Klaipėdos sukilimo operacijai - 95, Svarbu

Prezidentiniai pėdsakai Klaipėdoje IV

Martynas Vainorius
2018-08-25


„Atvira Klaipėda“ baigia pasakojimą apie pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kurio biografijoje yra ne tik idėjų gvildenimas, kad Klaipėdos kraštas turi priklausyti Lietuvai, ir dalyvavimas jo prijungimo įvykiuose, bet ir drąsus bandymas sutramdyti nacius, ir galiausiai susitaikymas su krašto praradimu.

Iš 16-os metų, kai tarpukariu Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, daugiau nei dvylika prabėgo prezidentaujant A. Smetonai.

Prezidento Antano Smetonos sutikimas Klaipėdos kareivinėse 1927 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
A. Smetona, Hitleris ir hitlerininkai

A. Smetona dar 1933 m. gruodžio 15 d. vykusiame Lietuvos tautininkų sąjungos (LTS) suvažiavime pasakė kalbą, kurioje aptarė A. Hitlerio pradėtą kurti Trečiąjį reichą.

„Štai jau kai kurių mokslininkų moralė ir pasireiškė: rytų Prūsuose ir Klaipėdoje vokiečių ordinas, jie skelbia, neradę lietuvių: tik paskum jų ten pribėgę iš Didžiosios Lietuvos. Tai nuodėmė tiesai“, – sakė A. Smetona, vėliau šį „akordą“ akivaizdžiai pakartojęs pirmosios Jūros šventės metu pasakytoje kalboje.

Tad istorikas, diplomatas Alfonsas Eidintas konstatuoja, jog jau 1933 m. pabaigoje A. Smetona matė, kokia sudėtinga darosi Lietuvos padėtis atėjus į valdžią Hitleriui.

Klaipėdos krašte netruko atsirasti dvi vokiečių nacistinės organizacijos – Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga („Christliche Sozialistische Arbeitsgemeinschaft“, CSA) ir Socialistinė darbo sąjunga („Sozialistische Volksgemeinschaft“, SOVOG), kurios ne tik varė antivalstybinę propagandą, ruošėsi sukilimui ir krašto prijungimui prie Vokietijos, bet ir kiršino gyventojus, kaupė ginklus, nešiojo uždraustas uniformas, neklausė policijos, platino vokišką fašistinę literatūrą, terorizavo vietos lietuvių susirinkimus, puldinėjo žydus, nužudė liudytoju tapusį Klaipėdos teismo vachmistrą Jurgį Jesutį.

Antanas Smetona tarp JAV lietuvių ir Lietuvos žurnalistų Klaipėdoje 1935 m. rugpjūčio 20 d. Nuotrauka iš A. Merkelio knygos „Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla“

Klaipėdos krašto gubernatoriumi paskirtas Jonas Navakas, anot A. Eidinto, daug dėmesio skyrė kovai su antivalstybinėmis jėgomis, 1934 m. vasario 8 d. jam aktyviai dalyvaujant buvo priimtas įstatymas Tautai ir valstybei saugoti. O jau vasario 24-ąją, prasidėjo svarbiausių nacistų vadeivų – Ernsto Neumanno ir Theodoro Sasso veiklos tyrimas. Kratų metu buvo rasta 1104 ginklai, įkalčiai vos tilpo į 300 dėžių. 142 asmenys buvo patraukti atsakomybėn, bet 15 iš jų pavyko pasislėpti, vienas buvo nužudytas, tad 34 tomų byloje liko 126 kaltinamieji. O liepos 13 d. karo komendanto nutarimu visų hitlerininkų organizacijų veikla Klaipėdos krašte buvo uždrausta.

Nuo 1934 m. liepos iki 1935 m. Kaune vykęs teismas, dažnai vadinamas Neumanno ir Zasso procesu, buvo pirmasis teismas Europoje prieš vokiečių nacionalsocialistų partijos narius ir jų veiklą.

Anot A. Eidinto, tai buvo pirmasis ryžtingas bandymas pažaboti nacių veiklą Europoje. Į kalėjimą buvo pasodinti 76 hitlerininkai.

Beje, A. Smetonos žūtį gaisre 1944 m. sausio 10 d. dienraščio „Cleveland Plain Dealer“ numeryje aprašę žurnalistai irgi pažymėjo, kad Lietuvos prezidentas buvo pirmasis Europos valstybės vadovas, ėmęs kovoti prieš nacius.

A. Edinto teigimu, Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų atžvilgiu A. Smetona laikėsi ryžtingos pozicijos, įvertindamas jų veiklą kaip grėsmę Lietuvos valstybei. 1935 m. sausio 5 d. kalboje LTS suvažiavime jis pabrėžė, jog Klaipėdos krašto vokietininkai ne karta skundė Lietuvą Tautų Sąjungai, nors patys turi tikslą panaikinti Klaipėdos krašto autonomijos statusą ir patys „laužo teisingumo dėsnį santykyje su lietuviais gyventojais“, o „rasizmu užsikrėtę, vieną teisinio santykio šalį tepripažįstą, o pareigą teisingai elgtis su lietuviais atmeta.“

„Susipažinę kaip kituose kraštuose klojasi mažumoms ir sulyginę jų ten buitį su mūsų mažumų buitimi, vargiai pasijustume kur joms ko netesėję“, – tada dėstė A. Smetona.

Klaipėdos krašto lietuvių susitikimas su prezidentu A. Smetona Kaune 1935 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Vokietija darė milžinišką politinį ir ekonominį spaudimą Lietuvai dėl šio proceso, tad galiausiai jai teko nusileisti. A. Smetona keturiems už nužudymą nuteistiems naciams mirties bausmę netrukus pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos, o 1937 m. amnestavo T. Zassą ir dar 35 kaltinamuosius, vėliau ir E. Neumanną.

Beje, istorikas Algimantas Kasparavičius, remdamasis Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyve esančiu tuometinio SSRS įgaliotojo atstovo Lietuvoje Michailo Karskio diplomatiniu dienoraščiu, rašo, kad dar 1935 m. vasario 6 d. šio diplomato vizito prezidentūroje metu A. Smetoną Hitlerį apibūdino kaip „pavojingą politinį pamišėlį“, kuris dėl savo pseudoidėjų įgyvendinimo yra pasiryžęs „išnaikinti pusę Europos“.

Ar buvo galima apginti Klaipėdą?

Pasak A. Kasparavičiaus, A. Smetona iš principo nebuvo linkęs bendrauti ir derėtis su Hitleriu. Vėlyvą 1938 m. rudenį, jau po Miuncheno konferencijos, prezidentas kategoriškai atmetė ilgamečio Lietuvos karo atašė Vokietijoje Kazio Škirpos ir generalinio konsulo Karaliaučiuje Leopoldo Dymšos siūlymus jam akis į akį susitikti su Hitleriu ir tartis dėl Klaipėdos bei dvišalių santykių sureguliavimo.

Tačiau tuo metu ir pats Trečiasis Reichas į jokias derybas su Lietuva jau nebesileido. 1938 m. spalį užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio siūlymas išsiaiškinti „visus nuomonių skirtumus“ dėl Klaipėdos krašto konvencijos interpretavimų ir net prašymas, kad Vokietijos vyriausybė „patartų, ką konkrečiai daryti“ Lietuvai, kad šalių santykiai pagerėtų, jokio atsakymo nesulaukė. Įvilioti Berlyną į derybas nesisekė ir naujam užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui.

A. Edintas rašo, kad jau 1939 m. pradžioje aiškėjo, jog Klaipėdos klausimas taps nauju išbandymu Lietuvai.

post banner

A. Kasparavičius, cituodamas Lietuvos diplomatų pranešimus konstatuoja, kad tuo metu Lietuvos diplomatija psichologiškai jau buvo susitaikiusi su Klaipėdos netekimu ir ją iš esmės domino klausimas, kokia forma ar kokiomis tarptautinėmis aplinkybėmis šis kraštas bus prarastas.

1939 m. kovo 13 d. pasiuntinys Berlyne K. Škirpa slapta J. Urbšiui pranešė, kad „gerai informuotų“ šaltinių teigimu, Vokietija kovo 14 d. žygiuos į Klaipėdos kraštą, bet tada daliniai pajudėjo į Čekoslovakiją.

Kovo 16 d. Londone ir kovo 14-19 dienomis Paryžiuje Lietuvos diplomatai nesulaukė jokio palaikymo iš šių šalių, turėjusių būti Klaipėdos krašto konvencijos garantais, palaikymo.

Pasak istoriko, profesoriaus Vyganto Vareikio, kovo 20 d. vykusiame Vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Smetona, buvo nuspręsta „Klaipėdos krašto vokiečiams sukėlus nerimą krašte, sudrausti jų ginkluotas pajėgas; tačiau jei tas sudraudimas iššauktų Vokietijos ginkluotą paramą Klaipėdos vokiečiams, tai mūsų ginkluotąsias pajėgas be pasipriešinimo Vokietijos kariuomenei atitraukti į Didžiąją Lietuvą ir čia jiems priešintis“.

Antanas Smetona šventėje, kurios metu Klaipėdoje dislokuotam Septintajam pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulkui įteikiama vėliava (dabar – Klaipėdos universiteto miestelio teritorija). Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Anot A. Eidinto, po gauto Vokietijos ultimatumo kovo 21 d. išplėstiniame Vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Smetona, penkias valandas svarstyta, kaip pasielgti. A. Smetona esą pasiteiravo kariškių, kiek laiko Lietuva galėtų priešintis, o krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis ir Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis atsakė „nė trijų dienų“.

Pasak V. Vareikio, dar 1938 m. Krašto apsaugos ministerija buvo parengusi direktyvą ŠADIR, kurioje buvo konstatuota, kad dėl krašto gyventojų nepalankumo kariuomenei atsitraukus partizaniniai karo veiksmai, skirtingai nei likusioje Lietuvoje, būtų neįmanomi.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto karo istorikas dr. Vytautas Jokubauskas savo ruožtu atkreipia dėmesį, kad jau 1923 m. balandį vyko pirmieji vietos gyventojų protestai – Smeltės priemiestyje buvo susirinkę 9-10 tūkst. gyventojų, kai visame mieste tuo metu buvo 40 tūkst. Tada buvo ir aukų, kai susidurta su demonstrantus tramdyti atvykusia Lietuvos kavalerija. O 1924 m. vasarą-rudenį laukta vokiečių sukilimo ir galimos sukarintų organizacijų pagalbos iš anapus Nemuno.

„Tad jau tais metais kariuomenės vadovybė konstatavo, jog Lietuvos kariuomenė Klaipėdos krašte nuolat turi būti karinės parengties. Visą tą 16 metų laikotarpį iš čia ateidavo raportai, kad vietos gyventojai yra priešiškai nusiteikę, su kariuomene nenori palaikyti jokių ryšių ir nepalaiko“, – sakė V. Jokubauskas.

Anot jo, 1927-1928 metais jau buvo kuriami ir atskiri Klaipėdos krašto gynimo planai. Juose buvo keli samprotavimai apie galimas grėsmes: desantas iš jūros, vidinis sukilimas ir Vokietijos kariuomenės intervencija per Nemuną.

„Vietinio sukilimo atveju buvo numatyta kuo greičiau jį lokalizuoti ir nuslopinti, permetant ir dalinius iš kitų šalies vietų. Kaskart, kai tik padidėdavo įtampa, Lietuvos kariuomenė vis atsiųsdavo pastiprinimą į įgulas. Desanto atveju buvo planuojama gintis, nes galvota, kad iš jūros Vokietija nebombarduotų vokiško miesto. Priešingu atveju Lietuvos kariuomenė neturėjo nieko ką priešpastatyti vokiečių laivynui – turėti pabūklai prieš sunkiuosius šarvuotus laivus buvo per silpni. Tokiu atveju lemiamas momentas turėjo būti neleisti desantui išsilaipinti į krantą. Pagal planą, artilerijos baterija turėjo įsikurti dabartinėje Lietuvininkų aikštėje. Jei reguliarioji Vokietijos kariuomenė būtų kėlusis per Nemuną, buvo sprendimas Klaipėdos krašte nekariauti. Ginti kraštą, kuriuo gyventojai yra nusiteikę prieš tai darančią kariuomenę, yra neįmanoma. Neįmanoma ginti tų, kurie nenori būti apginti. Tai rodė ir faktas, kad pasienio apsaugos batalionai buvo ne palei Nemuną, o palei senąją Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną. Taip buvo, nes nebuvo patikimų žmonių“, – pasakojo V. Jokubauskas.

Anot jo, tarpukario Lietuvos kariuomenė niekur neplanavo ginti sienų, tikslas buvo kariauti dėl kariuomenės branduolio išlaikymo ir Vyriausybės išsaugojimo. Kariuomenei buvo keliamas uždavinys nesivelti į jokias kautynes, iš kurių ji nebeišeitų. Buvo numatoma neleisti nieko priešui užimti be mūšio, bet joks mūšis neturėjo būti lemiamas.

„Taip, Smetona, kaip vyriausiasis ginkluotų pajėgų vadas, teoriškai galėjo duoti įsakymą ginti Klaipėdą net ir nesant tokių kariuomenės planų, bet tokios diskusijos net nebuvo. Visi jau seniai buvo susitaikę su tokia mintimi ir tik buvo laiko klausimas – kada tai įvyks. Ar galėjo būti nurodymas turėti tokį planą kariuomenei? Kariuomenės planai tarpukariu buvo realūs ir įgyvendinami. Popierinių divizijų ketvirtajame dešimtmetyje niekas nekūrė. Toks planas ginti Nemuną būtų prieštaravęs visai kariuomenės gynybos minčiai, būtų tekę gintis didžiuliame ruože ir vokiečiai būtų greitai pasiekę sostinę. Iš karybos perspektyvos toks planas būtų nesusipratimas. Karyboje yra tokia mintis – kas gina viską, tas negina nieko. Turi būti aiškūs prioritetai. Juos kariuomenė tarpukariu ir turėjo – laimėti laiką diplomatams. Dalies teritorijos praradimas nėra jokia tragedija, svarbiausia kuom užsibaigs karas. Taip, politinius simbolius visada norisi ginti, bet iš karybos pusės žiūrinti nėra būtina apginti kokį nors konkretų objektą ar simbolį, nes ne tai nulemia karo baigtį. Reikia apsispręsti strategiškai ir numatyti, kas yra realu. Aš manau, kad tarpukario Lietuvos kariuomenė buvo labai gerai apsisprendusi strategiškai, turėjo gerus strateginius prioritetus“, – sakė V. Jokubauskas.

Vietoje reziumė

Rengiant rašinių ciklą apie Klaipėdą ir A. Smetoną istorikų paklausėme ir kaip jie vertintų prezidento vykdytą politiką Klaipėdos krašto atžvilgiu.

Antanas Smetona Klaipėdos geležinkelio stotyje. Gytauto Balkevičiaus kolekcijos nuotr.

„Smetona neturėjo savo atskiros politikos Klaipėdos klausimu. Buvo Lietuvos vyriausybės politika Klaipėdos klausimu, kuri priklausė nuo norų ir galimybių sutapimo, o didžiąja dalimi nuo santykių su Vokietija. Riba galima laikyti 1925-uosius, kai įsigalioja Klaipėdos krašto konvencija ir įvyksta pirmieji rinkimai į Klaipėdos krašto valdžios organus, kuriuose slapta aktyviai sudalyvauja Vokietija. Taip pat – 1928-uosius, kai tarp Voldemaro ir Stresemanno (Vokietijos užsienio reikalų ministras – aut. pst.) pasiekiamas sutarimas Klaipėdos klausimu; 1930-uosius, kai tas sutarimas akivaizdžiai žlunga ir taip toliau.

Apskritai Smetonos vaidmens tikrai nereikėtų pervertinti. Politika Klaipėdoje buvo vyriausybių veiklos domenas, o labai daug klausimų tiesiog niekaip negalėjo būti išspręsta be vienokios ar kitokios Užsienio reikalų ministerijos intervencijos“, – sako istorikas, prof. Vasilijus Safronovas.

„Labai sunku vienareikšmiai vertinti… Antra vertus, labai lengva vertinti ir mokinti, metams praėjus, ir ypač paskaitų metu. O jei patys šiandien susidurtume su tokio mąsto problema, ką darytume, kaip efektyviai veiktume? Klaipėdos krašto reikalams Lietuvos valstybėje buvo skiriamas didelis dėmesys, kartais net viršijantis realias mūsų galimybes. Tačiau mums oponuojančios jėgos buvo nepalyginamai stipresnės, ne mūsų kalibras… Lenkams Gdanske ne ką geriau sekėsi, o ir rezultatas – tas pats“, – sakė istorikas, diplomatas Vytautas Žalys.


2018-08-25

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt