Klaipėdos apylinkės teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nurodymu vėl turi gilintis į aplinkybes, ar uostamiesčio žydų bendruomenė turi teisę tapti pastato Žiedų skersgatvyje, kurį dar tarpukariu valdė vietos žydai, šeimininke.

Klaipėdos savivaldybė ir žydai jau buvo sudarę dviejų teismų palaimintą taikos sutartį, pagal kurią pastatas įgyjamos senaties būdu buvo perleistas bendruomenei, tačiau į procesą įsikišo Turto bankas, kurio skundą patenkino LAT, ir byla vėl sugrįžo į pirmąją instanciją.

Iš istorinių tyrimų matyti, kad nuo XIX a. iki pat 1939 m. Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos žydų kapinės buvo toje pačioje vietoje, o jų teritorijoje jau XIX a. stovėjo nedidelis pastatėlis, o XX a. pirmaisiais dešimtmečiais atsirado ir dabartinis, skirtas ritualinėms paslaugoms.  Martyno Vainoriaus nuotr

Klaipėdos žydų bendruomenė dar 2017 m. balandį kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Bendruomenė nurodė, kad ji iki 1940 m. nuosavybės teise valdė ir naudojo 1920 m. pastatytą pastatą Žiedų skersgatvyje, šalia buvusių žydų kapinių. Sovietmečiu čia buvo įrengta radijo slopinimo stotis (KGB padalinys), kurią panaikinus nuo 1991 m. spalio 20 d. bendruomenė vėl pradėjo valdyti šį turtą.

Iš pradžių Klaipėdos savivaldybės administracija su tokiu reikalavimu nesutiko. Ji nurodė, kad valstybės nuosavybės teisė į šį pastatą yra registruota pagal 1956 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą. Nuo tada pastatą patikėjimo teise valdė Klaipėdos ryšių valdyba. Be to, jau prasidėjus bylai Klaipėdos miesto savivaldybės prašymu viešame registre buvo padaryti įrašai, jog nuo 2017 m. birželio 26 d. pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Klaipėdos savivaldybė jį valdo patikėjimo teise.

2017 m. lapkritį bylos šalys nusprendė bandyti ginčą išspręsti teisminės mediacijos būdu. Ji buvo sėkminga ir apylinkės teismas jau 2018 m. sausį patvirtino taikos sutartį, pagal kurią savivaldybė sutiko, kad būtų panaikintas teisminio ginčo metu padarytas įrašas registre ir pripažino žydams nuosavybės teises į šį pastatą.

Tačiau tada jau skundą dėl tokios bylos baigties Klaipėdos apygardos teismui pateikė Turto bankas, nes jis nebuvo įtrauktas nei į mediacijos procesą, nei į taikos sutarties tvirtinimą. Šis teismas tokį skundą atmetė, bet į banko argumentus, pateiktus kasaciniame skunde, įsiklausė LAT teisėjų kolegija, kurią sudarė Danguolė Bublienė, Gražina Davidonienė ir Donatas Šernas.

Žydų bendruomenė nagrinėjant bylą akcentavo, kad iš istorinių tyrimų matyti, jog nuo XIX a. iki pat 1939 m. Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos žydų kapinės buvo toje pačioje vietoje, o jų teritorijoje jau XIX a. stovėjo nedidelis pastatėlis, o XX a. pirmaisiais dešimtmečiais atsirado ir dabartinis, skirtas ritualinėms paslaugoms. Kartu akcentuota, kad 1940 m. nacionalizacijos įstatymas šiam turtui negalėjo būti taikomas, nes Klaipėdos kraštas nuo 1939 m. aneksijos iki pat 1945 m. įėjo į Vokietijos sudėtį. Be to, TSRS vykdyta turto nacionalizacija Lietuvos Respublikoje nelaikoma teisėtu nuosavybės teisių įgijimo pagrindu.

„KGB padaliniui išsikėlus iš pastato, žydų bendruomenė teisėtai ir atvirai jį užvaldė kaip savo (įstatymas leidžia pasirinkti savo teisių gynimo būdus)”, – argumentavo bendruomenė.

Skundą išnagrinėjusi LAT teisėjų kolegija pabrėžė, kad sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis jo kilmę – iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. O siekianti įrodyti, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys neteisingi, reikia pateikti atitinkamus įrodymus.

„Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir priėmė neteisėtus procesinius teismo sprendimus”, – konstatavo LAT ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis „Atvirai Klaipėdai” sakė galintis tik spėlioti, kokių tikslų turi Turto bankas, kuriam esą iki pat bylos pradžios nerūpėjo šis turtas.

„Buvo susitarimas ir su meru, ir su Savivaldybės administracijos vadovu, kad būtent tokiu būdu bus atstatytas istorinis teisingumas, tačiau atsirado kažkieno interesus atstovaujantis Turto bankas”, – sakė F. Puzemskis.

KOMENTARAS

Girda Valiulytė, laikinai einanti Turto banko komunikacijos vadybininkės pareigas

Nors Turto bankas yra įgaliotas atstovauti valstybei bylose dėl nekilnojamojo turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, tačiau Turto bankas nei šiuo metu, nei iki teisminių ginčų pradžios ginčo pastato patikėjimo teise nevaldė, nenaudojo ir juo nedisponavo (šio pastato patikėtinis buvo Klaipėdos miesto savivaldybė), todėl negalėjo reikšti jokių pretenzijų tretiesiems asmenims dėl šio turto naudojimo.

Turto bankas savo atsiliepimuose į pareiškimą ir ieškinį prašė teismo ieškovės reikalavimus atmesti, argumentuodamas tuo, kad ginčo pastatas, kuris buvo pastatytas 1920 m., Nekilnojamojo turto registre Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1956 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 527 pagrindu registruotas kaip Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantis administracinės paskirties pastatas ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo priskirtas valstybės nuosavybei, jis nebuvo privatizuotas ir nebuvo perduotas kitų subjektų nuosavybėn, todėl nepaneigta prezumpcija, kad ginčo pastatas ir toliau išlieka valstybės nuosavybė. Civilinio kodekso CK 4.69 straipsnyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.

Bylą vėl nagrinėjant pirmos instancijos teisme, Turto banko pozicija priklausys nuo to, kokie nauji įrodymai, susiję su nurodytomis aplinkybėmis, bus pateikti byloje.