Nuomonės, Svarbu

Istorijos interpretavimas savaip ar informacinio karo epizodas? (1)

prof. dr. Vygantas Vareikis
2019-01-21


13-ajame konkurse „Klaipėdos knyga 2018“ dalyvauja ir pernai Klaipėdoje lietuvių ir rusų kalbomis “Drukos” leidykloje išleista gausiai iliustruota Andrej Fomin knyga “Lietuvos stačiatikių bažnyčios istorija”.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Stačiatikių tikėjimas, atėjęs į Lietuvą dar valstybės kūrimosi laikotarpiu, turi gilias tradicijas, o Lietuvos valstybė visada pasižymėjo didesne religine tolerancija. Nors pasitaikydavo ir žydų išvarymų, ir evangelikų reformatų ar tų pačių stačiatikių teisių ribojimo ir katalikybės rėmimo, Lietuvoje buvo leidžiama be didesnių suvaržymų išpažinti savo tikėjimą žydams, stačiatikiams, sentikiams, unitams, evangelikams reformatams, liuteronams ar karaimams.

“Mažai kas iš prisilietusių prie Lietuvos ir Pabaltijo Rusų pasaulio nėra girdėjęs apie Andrejų Fominą. Vieni prisimins jį kaip savo mylimą istorijos mokytoją, kitiems jis įsiminė kaip Lietuvos rusų tėvynainių koordinavimo tarybos pirmininkas”, – tokią informaciją aptikau viename portale, kuris nuolat skleidžia neigiamą informaciją ir fake news apie Lietuvą ir Baltijos šalis.

Minėtoje knygoje Andrej Fomin pateikia trumpą stačiatikių istorijos apžvalgą, bet Lietuvos istorijos įvykius interpretuoja savaip, o tokia interpretacija, turint omenyje, jog autorius yra ne tik filosofijos mokslų daktaras, bet ir vadinamojo Rusų pasaulio atstovas, sukėlė tam tikrų minčių.

2010 m. rašytame straipsnyje A. Fomin, svarstydamas apie rusų diasporą Baltijos šalyse ir apie po visas šalis “tragiškai padalintą rusų tautą”, pateikė tokį tėvynainio apibūdinimą: “Kas gi yra Rusijos vaikai? Atsakymas paprastas: tie kas Rusiją laiko motina! Kas nesigėdija tai viešai pasakyti. Tai ir yra pagrindinis kriterijus. Kas myli Rusiją ir laukia jos motiniškos šilumos, meilės ir rūpesčio.”

Po Sovietų sąjungos subyrėjimo “Etnokratinių Pribaltikos valdžių” atakos taikiniu tapo rusų kalba ir stačiatikių tikėjimas”, – dėstė jis kitame straipsnyje. A. Fomin rašė apie grėsmes rusų mokykloms ir rusiškam identitetui Baltijos šalyse, apie Rusų pasaulio išsaugojimo būtinybę, apie civilizacinį rusų kalbos vaidmenį,ir apie tai, kad Pribaltikoje keletą šimtmečių rusų kultūra prisidėjo prie kultūrinio ir ekonominio vystymosi bei šio regiono pakilimo, “o šiandien Vilniaus, Daugavpilio, Klaipėdos, Liepojos, Rygos, Talino gatvėse rusų kalba skamba dažniau, negu nacionalinės valstybinės kalbos”. Ir taip toliau, ir panašiai.

Pasiskaičius tokių teiginių, klausimas apie pilietinį lojalumą ar autoriaus poziciją kyla savaime.

Nesiekiu plačiau analizuoti “Baltijskij mir” paskelbtų Andrej Fomin (nuotr.) tekstų, demonizuoti ar užsiiminėti kaltinimais, tik pastebėsiu, kad fondas „Русский Мир“ (“Rusų pasaulis”), vadovaujamas vieno iš Kremliaus ideologų Viačeslavo Nikonovo, buvo įsteigtas 2007 m. Formaliai tikslai lyg ir buvo rusų kalbos bei kultūros sklaida užsienyje, tačiau iš tiesų buvo skleidžiama propaganda ir Rusijos Federacijoje suformuota istorinių įvykių versija, susijusi su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis. Rusijos federacijos Užsienio reikalų ministerijos tada platino leidinius, skirtus rusų diasporai užsienyje “Русский век” ir “Балтийский Мир”. Tada, Rusijos ekonominio pakilimo ir aukštų naftos kainų metais, iki agresijos Ukrainoje jie atvirai reiškė savo siekius.


2009 m. kalbėdamas Rygoje Pasaulinės tėvynainių koordinacinės tarybos pirmininkas Andrejus Zarenkovas teigė, jog „tėvynainiai yra natūrali rusiškumo, kaip pasaulinės civilizacijos dalies, plėtros bazė. Naudodamiesi rusiškais intelektualiniais produktais (muzika, literatūra, televizija) mes supažindiname su jais savo kaimynus, mes galime užtikrinti pramoninę, ekonominę Rusijos plėtrą į mūsų gyvenamuosius plotus”. Rusų pasaulis, anot jo, turi akcentuoti “Pergalės” šventimą, paramą rusų mokykloms, aktyviai pritardamas “Gazprom” projektui „Nordstream“, steigdamas rusų kultūros centrus, statydamas stačiatikių cerkves ir panašiai.

Informacinis karas po Krymo aneksijos, rinkimų Amerikoje ir nuolatinio fake news srauto tapo visuotinai pripažinta realybe, o istorija yra naudojama kaip propagandos, „smegenų plovimo“, tapatumo kūrimo ar jos naikinimo priemonė.

Dar 2008 m. A. Fomin ją įvardino atvirai civilizacinę “stačiatikybės misiją”: “Stačiatikių tikėjimas ir Bažnyčia turėjo didelę įtaką Lietuvos kultūriniam vystymui, jos valstybės formavimui. Dėkojant Stačiatikybei ir per jos slavišką atšaką Lietuva prisilietė prie krikščioniškosios europietiškos civilizacijos”.

Tad grįžkime prie minėtojo leidinio, kuriame pateikiama Rusų pasaulio atstovo Lietuvos istorijos interpretacija aprašant stačiatikių bažnyčios raidą.

Anot autoriaus, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) didžioji dalis gyventojų buvo stačiatikiai, nors, anot istorikų, rusėnų stačiatikių demografinis dominavimas neliudija jų politinio vaidmens valstybėje, nes dažniausiai didvalstybėse dominuoja mažuma.

Rašoma, kad LDK valdovai stengėsi “iš valstybės visiškai išstumti Stačiatikių bažnyčią”, domininkonų vienuoliai ėmėsi prievartos prieš stačiatikybės gynėjus, “siuntė į teismą, uždarė į kalėjimą, kankino”, LDK stačiatikiai buvo nuolat persekiojami, unitai (laikosi rytietiškų apeigų, bet pripažįsta Romos popiežiaus autoritetą ir katalikiškas dogmas) nuolat persekiojo stačiatikius. Ir taip toliau.

Po Brastos unijos vyko kova tarp stačiatikių ir unitų dėl bažnyčių ir vienuolynų. Stačiatikiai knygoje vaizduojami vien kaip persekiojamieji, nors aukų būta iš abiejų pusių.

Rašoma apie Polocko unitų vyskupą Juozapatą Kuncevičių, kuris XVII a. persekiojo stačiatikius, “užmirštant” paminėti, jog šis vyskupas 1623 m. buvo nužudytas pravoslavų minios.

Agresyvi stiprėjančios Maskvos politika prieš ir Lietuvos – Lenkijos valstybę paminėjimo nenusipelno, tačiau šios valstybės padalijimai, anot autoriaus, įvyko dėl “politinio nestabilumo ir įvairių krikščioniškųjų konfesijų tikinčiųjų teisų suvaržymo”. Kuo ne metų 2014 metų Rusijos įvykdyto Krymo aneksijos paaiškinimas!

Toliau – dar aiškiau. 1772 m. Rusijos imperijai užėmus Lietuvos valstybės dalis, anot Andrej Fomin, tūkstančiai unitų savo noru sugrįžo į stačiatikybę, o po galutinio Abiejų tautų respublikos likvidavimo, vyko “išlaisvinimas” ir atsirado galimybė pagerinti “stačiatikių gyventojų padėtį”, tad “XIX a. pab.- XX a. pr. Lietuvos vyskupijos gyvenimas klestėjo”. Nė žodžio apie tai, kad Stačiatikių bažnyčia buvo caro valdžios atrama, pagal oficialią triadą “Stačiatikybė – Caro valdžia – Rusų tautybė” ir turėjo privilegijuotą padėtį, kad caro valdžia, uždarinėdama katalikų bažnyčias (vien 1863-1866 m. jų buvo uždaryta 32) ir vienuolynus, stiprino rusų Stačiatikių bažnyčią.

Vien Muravjovo, praminto “koriku”, laikais buvusiose LDK žemėse buvo pastatytos 98 naujos cerkvės, paversta cerkvėmis 14 katalikų bažnyčių. Dauguma Vilniuje šiandien veikiančių cerkvių iškilo tada arba buvo rekonstruotos.

Visą Rusijos valdymo laikotarpį vyko nuožmus Katalikų bažnyčios bei sentikių persekiojimas, susidorojimas su katalikais (Kražių skerdynės), rusifikacija, o po 1863 metų sukilimo – spaudos draudimas. Lietuvoje visuomenė turėjo būti šviečiama “stačiatikybės ir rusų tautiškumo dvasia”.

A. Fomino pasakojime XIX a. Lietuvos istorija sąmoningai apversta aukštyn kojomis.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis (1918-1940 m.) vėl aprašomas kaip stačiatikių teisių suvaržymas, cerkvių atiminėjimas (iš tiesų dauguma tų, kurios buvo atimamos carizmo laikais, vėl grįžo katalikų bažnyčiai). Nė žodžio apie tai, kad Lietuva, palyginus su bolševikinėje Rusijoje vykdomų Stačiatikių bažnyčios naikinimu, buvo saugi užuovėja tikintiesiems.

Ką rodo toks Andrej Fomin pasakojimas? Tam tikrą informacinio karo humanitarinėje dalyje specifiką ir neįkyriai brukamą idėją apie neva gilias rusų pasaulio šaknis Lietuvoje.

Lietuvoje egzistuoja žodžio laisvė, tad autoriai turi teisę rašyti tai, ką jie mano esant reikalinga. Bet mes taip pat turime teisę žinoti apie nuspėjamas kai kurių autorių pažiūras.


2019-01-21

Vienas komentaras apie “Istorijos interpretavimas savaip ar informacinio karo epizodas?”

  1. Dėkoju straipsnio autoriui už pastebėjimus. Pavarčiau knygą ir buvau pasipiktinusi. Ši knyga, kaip prostitutė… Ryškiai išsidažiusi, išsipusčiusi gražiausiomis iliustracijomis, įsisupusi į gražų apvalką, bet be moralės. Nesu istorikė, bet iškraipomą istorijos vaizdą atpažįstu. Negražu negražius dalykus slėpti po gražiu vaizdu. Nemanau, kad tokio “grožio” knyga gali pretenduoti tapti gražiausia Klaipėdos knyga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt