Nuo antradienio Klaipėdos valstybinio muzikiniam pradėjusi vadovauti Laima Vilimienė tikina nesibaiminanti, kad  artimiausius keletą metų kolektyvas dėl prasidedančios rekonstrukcijos gyvens be namų. Ji šią aplinkybę vadina unikalia galimybe.

Iki 20 metų amžiaus uostamiestyje gyvenusi moteris ketvirtadienį duodama interviu „Atvirai Klaipėdai” sakė su Klaipėda niekada nepraradusi ryšio – visos jos vasaros praleistos čia, nuolat ji stebėdavo ir mūsų miesto kultūrinį gyvenimą. Pastarasis, anot jos, tikrai nėra skurdus.

„Kai teatras įsikels į naujas patalpas, aš norėčiau, kad tai būtų modernus teatras, kuriame būtų statomi aukštos meninės kokybės veikalai, kuris būtų vadovaujamas šiuolaikiniais vadybos principais bei užsiauginęs labai didelę lojalių žiūrovų bendruomenę, kurią aš vadinu šeima”, – sako naujoji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro direktorė Laima Vilimienė. Martyno Vainoriaus nuotr.

Viename 2008-ųjų pranešime spaudai Jūs įvardijama kaip buvusi klaipėdietė. Esate kilusi iš uostamiesčio?

Augau Klaipėdoje iki 20 metų. Tol, kol išvažiavau į Vilnių mokytis ir ten likau. Augau Žuvėdrų tako gatvėje, šalia dabartinės Naujosios perkėlos. Joje jau nebėra namų – visus senuosius vokiškus nugriovė, tėvai tada irgi buvo iškeldinti. Klaipėdoje baigiau Stasio Šimkaus konservatoriją.

Kodėl ryžotės dalyvauti šio teatro vadovo konkurse, kuris, beje, buvo antrasis, nes pirmas neįvyko?

Kai buvo paskelbtas pirmasis konkursas ne negalvojau apie tai, nes tuo metu turėjau labai dinamišką gyvenimą, turėjau daug užduočių, kurias reikėjo padaryti. O kai buvo paskelbtas antrasis, jau ryžausi dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų – jaučiuosi sukaupusi pakankamą žinių ir praktikos bagažą, kurį norėjosi perduoti, įgyvendinti, panaudoti. Atsirado tokia unikali situacija – pamačiau, kad teatras yra tokiam pereinamajame laikotarpyje, kai fiziškai išsikrausto iš savo patalpų ir įžengia į naują periodą. Nors daugelis tai vadina sudėtinga situacija, bet aš manau, kad tai yra labai unikali ir gera situacija, leidžianti sukurti teatrui naują tapatybę – ir pastatyti naują statinį, ir sukurti teatrą iš vidaus.

Ar iš tiesų negąsdina tai, kad teatras ilgą laiką neturės namų? Klaipėdos dramos teatras tokiu laikotarpiu labai smarkiai „nukraujavo”…

Galimi įvairūs požiūriai į šią situaciją. Puikiai žinau Dramos teatro situaciją, nes dar teko pačioje rekonstrukcijos pradžioje ir su buvusiu amžiną atilsį jo vadovu pabendrauti. Jiems taip sukrito kortos, kad tai buvo labai nedėkinga situacija. Buvo ir ekonominė krizė prasidėjusi, ir daugybė kitokių fors mažor įvykių jiems sugulė. Aš tikiu, kad čia viskas vyks taip, kaip suplanuota, juolab kad visi supranta, kad bet koks delsimas yra projekto branginimas. Kuo greičiau jį pabaigti yra ir valstybinė valia.

Pakankamai gerai žinau Europos muzikinių, operos teatrų gyvenimą. Iš esmės yra trys tokių teatrų rūšys. Yra repertuariniai teatrai, koks yra ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kai kiekvieną vakarą vyksta spektakliai. Yra premjeriniai teatrai, kai rengiamasi premjerai, ji parodoma tam tikrą kiekį kartų ir vėliau ruošiamasi kitai premjerai. Trečias tipas – keliaujančios operos trupės, neturinčios savo nuolatinių patalpų. Šis tipas yra labai artimas premjeriniam – su viena ar keliomis premjeromis nuolat keliaujama per įvairias scenas. Šie teatrai gyvena tikrai seniai ir sėkmingai, yra žinomi ir ryškūs Europos žemėlapyje. Pavyzdžiui, Velso operos teatras arba Birmingemo operos trupė. Pastaroji yra puikiausias pavyzdys, nes tai labai įdomus ir kūrybingas teatras. Man yra tekę bendrauti su šio teatro vadovu Graham Vick, kuris yra vienas žymiausių operos režisierių pasaulyje, ir man labai priimtinas jo požiūris, kaip taip turėtų vykti, ir kaip taip galima gyventi.

Kokie esminiai jūsų teatro veiklos programos, kurią pateikėte konkurso komisijai, faktoriai?

Programa buvo gana didelė, berods, 25 lapų, aprėpianti viską – nuo repertuaro formavimo iki biudžeto. Trumpai galima pasakyti, kad buvau išskyrusi keturias strategines temas. Buvau pavadinusi jas „Nacionalinė ir tarptautinė scena”, „Tvari bendruomenė”, „Subalansuotas biudžetas” ir „Naujas teatras”.

Visiems teatrams yra esminiai sėkmės kriterijai. Pirmas – meninė kokybė, repertuaras turi auginti tiek atlikėjus, tiek ir žiūrovus. Labai svarbi sudedamoji yra ir žiūrovas – lojalių žiūrovų bendruomenė, kurią aš vadinu šeima. Jos auginimas yra rinkodarinis uždavinys.

Kai teatras įsikels į naujas patalpas, aš norėčiau, kad tai būtų modernus teatras, kuriame būtų statomi aukštos meninės kokybės veikalai, kuris vadovautųsi šiuolaikiniais vadybos principais, kuriems aš esu sugalvojusi naujadarą – ekologiški vadybos principai, bei užsiauginęs labai didelę šeimą.

Kai pretendentams į vadovus buvo sudaryta galimybė susipažinti su teatru, Jūs ja nepasinaudojote. Koks įspūdis dabar atvykus į teatrą?

Iš tikrųjų net negalėčiau įvardinti to įspūdžio, nes radau persikraustantį teatrą iš vienų patalpų į kitas ir visos mintys dabar yra užimtos tuo. Guli krūva dokumentų ant mano stalo, tiesiog analizuoju dabartinę situaciją.

Kokie jūsų santykiai susiklostė su buvusiu Klaipėdos muzikinio teatro vadovu Jonu Sakalausku, kai jis pradėjo vadovauti Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, o jūs ėjote direktoriaus pavaduotojos pareigas?

Operos teatras savo valdymo būdu skiriasi nuo šio teatro, nes jis yra didžiulė institucija. Jo vadovas ir pavaduotojai turi atskiras atsakomybes, labai griežtai apibrėžtas, kiekvienas savo sritį, tai lyg trys atskiri vadovai. Mano atsakomybė buvo visa strategija, rinkodara ir kaip tik buvo tas laikotarpis, kai reikėjo ruošti įvairius strateginius planus, o to šviesoje buvo labai geras darbinis bendravimas.

Jonas Sakalauskas po laimėto konkurso duodamas interviu „Atvirai Klaipėdai” sakė, kad „visom išgalėm nemokamai ir neatlygintinai konsultuos ir stengsis padėti, tikrai nepaliks Klaipėdos teatro”. Ar planuojate tai daryti, gal jau kalbėjote ta tema?

Žinoma, aš visada klausiu, kai tik kils kokie klausimai. Ir mes jau pasikalbėjome. Su visais kalbuosi, kas tik nori kalbėtis.

Nors gal jau ir nėra moteriškų ir vyriškų darbų, bet užsiimti statybomis, šiuo atveju – ypač didelio masto rekonstrukcija, atrodo tikrai nelengvas iššūkis, juk gali tekti ir pakariauti su statybininkais. Ar tai negąsdina?

Manau, kad man neteks tiesiogiai kariauti su statybininkais, nes, kiek žinau, tam yra pasamdyti specialūs projektų vadovai. Tai man jau per tarpininkus tik teks prižiūrėti.

„Visos vasaros, mano atostogos praeidavo Klaipėdoje. Mano vaikai vasaromis užauginti Klaipėdoje, šituose vėjuose”, – sakė Laima Vilimienė. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kaip dabar keisis Jūsų gyvenimas dėl sprendimo persikelti į Klaipėdą?

Labai koketuočiau, jei sakyčiau, kad niekas nesikeis. Akivaizdu, kad jis šiek tiek keisis, bet aš mėgstu pokyčius, dinamišką gyvenimą. Galbūt vienas iš impulsų bandyti čia ateiti buvo noras pakeisti gyvenimą dinamiškumo linkme.

Jonas Sakalauskas neslėpė, kad vienas iš motyvų, kodėl jis dalyvavo konkurse Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo pareigoms eiti buvo ir tai, kad jo šeima nepritapo Klaipėdoje. Ar nemanot, kad ir Jums taip gali nutikti?

Jo situacija buvo gerokai sudėtingesnė. Ta prasme aš esu laisva, nes mano vaikai yra užaugę, išėję iš namų. Dukra net ne Lietuvoje moksi. Tad aš jau žinau, ką reiškia bendrauti per atstumą. Mes jau turim tuos komunikacijos kanalus. Per „Facetime” bendraujame kiekvieną dieną. Vyras – taip, lieka Vilniuje, kadangi yra užsiėmęs žmogus. Bet mes sutarėme, kaip bendrausime, kad vienas pas kitą keliausime. Aš tikrai nežadu labai atitolti nuo Vilniaus – vis tiek vieni savaitgaliai bus čia, kiti – ten.

O iki šiol ar dažnai lankydavotės Klaipėdoje?

Tikrai dažnai. Visos vasaros, mano atostogos praeidavo Klaipėdoje. Mano vaikai vasaromis užauginti Klaipėdoje, šituose vėjuose. Aš kaip juoką, susijusį su Klaipėda, galiu pasakyti, kad turbūt esu labiausiai lojaliausia Jūrų muziejaus lankytoja, nes vaikai nė vienos vasaros nepraleido nenuėję ten, o aš turėdavau eiti su jais. Mano sūnui 28 metai, tai aš jau tiek pat esu lojali šio muziejaus lankytoja (šypsosi – aut. past.).  Po jo rekonstrukcijos dukra netgi grįžo atostogų žiemą ir iš Vilniaus atsivežė mane čia. Mes tikriausiai buvome vienos iš pirmųjų lankytojų.

Tai kokį Klaipėdos vaizdą matote čia vis atvažiuodama?

Manau, kad esu kaip ambasadorė Klaipėdos, nes visiems ir kolegoms Vilniuje nuolat pasakoju, kad aš žaviuosi Klaipėdos pokyčiais, dinamiškumu. Kiekvieną kartą atvažiavusi aš mėgstu prasieiti, pasižiūrėti, kas ir kur yra naujo. Paieškodavau įvairių smulkmenų, skulptūrėlių senamiestyje ir tai mane labai džiugina. Visiems sakau, kad Klaipėda yra gražiausias miestas ir visus kviečius atvažiuoti čia gyventi.

O kaip kultūrinis Klaipėdos gyvenimas?

Aš jį nuolat stebiu ir matau. Pagal Klaipėdos mastelį ir žmonių kiekį jis yra labai intensyvus. Aišku, Vilnius yra kultūrinio gyvenimo branduolys, jame bazuojasi labai daug kultūrinių organizacijų. Tai yra labai gerai, bet ten ir kova dėl žiūrovo yra labai žvėriška. Tad aš Klaipėdoje matau dar labai daug neišnaudotų galimybių prisikviesti žiūrovų.

DOSJĖ

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos interneto puslapyje rašoma, kad L. Vilimienė 1991 m. baigė šią įstaigą. 2006 m. – ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, Norvegijos vadybos institutą BI, įgydama vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį.

1991-2001 m. ji dirbo Vilniaus konservatorijoje teorinių disciplinų dėstytoja, 1995-2002 m. Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, Informacijos ir reklamos skyriaus vadove, 1997-2006 m. LMTA teorinių disciplinų dėstytoja, o nuo 2007 m. – muzikos vadybos disciplinų dėstytoja. Nuo 2002 m. iki 2018 m. vasaros dirbo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNTOB) generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai ir meno reikalams. Nuo 2002 m. yra Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. 2005 m. buvo žurnalo „Bravissimo“ steigimo iniciatorė, koncepcijos formuotoja, žurnalo redakcinės kolegijos pirmininkė. Nuo 2006 m. kasmet organizuoja Tarptautinius muzikos  kritikų seminarus Vilniuje.

2006 m. stažavosi įvairiose atlikėjų meno organizacijose Belgijoje.

Yra publikuota per 100 jos muzikologinių bei vadybos temomis straipsnių. 

Praėjusių metų gegužę Vyriausioji tarnybinės etikos komisija konstatavo, jog dešimt vadovaujančias pareigas užimančių LNOBT darbuotojų pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimą nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti privačius interesus. Tarp jų buvo minima ir L. Vilimienė. Pasak jos, pažeidimas buvo konstatuotas tik dėl to,  kad buvo užpildyta netinkama deklaracijos forma.