Klaipėdos sukilimo operacijai - 95, Svarbu

Aukščiausio tarptautinio lygio kova dėl Klaipėdos II (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2018-12-29


“Atvira Klaipėda” baigia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remtą projektą „Klaipėdos sukilimo operacijai – 95-eri”. Paskutinis jo akordas – antroji rašinio, skirto daugiau nei metus trukusiai diplomatinei kovai, dalis.

Ją irgi „pagardiname“ archyvinėmis ir dabarties nuotraukomis, parodančiomis, kaip konkrečios Klaipėdos vietos pasikeitė per 95 metus.

Lietuvos kariuomenės paradas Naujojo turgaus (dabar – Teatro) aikštėje 1923 m. vasario 20 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.
„Malonus ultimatumas“

Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos prasidėjo Paryžiuje 1923 m. kovo 24 d. ir tęsėsi su pertrauka, kurios metu irgi vyko nuolatinis pasikeitimas notomis, iki liepos 23 d. Derybose Lietuvai atstovavo premjeras Ernestas Galvanauskas bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas, jiems talkino tarptautinės teisės žinovas prof. Andre Mandelstamas.

Istorikės Aldonos Gaigalaitės, pirmajame Klaipėdos konvencijos projekte iš esmės buvo numatyta ne tai, kokiomis suverenumo teisėmis kraštas atitenka Lietuvai, bet tai, kad kraštui būtų garantuota „laisvos valstybės” būklė ir galimybė Lenkijai kontroliuoti Klaipėdos uostą.

„Atrodo, Ambasadorių konferencijai rūpėjo ne normuoti Klaipėdos krašto prijungimo sąlygas prie Lietuvos, kiek sudaryti sutartį, kuri užtikrintų Klaipėdos kraštui laisvos valstybės padėtį ir leistų Lenkijai kontroliuoti Klaipėdos uostą. Lietuvos interesai Klaipėdos krašte buvo tik minimaliai apsaugoti“, – savo straipsnyje konstatavo ir Stanislovas Algimantas bei Mantas Martišiai.

Reaguodamas į tai E. Galvanauskas pareiškė, kad Ambasadorių konferencijos projekte numatyta ne autonomija, bet unija tarp dviejų suverenių valstybių, kad tokiomis plačiomis teisėmis, kokias norima suteikti Klaipėdos kraštui, nesinaudoja net Anglijos dominijos. Pasisakė jis taip ir prieš uosto internacionalizavimą, Lenkijos atstovo uosto Taryboje dalyvavimą ir Tautų Sąjungos atstovo vadovavimą.

Tada jau Lietuvos delegacijai buvo pasiūlyta pateikti kontrprojektą. Svarstymui buvo pasirinktas jis, siekiant įtraukti pataisas iš Ambasadorių konferencijos pateikto projekto, daugiausia dėl uosto ir tranzito Lenkijai galimybių.

Visą 1923 m. vasarą vyko derybos dėl vis naujų variantų, bet Lietuvos delegacijos jie buvo atmetami, pateikiant savus pakeitimus ir nuostatas.

Pasak paties E. Galvanausko liudijimų, liepos 2 d. prasidėjo pats sunkiausias derybų tarpsnis. Ambasadorių konferencijos atstovai esą naudojo net pačius šiurkščiausius būdus Lietuvos delegacijai spausti.

Lietuvos kariuomenės parado Naujojo turgaus (dabar – Teatro) aikštėje belaukiant 1923 m. vasario 20 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

„Ambasadorių konferencijos ir Lietuvos Vyriausybės ginčo esmę sudarė santarvininkų reikalavimas pripažinti Lenkijai ypatingus interesus Klaipėdoje ir juridiškai garantuoti tų interesų apsaugą. E. Galvanausko vadovaujama Vyriausybė jau buvo numačiusi šiam nepermaldaujamam santarvininkų nusistatymui tam tikrų nuolaidų: leisti lenkų ekonominių organizacijų atstovui dalyvauti Klaipėdos uosto ekonominiame komitete, rezervuojant jam asmeniškos neliečiamybės teisę ir atskiru protokolu laiduojant laisvą miško plukdymą Nemunu. Nusileisdamas E. Galvanauskas tikėjosi galėsiąs likviduoti ginčą, sutikdamas tiesiogiai su Ambasadorių konferencija. Didžiosios valstybės tomis nuolaidomis nepasitenkino, nes norėjo priversti Lietuvą atkurti visų rūšių susisiekimą su Lenkija. Ambasadorių konferencija visą bylą perkėlė į Tautų Sąjungą ir apkaltino Lietuvą, kad ji nevykdanti įsipareigojimų, priimtų pagal Ambasadorių konferencijos vasario 16 d. nutarimą“, – rašė Stanislovas Algimantas bei Mantas Martišiai.

Anot E. Galvanausko, ultimatumas perduoti bylą Tautų Sąjungai buvo netgi malonus. Dėl to jo našta esą žymiai palengvėjo, „nors Damoklo kardas tebekabėjo“.

“Šeimininkauti tik labai atsargiai”

Tautų Sąjungos Taryba sudarė komisiją iš trijų nesuinteresuotų, neutralių šalių atstovų. Į ją įėjo pirmininkas, JAV valstybės veikėjas, stambus finansininkas Norman Davis, Olandijos atstovas Tautų Sąjungos Taryboje A. G. Kroleris ir Švedijos atstovas prof. M. Hornellis. Komisija pradėjo darbą 1924 m. sausį.

Pasak E. Galvanausko, olandas buvo nepalankus Lietuvai ir bandė trukdyti komisijos darbą, buvo lyg Vokietijos statytinis.

Vasarį komisija atvyko į Klaipėdą, lankėsi Kaune, kur buvo E. Galvanausko priimta, o po to išvyko į Varšuvą.

E. Galvanausko vertinimu, pirminis N. Davis nusiteikimas kėlė susirūpinimą. Bent keturias valandas užsitęsusio pokalbio Kaune metu buvo sutarta dėl autonomijos pobūdžio, bet nuomonės ryškiai skyrėsi dėl uosto valdymo ir tranzito Nemunu. Nerimą E. Galvanauskui kėlė ir komisijos kelionė į Varšuvą, nors Lenkija nebuvo derybų šalis.

E. Galvanauskas konstatavo, kad pačioje derybų pradžioje komisijos pirmininkas pateko Santarvės įtakon ir tik vėliau jis bandė „Lietuvos vyriausybės nusistatymą suprasti“. O kai derybos greitai išsekimo jo energiją, N. Davis esą darėsi nuolaidesnis ir palankesnis Lietuvai.

Žibalo į procesą įpylė ir Seimas. Audronė Veilentienė savo disertacijoje rašo, kad svarstant Klaipėdos statuto klausimus išryškėjo akivaizdus Seimo nepasitikėjimas E. Galvanausko vadovaujamos delegacijos veikla. Tam įtakos turėjo ir E. Galvanausko asmenybė, Lietuvos politinių partijų konfrontacija. Oficialiai pateikiama informacija apie Lietuvos delegacijos veiklą buvo ribojama, todėl susidarė palankios sąlygos sklisti gandams ir dezinformacijai, tai sėjo nerimą visuomenėje – net valdančiosios Seimo frakcijos galvojo, kad Vyriausybė nepakankamai gina Lietuvos interesus, todėl 1924 m. vasario 12 d. keturių partijų atstovai pasirašė interpeliaciją E. Galvanauskui dėl nepakankamai ginamų Lietuvos interesų Klaipėdos klausimu ir nuolaidžiavimų Tautų Sąjungos Tarybai.

Vasario 13 d. E. Galvanauskas atsakė į interpeliaciją pirmą kartą Seimui pateikdamas 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos notoje nustatytas Klaipėdos perdavimo Lietuvai sąlygas: 1) autonomija Klaipėdos kraštui, 2) laisvas tranzitas per šį kraštą, 3) reparacijų dalies perėmimas, 4) Antantės okupacijos išlaidų padengimas.

Karinis paradas Naujojo turgaus (dabar – Teatro) aikštėje Laikinosios krašto autonomijos paskelbimo proga 923 m. gegužės 7 d. Premjeras Ernestas Galvanauskas (nuotraukoje centre su cilindru) atvyko į Klaipėdą, paskelbė Laikinosios autonomijos nuostatus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

E. Galvanauskas kritikavo Seimą dėl kišimosi į Vyriausybės vedamų derybų procedūrą ir diplomatinio darbo metodų kritikos, kaltino, kad Seimas „negali iškęsti neatidengdamas savo vyriausybės kortų, tuo tarpu kai priešininkas lošia uždengtomis kortomis“. Jis teigė, kad Seimas, nesuprasdamas ir nežinodamas visų Vyriausybės pastangų, politinės ir diplomatinės kovos detalių, sunkiai pasiektą ir sudarytą sutartį svarstydamas pareiškia, kad Vyriausybė per daug nusileido. Jis stebėjosi, kad interpeliaciją pasirašė Seimo Užsienio komisijos nariai, kurie buvo pritarę Vyriausybės darbams sprendžiant Klaipėdos klausimą. E. Galvanauskas pareiškė, kad skleisti nepasitikėjimą ir tuo ardyti derybas gali tie, kurie nori pakenkti Lietuvai.

Po diskusijų vasario 15 d. Seimas priėmė rezoliuciją dėl politikos Klaipėdos klausimu, kurioje nutarta, kad ekonominius ir kitokius santykius su Lenkija galima užmegzti tik atitaisius sulaužytą Suvalkų sutartį; kad Klaipėdos uostas turi priklausyti Lietuvos Respublikai, kuri jį valdys per savo Vyriausybę; kad Lietuvos Vyriausybė gali taikyti Barselonos konferencijos nuostatus tik tranzitui iš tų valstybių, su kuriomis yra normalūs santykiai.

Vasario 18 d. komisija grįžo į Ženevą ir jau kitą dieną pradėjo derybas su Lietuvos delegacija, kurią be premjero sudarė V. Sidzikauskas, Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys Balutis ir Lietuvos ambasadorius Italijoje Petras Klimas.

Anot E. Galvanausko, derybos nuvargindavo amerikietį, kai darbas komisijoje būdavo nesėkmingas, „jis dėdavosi ligoniu, skambindavo ir kviesdavo viešbutyje aplankyti ligonį“. Tai esą reiškė, kad jis nori pasitarti ar susitarti.

„Per trumpą laiką buvo sudarytas toks projektas, kuris apsaugodamas Lietuvos interesus teikė tam tikrų nuolaidų Ambasadorių konferencijos reikalavimams. Komisija, stengdamasi Klaipėdos uostą padaryti veiksmingą, jo administravimą perdavė Lietuvai, į direkciją šalia Klaipėdos ir Lietuvos Vyriausybės atstovo numatė dar vieną Tautų Sąjungos paskirtą susisiekimo ir tranzito komisijos pirmininką. Uosto direkcija turėjo vadovautis paprastomis tarptautinėmis tranzito taisyklėmis, kaip jos buvo nustatytos Barselonos sutartyse. Komisija šiuo atžvilgiu labiausiai nutolo nuo Ambasadorių konferencijos užmojų, bet ji susilaukė Lietuvos Vyriausybės pritarimo ir realiai sutvarkė uosto veiklą. Apskritai komisija iš darbų eliminavo tuos politinius klausimus, kurie kliudė šalims susitarti. Reikėtų pripažinti, kad pasiektas per derybas kompromisas buvo tiek Lietuvos Vyriausybės, tiek komisijos nuopelnas, pirmiausia, žinoma, E. Galvanausko ir N. Davio“, – konstatuoja Stanislovas Algimantas bei Mantas Martišiai.

Nors tada E. Galvanauskas ir pažymėjo, kad daugelis konvencijos projekto nuostatų „toli gražu neatitinka lietuvių tautos teisėtų aspiracijų“, bet pasaulinės taikos stabilizacijos labui Lietuva sutinkanti priimti komisijos siūlomą konvenciją ir jos priedų projektus.

„Susitarimas buvo pasiektas komisijos pirmininko Daviso nemažo lankstumo, taip pat Anglijos diplomatijos dėka. Naujajame projekte, kuris buvo priimtas Tautų Sąjungos Tarybos, nebebuvo vietos Lenkijai uosto administracijoje, taip pat laisvos zonos uoste, laisvo tranzito per Lietuvą. Dėl to, kad nebebuvo akcentuojamos Lenkijos teisės, Lietuvos delegacija jį priėmė. Prieštaravo tik Prancūzijos atstovas, bet, anglų ir italų atstovams pritariant, ir jis nusileido“, – rašo A. Gaigalaitė.

Pats E. Galvanauskas vertino, jog didelis laimėjimas buvo tai, kad sutrukdyta Lenkijai, bet numatyta krašto autonomijos apimtis kėlė susirūpinimą – „Lietuva galėjo šeimininkauti tik labai atsargiai“.

„Nebuvau patenkintas atliktu darbu“, – konstatavo E. Galvanauskas.

Suderintam variantui jam dar reikėjo gauti Vyriausybės pritarimą, o ten atsirado norinčiųjų daryti pakeitimus. Visgi galiausiai buvo pritarta projektui be pataisymų, kad „ištraukus plytas rūmas nesugriūtų“.

Delsė ratifikuoti

Anot E. Galvanausko, Antantės atstovai uždaruose posėdžiuose bandė N. Davis įtikinti papildomais jų straipsniais, bet jis nesutiko – laikėsi pozicijos, kad arba priimama visa sutarta konvencija, arba vyks naujos derybos.

Buvęs premjeras tvirtino, kad N. Davis „rūpinosi konvencija kaip savo vaiku“ ir išsirūpino ant jos gauti bent Anglijos atstovo Tautų Sąjungoje Taryboje Parmooro parašą. Tai esą buvo padaryta viešbutyje, prieš pat jam išvykstant, nors anglas ir išsisukinėjo. Dėl šio parašo vėliau tarp Londono ir Paryžiaus esą kilo trintis, nes Prancūzija atidėliojo konvencijos pasirašymą.

Klaipėdos krašto konvencija, Klaipėdos uosto ir tranzito statutai buvo pasirašyti 1924 m. gegužės 8 d. Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija tapo vadinamosiomis signatarinėmis valstybėmis. Jos įsipareigojo saugoti Klaipėdos krašto autonomiją.

Ernestas Galvanauskas pasirašo Klaipedos koncenciją. Iš kairės stovi  derybose dalyvavęUžsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas.

Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašto perdavimo jai dokumentus pasirašė gegužės 17 d., šie dokumentai buvo deponuoti Paryžiuje rugsėjo 27 d., o spalio 3 d. Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Tačiau signatarinės valstybės neskubėjo. Jų ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d. Taip buvo baigtas tarptautinis juridinis Klaipėdos krašto įjungimas į Lietuvos valstybę.

„Lenkijos pretenzijos įsigalėti Klaipėdos uoste ir paversti kraštą nauju lenkų koridoriumi negavo tarptautinio didžiųjų valstybių pritarimo. Po pusantrų metų atkaklios ir įtemptos kovos tarptautinėse instancijose laimėjo E. Galvanausko numatyta politinė linija. Apgalvotos ir subtilios diplomatijos dėka jis sugebėjo apginti mažos nepriklausomos Lietuvos valstybės reikalus didžiųjų Europos valstybių forumuose“, – konstatavo A. Gaigalaitė.

„Lietuvai pasisekė iškovoti jos suverenių teisių Klaipėdos krašte pripažinimą be jokių nuolaidų Lenkijai. Taip buvo atremtos ir Lenkijos pastangos netiesiogiai primesti Lietuvai Vilniaus pagrobimo pripažinimą“, – tokį vertinimą pateikia Stanislovas Algimantas bei Mantas Martišiai.

KOMENTARAI

“Didžiulė sėkmė”

Vytautas Žalys, istorikas, diplomatas

Ar Klaipėdos konvencija yra Lietuvos sėkmė? Vienareikšmiškai – taip. Aišku, gali teisininkai imti konkrečius konvencijos straipsnius ir cituoti sakydami – palaukit, palaukit. Aš visgi vertinčiau strategiškai – Klaipėdos prijungimo legalizavimas buvo didžiulė Lietuvos diplomatijos ir valstybės sėkmė. Manau, kad mes išsikovojom maksimaliai ką galėjome. Bet koks konfrontacijos atsiradimas derybų procese buvo labai pavojingas, nes galėjome pralošti viską kaip žaidžiant pokerį – sublefavęs gali laimėti viską, bet kartu ir viską pralošti.

“Nebuvo Lietuvai primestas dokumentas”

Prof. Vasilijus Safronovas, istorikas

Konvencija buvo kaina, kurią Lietuva turėjo sumokėti už tai, kad gautų Klaipėdos kraštą teisėtu būdu, o ne kaip iškovotą trofėjų. Pagal 1923 m. vasario 17 d. sprendimą ir 1924 m. konvenciją Lietuvai Klaipėdos kraštas buvo perduotas iš Antantės valstybių rankų, kurių naudai teritorijos 1919 m. Versalio taikos sutartimi atsisakė Vokietija. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad kraštas atitektų Lietuvai Versalio sistemos rėmuose, o ne tą sistemą pažeidžiant.

Antantės valstybės pernelyg idealistiškai žiūrėjo į konvenciją kaip į įrankį demokratijos forpostui sukurti. Pasilikusios mandatą konvencijos realizavimo priežiūrai, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Italija ir Japonija siekė paversti Klaipėdos kraštą Versalio sistemos realizavimo įrankiu. Klaipėdos kraštas demokratinės santvarkos pavyzdžiu turėjo stabdyti Vokietijos įtaką. Tačiau Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Vilniaus neleido Versalio sistemos principų įtvirtinti visame regione tolygiai. Iš dalies tai tapo priežastimi, kodėl ir Klaipėdos atveju tai, ką planavo Antantės valstybės, nevisai atitiko tai, kas buvo realybėje.

Ambasadorių konferencijai pavyko įrašyti į konvenciją nemažai saugiklių, gerokai ribojusių Lietuvos Respublikos teises krašte. Konvencija nenustatė preciziškai, kur baigiasi vietinės ir kur prasideda centrinės valdžios įgaliojimai. Ji buvo sudaryta taip, kad jos nuostatos nuolat verstų centrinę ir autonominę valdžią – Lietuvos vyriausybę ir Klaipėdos krašto direktoriją – bendradarbiauti bei ieškoti bendrų sprendimų. Tačiau realijos buvo visiškai kitokios.

Toje geopolitinėje situacijoje, kuri susidarė regione po Pirmojo pasaulinio karo, abi pusės – ir Klaipėdos krašto vietiniai politikai, remiami Vokietijos, ir Lietuva –interpretavo konvenciją visai ne toje dvasioje, kuria rėmėsi Versalio sistemos architektai. Vokietija į konvenciją žiūrėjo kaip į apynasrį Lietuvai, kuris leis eskaluoti Klaipėdos krašto vokiečių „tautinės mažumos problemą“ ir tuo daryti tam tikrą įtaką visai Lietuvos politikai. Lietuvai, ypač po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, konvencija tapo rakštimi Klaipėdos krašto kontrolei ir integracijai – Klaipėdos kraštas šiaip ar taip liko vienintele teritorija, kurioje toliau turėjo vykti demokratiniai rinkimai.

Ernestas Galvanauskas vadovavo Lietuvos delegacijai itin sudėtingose derybose su Antantės valstybėmis dėl Klaipėdos krašto konvencijos, pagal kurios sąlygas kraštas turėjo priklausyti Lietuvai. Jo vadovaujamos delegacijos kieta laikysena lėmė, kad konvencija netapo Lietuvai primestu dokumentu – sąlygos, reglamentavusios Klaipėdos krašto autonomiją Lietuvos sudėtyje, mūsų valstybei iš esmės buvo palankios.


2018-12-29

Vienas komentaras apie “Aukščiausio tarptautinio lygio kova dėl Klaipėdos II”

  1. Skaitai ir aiškiai supranti, kad istorija kartojasi. Lenkams nepasisekė XX a. pr. įsigalėti Klaipėdos uoste. Lenkai grįžta. Uostą, valstybinę įmonę paverčia į akcinę bendrovę ir nusiperka. Klaipėdą pardavinėti neišdrįso konservatoriai, socialdemokratai, tą lengva ranka, padedant direktoriui Arvydui Vaitkui daro valstiečiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt