header / full width banner
Svarbu, Veidai

Penkių klaipėdiečių „Renesansas“

Gabrielė Ruočkutė
2019-01-05


Klaipėdoje buvo vykdomas tris mėnesius trukęs nemokamas pokyčių projektas „Renesansas“, kurį inicijavo asmeninė trenerė Jūratė Gliožerienė.

Po dviejų dalių atrankos buvo atrinktos šešios skirtingų pokyčių siekusios klaipėdietės. Tris mėnesius jos dirbo su dviem asmeninėmis trenerėmis, turėjo galimybę pasinaudoti psichologės konsultacijomis, lankėsi pas masažų specialistes, kosmetologę bei išbandė kitas grožio paslaugas, kol galiausiai projekto dalyvės, tiesa, jau tik penkios, didžiavosi savo akivaizdžiais pasikeitimais.

Uždegė mintis pakeisti gyvenimus
„Aš nesiimu ekstremalių priemonių – gyvenimas „ant tablečių“ ar visiškas nevalgymas, ko žmogus negalėtų visą gyvenimą laikytis“, – apie savo metodus sako Jūratė Gliožerienė. Jūratės Čiakienės nuotr.
Papasakokite, kaip kilo „Renesanso“ projekto idėja? – paklausėme pačios J. Gliožerienės.

Tai jau ne pirmas mano projektas – vienas yra internete. Jo metu pamačiau, kiek daug galima pasiekti per tris mėnesius, kaip galima pakeisti savo kūną ir svarbiausia – vidinę būseną. Ir šiandien žiūrėdama į „Renesanso“ dalyves matau, kokios visos laimingos.

Visada mėgau daryti žmonėms gera, todėl mintis pakeisti žmonių gyvenimą mane uždegė. Kai pamačiau, kaip stipriai galima pagelbėti dirbant internetu, panorau pažiūrėti, koks atsiranda santykis su žmogumi dirbant realiai. Gyvos emocijos yra gyvos emocijos.

Kaip buvo atrinktos būtent šios dalyvės?

Trys projekto dalyvės lankydavo mano grupinius užsiėmimus. Mačiau, kad jos tikrai stengėsi, bet galbūt joms trūko žinių. Stengiausi atrinkti žmones, kurių aplinkybės sudėtingesnės ir norėjau pamatyti, kaip man pavyks susidoroti.

Viena dalyvė turi keturis vaikus, todėl ji tikrai be galo užimtas žmogus, tačiau ši moteris sugebėjo dalyvauti štai tokiame procese ir dar pasiekti tobulą rezultatą.

Atrinkau tokius žmones, kuriems, mano nuomone, reikėjo tikrai didelės pagalbos. Pavyzdžiui, žinojau, kad viena iš jų jau penkerius metus kovoja su psichologinėmis valgymo problemomis, kita turėjo itin probleminę veido odą. Norėjau pažiūrėti, kuo aš savo patirtimi galėčiau joms pagelbėti.

Ar visų dalyvių motyvacija buvo tokia pat?

Taip, tačiau projekto metu vienos dalyvės netekome. Jos svoris buvo didžiausias – 125 kilogramai ir turbūt jai reikėjo daugiausiai pagalbos. Su ja dirbome du mėnesius, tačiau negalėjau savęs dalinti žmogui, kuriam, nors ir labai reikia tos pagalbos, pats to, matyt, nesuvokia. Ji tiesiog dar nebuvo pasiruošusi.

Negaliu sakyti, kad tie du mėnesiai nuėjo veltui, tikiuosi, kad daviau jai naudos ateičiai. Tiesiog supratau, kad trys mėnesiai nėra tas laiko tarpas, kad aš spėčiau kažką jos gyvenime pakeisti. Jos dviejų mėnesių rezultatas buvo prasčiausias, lyginant su kitomis merginomis. Nusprendėme koncentruotis į žmones, kurie keliu link tikslo eina tvirtai.

O kaip motyvuodavote moteris?

Pagrindinė motyvacija turbūt buvo labai ryškūs pasikeitimai nuo pat pradžių. Aišku, kartais reikėjo prispausti tvirtai, visokių buvo atvejų.

Sunkiausias buvo pirmas mėnesis, nes jo metu mes tik mokėmės sveikai valgyti. Būdavo suvartojami dideli kalorijų kiekiai ir nesimatė ryškaus kūno linijų pasikeitimo. Tačiau dėl tos priežasties, kad su jomis dirbu gana seniai, jos manimi pasitikėjo. Pirmąjį mėnesį motyvavo tai, kad padaugėjo energijos, sureguliavus mitybą susitvarkė odos problemos. Laipsniškas rezultatas neleido sustoti.

Kuo toliau, tuo mityba ėjo griežtyn, tačiau jos nebegalėjo to paleisti, nes jau matė save visiškai kitokias, kitokia buvo ir savijauta. Aš nemanau, kad reikalinga dar kokia nors papildoma motyvacija, kai matai rezultatus prieš savo akis.

Ar tikite, kad visos projekto dalyvės ir toliau laikysis patarimų?

Tikiu. Patirtis rodo, kad didžioji dalis mano klientų laikosi nurodymų toliau ir puikiausiai išlaiko pasiektą rezultatą. Aš nesiimu ekstremalių priemonių – gyvenimas „ant tablečių“ ar visiškas nevalgymas, ko žmogus negalėtų visą gyvenimą laikytis.

Galbūt kilogramų atžvilgiu rezultatas būtų dar geresnis, jeigu būčiau nuo pirmo mėnesio pradėjusi spausti jas stipriai. Tačiau pirmąjį mėnesį norėjau sukurti pagrindą, kuriuo vadovautis jos galės ir baigusios projektą laisvai naudoti kasdieniniame gyvenime.

Taip pat su programomis visada siunčiu labai daug informacijos tam, kad žmogus turėtų kuo vadovautis ateityje – keisti produktus kaip nori, gyventi normalų gyvenimą laikantis rėmų, tačiau nekenkiant sau ir vėl nepriaugant svorio.

Ar kitos moterys dar turės galimybę sudalyvauti panašioje iniciatyvoje?

Dar vienas projektas, kurį aš turiu, yra mokamas, tačiau manau, kad tai yra geriausia investicija į save. Jo metu iš pagrindų pakeičiami žmogaus mitybos įpročiai, moterys pamilsta sportą. Kaip jos sako, net didžiausios tinginės gali priprasti ir čia būti.

Internetu viskas vyksta taip pat, tačiau orientuojamasi į tas, kurios negali su manimi sportuoti gyvai. Į tą uždarą grupę kiekvieną savaitę keliu vaizdo medžiagą ir sportines užduotis. Moterys ten bendrauja ir palaiko viena kitą.

Susiformavo sveiki įpročiai

Apsilankius baigiamajame projekto „Renesansas“ susitikime apie išsvajotus pokyčius ir dabartinę savijautą pasiteiravome ir dviejų projekto dalyvių.

Su kokiais tikslais atėjote į projektą ir ar jų pasiekėte? – pasiteiravome Aistės.
Jurgitos Imbrazės nuotr.

Atėjau, nes žengti tuos pirmus žingsnius pokyčių link vienai buvo sunku. Trūko galbūt palaikymo ir motyvacijos. Trūko teisingo žingsnio bandant atrasti šį kelią, nes buvo daug bandymų, tačiau nesėkmingų. Nors sąmoningai supratau, kad neturiu didelio antsvorio ar kitų ryškių problemų, visada ieškojau tos „vyšnios ant torto“.

Kitas dalykas – netoleruoju daug maisto produktų. Pati dariausi maisto netoleravimo testą, kuris tai įrodė. Dėl to vartodama netinkamus produktus turėdavau nuolatinių odos negalavimų. Oda visada buvo mano skausmingiausia vieta. Veido nepasitepusi pudra niekur negalėdavau išeiti, o mano darbas – su žmonėmis, žiniasklaidos srity. Taigi, atėjau ne tiek dėl kūno išvaizdos pokyčių, o siekdama susitvarkyti odos būklę arba bent jau atrasti, ar tikrai nevartojant pieno, laktozės, glitimo, sojos gali įvykti veido odos pokyčiai.

post banner

Projekto metu mano oda susitvarkė. Tuo labai džiaugiuosi ir tikrai sulaukiu ne vieno komplimento, kad dabar oda lygi, graži ir panašiai.

Nors sveika gyvensena ir sportas mano gyvenime nebuvo naujiena, anksčiau visada sakydavau, kad vaikščiojimui neturiu laiko. Į sporto klubą važiuodavau automobiliu. Po šio projekto džiaugiuosi, kad įgijau ne kažkokius kontrolinius dalykus, kad, pavyzdžiui, reikia 3 ar 5 kartus per savaitę būtinai sportuoti ar 5 kartus per dieną valgyti, o normalius sveikus kasdienius įpročius, kurie nebekelia streso, kaip būdavo anksčiau. Man dabar natūraliai norisi eiti valandai pasivaikščioti į gamtą, sportuoti, sistemingai valgyti ir skirti laiko maisto pasiruošimui. Dabar pats procesas man tapo nebe prievole, o malonumu. Aš tikrai nuoširdžiai tikiu, kad mano požiūris pasikeitė ir po kelių mėnesių pasieksiu tai, ko galbūt šiai dienai dar stinga.

Jurgitos Imbrazės nuotr.
Ar tikite, kad pasibaigus projektui laikysitės užsibrėžtų tikslų?

Vienareikšmiškai.

Į „žaidimą“ įsijungė ir šeima
O koks gi buvo jūsų tikslas šiame projekte ir ar pavyko jo pasiekti? – paklausėme ir projekto dalyvės Vilmos.

Buvo daug tikslų: išmokti gyventi, valgyti, natūralios, ne stresinės savikontrolės, išmokti fizinio aktyvumo, kuris tinka man, pažinti save.

Kaip ir Aistei, iki projekto bandymų pasikeisti buvo ne vienas ir ne du.

Po nėštumų ir gimdymų labai pasikeitė mano kūno formos. Tezės, sakančios, kad turi save pamilti tokią, kokia esi, man neveikė. Neveikė tikrai ilgai. Visiškai nesibodėjau apie tai kalbėti. Kol galų gale suvokiau, kad tai nėra sveika, aš nesu sveika. Kad nėra normalu uždusti lipant laiptais į antrą aukštą ar nėra normalu nespėti bėgti paskui savo vaiką, nėra normalu, kai skauda kelius atsitūpus. Galų gale tas psichologinis nervingumas bandant save apgauti turėjo liautis. Aš buvau neteisinga savo šeimos atžvilgiu, nes tas irzlumas nori nenori išsiverždavo prie vyro ir vaikų.

Jurgitos Imbrazės nuotr.

Buvo ir garsiosios grikių dietos laikymasis, tačiau beveik mėnesį pravalgius grikius ir vieną obuolį per dieną nenukrito nė vienas gramas. Tada aš buvau totalioje aklavietėje, panikoje, o kai ištinka panika, tu tiesiog nežinai, ką daryti. Iš tada supratau, kad pirmą kartą gyvenime, būdama suaugusi, brandi, išsilavinusi moteris nežinau, ką su savimi daryti.

Prasidėjo jogos paieškos, bet vidinės ramybės neatradau, nes atvaizdas veidrodyje manęs nedžiugino.

Mano keliai su Jūrate Gliožeriene susidūrė po mano antrojo vaiko gimimo. Teko sudalyvauti ne vienoje jos vedamoje treniruotėje ir aš pamačiau profesionalę, kuri reaguoja į tavo asmeninius poreikius, į tai, ką tu gali daryti ir ko negali, kas tau patinka ir kas nepatinka. Aš visada sakydavau, kad svorių kilnojimais ir strakaliojimais neužsiimsiu, kad tai ne man. O Jūratė buvo ta profesionalė, kuri labai gražiai ir labai lanksčiai pritaikė tai, kas man tinka ir patinka.

Ir kai Jūratė Gliožerienė su Giedre Kazlauskienė paskelbė apie „Renesenanso“ užgimimą, aš labai impulsyviai parašiau motyvacinį laišką, tačiau galvojau: „Kas aš tokia, kad turėčiau ten papulti. Aš niekuo neišsiskiriu iš kitų moterų, kurios lygiai taip pat yra vertos, kurios lygiai taip pat nori jaustis gražios, dėti pastangas ir išmokti.“ Bet į projektą patekau ir viskas man buvo kaip sapnas. Aš gėriau visą informaciją, kurią gavau, man buvo nesuvokiama, kad viską galima gauti nemokamai, kai dovanų laikai jau pasibaigę seniausiai. Aš jaučiausi kaip pirmokė ir klausinėjau: „O kas dabar? O ką dabar? O tą galima? O to negalima?“

Visas pirmas mėnuo man praėjo kaip žaidimas, visa mano šeima tai stebėjo iš šono, atsitraukę ir galvojo, kiek ilgai tai truks. Čia atsirasdavo naujos maisto svarstyklės, čia nauji produktai. Palaipsniui visa šeima įsijungė į žaidimą. Aš kaifavau iš šono stebėdama ir save, ir savo šeimą, net savo tėvus, pas kuriuos irgi atsirado maisto svarstyklės. Jie man sako: „O matai, anksčiau valgydavom taip: šiek tiek mėsos, daugiau daržovių ir šiek tiek ryžių, o dabar proporcijos visai kitokios, mėsos, pasirodo, turi būti daug. Ir valgyti reikia daug.“ Ne badavimas yra sveikos mitybos principas.

Į projektą buvo pajungta šitiek specialistų, į mus buvo sudėta tiek daug tikėjimo ir aš jaučiau tokią atsakomybę prieš tas moteris ir merginas, kurios į projektą nepateko. Supratau, kad savo svajones turiu išpildyti. Ir Jūratė mums kartojo – tiek, kiek tu įdėsi, tiek ir bus.

O aš galvojau, ką reiškia tas „kiek įdėsi“, juk kokį planą mums sukūrėt, tokį ir vykdom. Bet tas Jūratės pasakymas visiškai pasiteisino, nes nuo mūsų asmeninės atsakomybės ir sąžinės, kas bus mūsų lėkštėje ir kiek fizinės apkrovos sau duosime, nuo to daug kas priklausys.

Jurgitos Imbrazės nuotr.

Ir aš norėjau dar ir dar. Norėjau dar sportuoti, nors iki tol buvau visiškai nesportavusi. Aš pajutau mazochizmą, kaip malonu, kai skauda raumenis, pajutau baimę eidama į treniruotes ir jaudindamasi kaip prieš egzaminą. Tačiau tas adrenalinas mane užvežė tiek, kad jaučiu, jog dabar esu visiškoje pradžioje savo kelio. Visiškai nenoriu priimti to fakto, kad viskas jau baigėsi.

Aš atėjau čia sulieknėti ir išmokti valgyti, bet gavau daug daugiau. Pamačiau, nuo ko reikia pradėti, pažinau save, sužinojau, į ką reaguoja mano kūnas. Galų gale aš ramiai miegu, nes mano skrandis yra ramus vakare ir ryte. Pasikeitė mano miego kokybė, net nekalbu apie odos problemas. Jų gal didelių ir neturėjau, bet dabar žiūriu ir matau, kad tų spuogelių, kurie anksčiau iššokdavo, nebėra.

Projekto metu atsirado žingeidumas, noriu žinoti, ką galima daryti ir ko ne. Juo labiau, kai auginu du mažus vaikus. Už juos esu atsakinga ir suvokiu, kiek prieš tai dariau klaidų, susijusių su mitybos įpročiais.

Moterys, įsisukančios į rutiną, buitį, turinčios mažų vaikų mėgsta sakyti: „Ai, tai ne man… Ai tiek to.. Gal geriau vaikams. Gal aš nepirksiu, gal per daug laiko užima nueiti į treniruotę ar į odos valymo procedūrą…“. Tačiau laiko ir dėmesio sau mes turime skirti, nors ir per prievartą.

Dabar mano nuotaika visai kita. Mano vaikas man sako: „Mama, kas tau?“, kai aš pasileidusi muziką bėgioju po namus. Gal tai ir skamba tarsi kokia reklama, bet tai iš tikrųjų buvo toks žingsnis mano gyvenime, kai, atrodo, žengi ne į priekį, o daug kartų atgal – į save, tą, lakstančią, bėgiojančią.

O dabar, ar jau mylite save žiūrėdama į veidrodį?

Dabar atsirado kiti dalykai. Žiūriu į veidrodį ir galvoju: „Reikia dar čia. Čia jau geriau, bet dar reikėtų čia.“ Pradėjo veikti taisyklė, kad apetitas kyla bevalgant.

Ar nebijote, kad siekimas daugiau taps priklausomybe?

Kodėl gi ne? Tai yra gera priklausomybė. Aš pasiduodu tai priklausomybei. Vieni rūko, kiti užsiima dar kitais dalykais, o aš noriu šitos priklausomybės.


2019-01-05

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt