, bet ir specialistų.

Savivaldybės atstovai apeliuoja į tai, kad Bastionų tiltas sumažins senamiestyje transporto srautus, bet tuo pačiu senamiestyje planuoja platinti centrinę miesto gatvę (Danės) didindami srautus. Dėl gatvės platinimo planuojami kirsti seni, bet sveiki medžiai, o ši senamiesčio zona Registrų centre yra įregistruota kaip paveldo ir rekreacijos zona.

Minima vieša erdvė šiuo metu Klaipėdos visuomenei būdama svarbi tiek istoriniu, tiek kultūriniu, tiek rekreaciniu požiūriu turėtų sudaryti bendrą viešos erdvės visumą, kuri turėtų atspindėti miesto išskirtinumą, klaipėdietišką dvasią, bet, deja, ją suskaldžius į kelis projektus ir pritraukus skirtingus projektuotojus (kiekvienam projektui atskiras finansavimas), akivaizdžiai to pasigendama.

Sprendimai priimami už uždarų durų ir tik po to, paskutiniame etape, pagaliau pradedama „tartis“ su visuomene.

Šiais metais spaudoje buvo pranešta, kad po Atgimimo aikšte bus suprojektuota požeminė apie 180 vietų mašinų stovėjimo aikštelė, nors visuomenė, kuriai 2015 m. kovo 30 d. ir balandžio 1 d. (lyg ir melagių diena, o vėliau kaip matyti, tolimesnėje istorijoje tai akivaizdžiai pasitvirtino…) buvo surengti 3 renginiai – parengtų Atgimimo aikštės galimybių studijos variantų pristatymai, pasisakė už neužstatytą žalią aikštės erdvę.

Pritardama visuomenės nuomonei, Savivaldybė apsisprendė tvarkyti tik aikštės viršų, nestatyti požeminės automobilių aikštelės, nes jei būtų statoma požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, būtų sudėtinga vėliau įgyvendinti galiojančio detaliojo plano sprendinius, susijusius su daliniu aikštės užstatymu, o ir požeminės automobilių aikštelės statybos procesas truktų ilgai: reikėtų surasti investuotoją, atlikti išsamius archeologinius tyrimus, o šio objekto statyba ir išlaikymas miestui kainuotų labai brangiai.  Jau buvo sudarytas ir programos įgyvendinimo tvarkaraštis, bet patyliukais (vykstant uždariems nuo visuomenės darbiniams pasitarimams) Savivaldybės nuomonė pasikeitė verslininkui pasiūlius už savo lėšas atlikti aikštės kasinėjimus turint vieną tikslą – įrengti požeminius garažus, kurių plotas eitų net po Herkaus Manto gatve. Jam buvo leista gręžinėti teritoriją, nors šis sklypas priklauso valstybei ir net nėra įregistruotas.

Taigi, visuomenės nuomonės buvo nepaisoma ir neatsižvelgiama į jos išsakytas mintis pristatant Atgimimo aikštės galimybių studiją (štai jums ir melagių diena! O jeigu rimtai – sukčiavimas visuomenės vardu užtraukia baudžiamąją atsakomybę).

AB „Panevėžio statybos trestas“, dirbsiantis jungtinėje veikloje su UAB „Cloud architektai“, pasirašė sutartį, pagal kurią per 12 mėnesių turi būti parengtas Atgimimo aikštės sutvarkymo techninis projektas. Projektavimo sutarties vertė – 127 tūkst. eurų. Bendra projekto vertė – 3 327 725 eurų. Apmaudu, kad UAB „Cloud architektai“, pristatydami aikštės akcentą „mėnulį“, nepasidomėjo jo simbolika, nors tikėtina, kad kiekvienas architektas tai puikiai žino, tačiau šiuo atveju matomai simbolika ne esminis dalykas, o turėtų būti atvirkščiai. Pilnaties fazė – blogio jėgų aktyvavimo fazė. Čia jau psichiatrai gali pasidalinti savo statistika.

Man pasidomėjus dėl senų aikštės kaštonų likimo, UAB „Cloud architektai“ maloniai sutiko atsiųsti brandžių aikštės medžių išsaugojimo schemą, kurioje, kaip pastebėjau, akivaizdūs neatitikimai. Nagrinėjant schemą kilo abejonė, kad medžiai bus išsaugoti, nes jų taksacijos lentelėje įvardintas tik vienas persodinamas medis, o schemoje rodoma, kad bus persodinami penki. Beje, tokio skersmens medžių, kaip aikštės kaštonai, siekiantys nuo 58 iki 49 cm, niekas nesiims persodinti. Na, nebent avantiūristai.

Savivaldybės atstovams, palaiminusiems tokius sprendimus, siūlau konsultuotis, kad ir su tais žmonėmis, kurie yra čia pat dirbantys savivaldybėje – Aplinkos kokybės skyriuje ar UAB „Klaipėdos želdiniuose“, o ne su Vilniaus architektais, pristatymo metu minėjusiems sostinės miesto centre esančią požeminę mašinų stovėjimo aikštelę, kurios antžeminėje dalyje jau nyksta medžiai.

Šių medžių persodinimo klausimais konsultavomės su arboristu, dendrologais ir įmonėmis, užsiimančiomis panašiais persodinimais. Jų išvada vienareikšmė – maksimalus medžio skersmuo, kuriam esant galima saugiai turima technika persodinti medžius – 30 cm. Rašant pastarąjį sakinį tiesiog girdžiu Miesto tvarkymo skyriaus vedėjos Irenos Šakalienės žodžius – „kur faktai, įrodymai?”. Tačiau minėtos specialistės I. Šakalienės mokslinis laipsnis – Kauno politechnikos institutas. Kyla klausimas, ar specialistas su tokiu išsilavinimu kompetentingas spręsti miesto kraštovaizdžio architektūros klausimus? Galbūt verta apsiriboti techninių darbų atlikimo srityje po to, kai savo išvadas pateikia specialistai.

Iš patirties galiu pasakyti, kad, iškilus problemoms dėl nekokybiško medžių genėjimo ar betikslio kirtimo, patys ieškokite specialistų ir būtinai gaukite raštišką jų patvirtinimą, nes priešingu atveju ponia I. Šakalienė iš jūsų bandys pasišaipyti.

Beje, gal ir būtų galima raštiškai pateikti poniai I. Šakalienei specialistų išvadas, nes medžių išsaugojimo klausimas turėtų rūpėti ne tik visuomeninkams, bet ir atsakingiems Savivaldybės darbuotojams.

Nesinori imtis kaltintojo vaidmens matant tris darbuotojus, dirbančius Aplinkos kokybės skyriuje. Iš jų už želdynus atsakingas vienas žmogus. Akivaizdu, kad jų skyriuje trūksta darbuotojų, o ypač dendrologo bei arboristo. Minėti etatai, t.y. dendrologo ir arboristo turėtų atsirasti kiekvienoje Savivaldybėje. Manau, laikas rimtai peržiūrėti ir perskirstyti darbus.

Norėtųsi priminti Klaipėdos m. savivaldybės dar taip neseniai duotą pažadą Aplinkos ministerijai nekirsti medžių, bet kaip matyti, pažadai ir liko pažadais…

Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės 2008 m. lapkričio 28 d. patvirtintas Klaipėdos miesto želdynų ir želdinių taisykles savivaldybės teritorijoje leidžiama naikinti želdinius jei nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti detalieji ir specialieji planai, želdynų kūrimo ir tvarkymo projektai. Pirmenybė teikiama statiniams, kurie pagal projektus gali atsirasti per metus, šalinant taip greitai neužaugančius saugotinus medžius. Bet pirmenybė turėtų būti skirta tam, kas formuojasi 50 metų, o ne metus.

Reikia kurti tokius projektus, kad medžius būtų ne tik draudžiama šalinti, bet ir privaloma išsaugoti.

O jei nesugebama taip padaryti, atsiras, kas sugeba.

Šiandienos situacija rodo, kad sukūrus projektą Aplinkos kokybės skyrius „privalo“ išduoti leidimus brandžių sveikų medžių šalinimui, nors valstybinėje ir savivaldybės žemėje per 12 cm skersmens medžiai jau yra saugotini. Primenu, kad Klaipėdoje 1 gyventojui tenka apie 10,5 m² (neįskaičiuojant Smiltynės ir Girulių miškų) rekreacinės paskirties želdynų, o vadovaujantis Aplinkos ministerijos nustatytomis normomis šalyje turėtų būti 25 m², o ES – 30 m². Vizualiai matome, kad mieste žalieji plotai mažėja. Ar neverta susimąstyti?

O visą pastebėtą neatitikimų virtinę įprasmina Klaipėdos miesto bendrasis planas, kuriame teritorija, į kurią numatomas brandžių medžių persodinimas, suplanuota aukcionui. Gal todėl dabar ypač populiarūs Savivaldybėje tapę uždari darbiniai posėdžiai, kuriuose ir gimdomi abejotinos reikšmės projektai?

Praėjusiais metais suinteresuotai visuomenei pristatant Danės skvero rekonstrukciją nebuvo aiškiai įvardinta, kur bus Muzikinio teatro mašinų stovėjimo aikštelė, nutylima, kad planuojama Danės skvere iškirsti medžius, nes  Danės gatvė bus platinama skvero sąskaita. Tuo tarpu projektuotojai, pristatantys Danės skvero viziją, neužsiminė apie gatvės platinimą. Taigi pačiai visuomenei teko sumuoti, skaičiuoti, kiek liks Danės skvero, kiek Danės gatvės medžių. Kas tai? Sukčiavimas?

Stebint situaciją, pastebima, kad pasigendama detalesnės erdvės analizės, pritraukiant daugiau specialistų, ekspertų, bet skubama spėti įsisavinti ES lėšas (Danės krantinės nuo Biržos tilto iki būsimo Bastionų tilto bei skvero projektavimas atsieis 138 tūkst. eurų; viso skvero sutvarkymas – apie 4 mln. eurų; Klaipėdos muzikinio teatro projekto investicinė vertė siekia 26-27 mln. eurų).

Nesutikdami su šiais projektiniais sprendiniais Savivaldybei siūlėme senamiestyje daryti pėsčiųjų zonas, taip pat ir Danės gatvėje. Į siūlymus neatsižvelgta. Matyt, galimos per mažos investicijos. Bet juk tokios ramios zonos yra praktiškai visuose Lietuvos didmiesčiuose.

Kokią prasmę turi Danės skvero, Atgimimo aikštės sutvarkymas, kai nuolat važiuojant transportui dunda Biržos tiltas. Taip, Savivaldybė bandė aiškinti, kad tilto apkrovai sumažinti bus statomas Bastiono tiltas, bet kodėl ne pėsčiųjų? Juk yra ir kitų variantų sprendžiant šias susidariusias opias problemas.

Pavyzdžiui, seniūnaitė Aida Dumbrauskaitė siūlo senamiestyje įrengti požeminį tunelį po gatve, o viršuje palikti erdvę tik pėstiesiems ir dviratininkams. Tunelis eitų nuo sankryžos Manto g./ Liepų g. link Atgimimo aikštės ir po upe, kas užsienio šalyse yra daroma, toliau Tiltų g. išlendant prie turgaus.

Muzikinį teatrą verčiau statyti naujoje erdvioje vietoje prie vandens (kaip ir buvo planuojama), o jo vietoje įrengiant požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, kurios antžeminėje dalyje pastatyti senovinę XIX a. stiliaus smuklę su viešbučiu, kuriame būtų įvairių atrakcijų, senovinių rūbų nuoma, kulinarinis paveldas ir t.t. Atsivertų XIX a. Liepų gatvės architektūra, padidėtų erdvė.  Pėstiesiems daugiau erdvės atsirastų Danės gatvę šalia skvero paverčiant Dangės alėja iki pilies tilto, sukuriant promenadą, t.y. Dangės alėją su augalais, gėlėmis, žibintais, suoliukais ir pėsčiųjų tiltu (vietoje diskvalifikuoto Bastiono tilto) prie Jono kalnelio.

Šalinant buvusį „Teo“ pastatą prie AB „Klaipėdos energija“, galima būtų įrengti atvirą lauko baseiną, kuris žiemą būtų šildomas ir t.t. Ši vieta taptų ne tik ramaus poilsio zona prie vandens, kas ir priklauso senamiesčio teritorijoje, kur gyvas muziejus po atviru dangumi, bet tai būtų tiesiog klaipėdiečių ir miesto svečių traukos objektas, kuriame gali formuotis bendruomeniškumas, kas šiuo metu ypač skatinama ir akcentuojama.

Bet, deja, šioje teritorijoje vykdomi visuomenės poreikiams prieštaraujantys projektai, nors turint alternatyvų kaip, pavyzdžiui, seniūnaitės variantą, Atgimimo aikštėje išliktų archeologinis paveldas, kaštonai ir kiti medžiai. Taip pat jos siūlymu Atgimimo aikštėje turėtų pasikeisti baro „kiss“ reklamos „cazino“ dizainas į senovinį, nes šalia karalienės Luizės bareljefas.

Neracionalu Muzikinį teatrą, t.y. „plastikinės šiukšliadėžės imitacijos renovaciją“, kainuosiančią apie 25 milijonus eurų, statyti esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, prieš tai griaunant dalį Muzikinio teatro ir išplečiant statinį aikštelės sąskaita, galimai net viršijant užstatymo tankį bei neatitinkant kitų architektūrinių reikalavimų ir įstatymų. Už tokią sumą galima pastatyti naują Muzikinį teatrą erdvioje vietoje, o ne grūsti ten, kur ir taip vietos nėra.

Aprašoma teritorija turėtų tapti ramaus, unikalaus, išskirtinio poilsio ir minimalių renginių senamiesčio tematika, vieta. Ypač kai šalia teka upė, yra brandžių medžių paunksmė. Tai neįkainojamos vertybės, kurios turėtų atitekti klaipėdiečiams, bet jos, deja, nėra išnaudojamos.

Savivaldybėje akivaizdžiai pasigendama miesto kraštovaizdžio architekto, atsakingo už kraštovaizdžio vientisumą.

Stebint, kaip vyksta planavimas, akivaizdžiai matoma, kad pirmenybė teikiama ne aplinkos kokybės užtikrinimui, bet urbanistinei plėtrai.

Namai dygsta kaip grybai po lietaus, nors grybai paprastai būna po medžiais, bet šiuo atveju nušluojami medžiai ir paruošiama aikštelė didelio „grybo“ statybai. Namai tuoj šonais trinsis vienas į kitą, bet kam tai rūpi, kad per langą matysis, ką kaimynas valgo pietums…

Manau, kad namų, kurie įkurdinami šalia šiai dienai, gerokai praretintų ir toliau retinamų parkų ir skverų, kainos yra didesnės nei plyname lauke statomų. Tokiu būdu yra mažinamos viešosios erdvės su želdynais.

Šiuo metu eismas uždaromas tik per šventes, o seniūnaitės siūlomu atveju pravažiavimas vyktų požeminiu tuneliu. Miestas turėtų išsaugotą savastį, bendruomeniškumą, nes patrauklioje ir saugioje vietoje žmonės rinktųsi iš visų miesto pusių į centrą, prie upės. Tai ypač patogu ir taptų populiaru, kai visi norintys atitrūkti nuo miesto šurmulio, tempo ir streso bent trumpam atokvėpiui, trauktų prie upės pačiame miesto centre, tiesiog bendrauti, pailsėti ar pasisemti kūrybinio įkvėpimo.

Miestiečiai buvo apklausiami ir jie tam pritarė, sakydami, kad visa tai būtų nuostabu, ypač kai visuomenės poreikiams tenkinti skiriamos didžiulės lėšos, tačiau naudojamos neracionaliai.

Pasak seniūnaitės (jai pilnai pritariu), mums reikia kokybės, o ne žūtbūtinio ES lėšų įsisavinimo. Liūdnos tokių lėšų įsisavinimo pasekmės, kai kuriamas akivaizdus brokas, kurio galėtų ir nebūti.

Taip pat verta paminėti, kad už viešųjų erdvių išsaugojimą bei puoselėjimą yra atsakingi visų pirma patys klaipėdiečiai, kurie turėtų tuo domėtis ir dalyvauti pristatymuose, išsakyti savo lūkesčius bei pasiūlymus, prieštarauti menkaverčių projektų įgyvendinimui. Todėl siekiant kokybės kartu dirbant kurkime jaukų, tvarkingą ir sveikos aplinkos miestą.

Aš nei katinas Leopoldas, nei pelė, bet gyvenkime draugiškai, nes tik įsiklausydami vieni į kitus galime kurti darnų, unikalų, turistų žavėjimosi objektu tapusiu mūsų miestą, o tai mums atneštų ir ekonominę naudą.