[vc_row][vc_column][vc_column_text]Apie septyniasdešimt klaipėdiečių sausio 1-osios vidurdienį pratęsė lygiai prieš 30 metų gimusią tradiciją – vidurdienį rinkosi Kristijono Donelaičio aikštėje prie šio klasiko skulptūros taip paminėdami poeto gimtadienį.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Vienas iš senesnės kartos kunigų buvo pasakęs, kad „Metai” – tai Donelaičio mišių knygos. Gal su jumoru buvo pasakyta, bet šiose knygose yra ir teologijos, ir gilios išminties, ką Donelaitis stengėsi savo parapijonims perduoti. Donelaitis tikrai mokėdavo paliesti įvairias temas. Tikiu, kad pedagogai mokykloje iš naujo jį prikels, išmokys branginti tą jo žodį. Ten tikrai yra aktualių temų, kurios tinka visoms kartoms”, – sakė susitikimą savo kalba pradėjęs Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapijos klebonas Reinholdas Moras.

„Su mūsų visų patriarcho, pranašo ir ateities numanytojo gimtadieniu” susirinkusiuosius pasveikino vienu iš šios neformalios tradicijos autoriumi laikomas kraštotyrininkas, Klaipėdos garbės pilietis Bernardas Aleknavičius.

Tuo metu sausio 2-ąją paskutinę dieną Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktoriumi dirbsiantis Juozas Šikšnelis kaip ir pernai išreiškė apgailestavimą, kad niekaip neišjuda šios aikštės sutvarkymo projektas.

„Vis dar laukia Donelaitis, kol galudienį liepą trenks jam per pakinklius ir nuvers nuo pjedestalo, nes liepom, atgyvenusiom savo amžių, yra tas pat, ar prieš jas apačioje stovi pasaulinės reikšmės klasikas, ar koks nors tautos priešas. Donelaitis laukia ir nesulaukia, kol iš partizaninės būsenos jį ištrauks ir pateiks visu grožiu, nes jis dabar tarp šitų senų, paliegusių medžių atrodo kaip besislepiantis Lietuvos partizanas”, – sakė J. Šikšnelis.

Jis, beje, atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš 13 pretendentų tapti merais į šią ceremoniją atėjo tik du – Benediktas Petrauskas ir Arvydas Vaitkus. Pastarasis prisipažino, kad jaučiasi nejaukiai, kad čia atėjo tik pirmą kartą, bet tikino, kad tai nėra susiję su jo kandidatavimu.

Susirinkusieji tylos minute pagerbė ir tuos, kurie jau nebeateis prieš šio paminklo sausio 1-ąją. Pirmiausiai – pernai rugpjūtį mirusį vieną iš šios tradicijos autorių Klaipėdos universiteto docentą, filologijos mokslų daktarą, literatūros kritiką Aleksandrą Žalį.

ISTORIJA

Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose (dabar Maiskojė apylinkė Kaliningrado apskritis) laisvųjų valstiečių šeimoje.

1736–1740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą. 1740–1742 m. Stalupėnų mokyklos muzikos mokytojas ir choro vedėjas, nuo 1742 m. mokyklos vedėjas (rektorius). 1743 m. spalio 21 d. įšventintas į kunigus Karaliaučiuje. Nuo 1743 m. iki mirties – Tolminkiemio klebonas.

Literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 1740–1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju laikotarpiu. Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765–1775 m., tiksli data nežinoma. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”63872,63873,63874,63875,63876,63877,63878,63879,63880,63881,63882,63883,63884,63885,63886,63887,63888,63889,63890,63891,63892,63893,63894,63895″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]