Sunkiausiais savo gyvenimo momentais Hermanas Zudermanas (Hermann Sudermann) visada grįždavo namo, į tėviškę, pas mamą. Grįžo ir tuomet, kai buvo nominuotas Nobelio premijai ir jos negavo.

H. Zudermanas parašė 20 dramų, keliolika stambių prozos kūrinių. Jo dramos triumfavo Berlyno teatre ir buvo statomos visame pasaulyje, Europoje ir JAV, tačiau labiausiai jį išgarsino „Lietuviškos apysakos“.

Hermanas Zudermanas. commons.wikimedia.org nuotr.

„Aš didžiavausi galėdamas su jais kalbėtis jų gimtąja kalba ir suprasti jų sunkiai suprantamos kalbos prasmę”, – rašo H. Zudermanas apie lietuvininkus autobiografinėje knygoje „Mano jaunystės vaizdų knyga“.

Lietuviškas epas

„Lietuviškas apysakas“ sudaro 4 dalys: „Kelionė į Tilžę”, „Jonas ir Erdmė”, „Mikas Bumbulis“ bei „Merga“.

„Kelionė į Tilžę“ 1927 metais buvo perkelta į kino ekranus. Dalis filmavimo darbų ir premjera vyko Tilžėje. Filmas vadinosi „Saulėtekis: daina apie du žmones“. Pirmojoje „Oskarų” teikimo ceremonijoje jis pelnė tris apdovanojimus: statulėlę gavo pats filmas, pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė Džanet Geinor (Janet Gaynor), įkūnijusi Indrę Jakštaitytę iš Minijos, ir operatorius. Toje pačioje ceremonijoje buvo nominuotas ir Čarlis Čaplinas (Charlie Chaplin).

Ansą Balčių, žvejį iš Vilviškių kaimo, šiame filme įkūnijo kino žvaigždė Džordžas O’Brajenas (George O’Brien), įamžintas Holivudo šlovės alėjoje.

1959 m. buvo ekranizuota dar viena lietuviška novelė „Jonas ir Erdmė“. Šiame filme pagrindinį vaidmenį atlieka Džiuljeta Mazina (Giulietta Masina), Federiko Felinio (Federico Fellini) žmona (nuotr.). Ji įkūnijo pagrindinę apysakos heroję Erdmę, kuri gyvena pelkynuose, Bismarko kolonijoje Žalgirių kaime.

Iš viso H. Zudermano kūrinių motyvais buvo sukurta per 30 filmų. Kai kuriuose iš jų vaidino tokios žvaigždės kaip Greta Garbo („Flesh and the devil“, 1926 m.) bei Marlena Dytrich (Marlene Dietrich, „Song of songs“, 1933 m.).

Lietuviška tėvynė

„Gražiausia buvo tai, ką man davė mano vargana lietuviška Tėvynė“, – apibendrindamas savo gyvenimo istoriją, rašė Hermanas Zudermanas atsiminimų knygoje „Mano jaunystės vaizdų knyga“. Tuomet jam buvo 65 metai ir gyveno jis prabangiuose nuosavuose rūmuose Blankesėje, netoli Berlyno, išpuoštuose itališkomis skulptūromis.

Čia gimė ir užaugo rašytojas Hermanas Zudermanas.

Dvarą jis nusipirko 1902 metais ir buvo paskutinis privatus jo savininkas iki Rytų Vokietijos atsiradimo. Dabar rūmai vėl priklauso privatiems asmenims, jie išsaugojo rašytojo darbo kabinetą, jo daiktus. Muziejus yra prieinamas lankytojams.

H. Zudermanas gimė Prūsijos karalystėje, netoli pasienio su Rusijos imperija, Macikų dvarvietėje (dab. Šilutės r.), 1857-ųjų rudenį. Pasak Mažosios Lietuvos istorikės Rozos Šikšnienės, jo tėvus, religinius pabėgėlius – menonitus, į Mažąją Lietuvą likimas atvedė iš Nyderlandų krašto.

Hermano tėvas, Žemutinės Vokietijos valstietis, Johanas Zudermanas žiemą pėsčiomis keliavo į Rygą ir ties Šilokarčema (dab. Šilute) buvo užkluptas pūgos. Šilokarčemoje, nakvynės namuose, jis sulaukė pasiūlymo dirbti pas Macikų aludarį. Ten gavo išsinuomoti kelis kambarius ir parsigabeno žmoną Dorotėją Rabė (Dorothea Raabe).

Močiutė iš motinos pusės Šarlotė Rabė (Sharlotte Raabe) buvo nuskendusio laivo kapitono našlė, gimusi ir augusi netoli Piliavos (dab. Baltijskas), o dienas baigusi Macikuose pas dukrą.

Kai Hermanui buvo maždaug septyneri metai, jo tėvas Šilokarčemoje nusipirko nuosavą alaus daryklą ir namą (stovėjo dabartinėje Vytauto gatvėje). Iki 11 metų jis lankė Verdainės parapijos mokyklą, po to privačią.

Atsiminimų knygoje H. Zudermanas rašo, jog Šilokarčemoje būta keturių socialinių sluoksnių. Ant aukščiausio laiptelio stovėjo dvarininkai ir pasiturintys prekybininkai, žemiau – valdininkai, užeigų ir parduotuvių savininkai, dar žemiau – amatininkai, o po jų – bedaliai. Hermano tėvai priklausė antrajam laipteliui nuo viršaus – „viduriniesiems“.

Iš Macikų – į aukštumas

Kai sukako 12 metų, H. Zudermanas išvyko mokytis į Elbingą (Tilžė buvo neįkandama) ir apsigyveno pas tetą Agnetę. Po dvejų metų įvykęs kivirčas su giminaičiais privertė Hermaną grįžti į Šilokarčemą.

Grįžęs stojo dirbti pameistriu vaistinėje. Čia susipažino su Rusnės gydytoju Alfredu Kiteliu. Tai tas pats daktaras, kuris vėliau jam papasakojo neišgalvotą siužetą „Kelionei į Tilžę”.

Metęs darbą vaistinėje dėl kelio raiščio patempimo Hermanas vis dėlto įgyvendino svajonę – išvyko mokytis į Tilžės realinę gimnaziją. Vėliau dvejus metus studijavo filologiją, istoriją, filosofiją Karaliaučiaus universitete, priklausė lietuvių bendrijai „Lituania”, po to tęsė studijas Berlyno universitete (jo nebaigė).

Berlyne H. Zudermanas dirbo privačiu mokytoju, vertėju, redagavo laikraštį. Trečdalį vietos jame užėmė H. Zudermano kūriniai, pagaliau atvėrę taip ilgai ieškotą kelią į didelį pasaulį…

Tėvai ilsisi Šilutėje

Rašytojo tėvai yra palaidoti Šilutėje, senosiose Verdainės parapijos kapinėse. Tėvas mirė 1887 m., sulaukęs 69-erių. Mama našlavo 36 metus ir mirė sulaukusi 97-erių – 1923 metais, kai Šilokarčemoje vyko Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių suvažiavimas, kuriame priimta deklaracija dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ir kai Šilokarčemos gyvenvietė buvo pervadinta Šilute.

Rašytojas Hermanas Zudermanas mirė 1928 m. ir buvo palaidotas Griunvaldo kapinėse Berlyne, šalia žmonos, taip pat rašytojos Klaros Laukner (Clara Lauckner), kilusios iš Karaliaučiaus. Juodu susituokė jau brandaus amžiaus, kai Klara, 34 metų, našlavo su trimis vaikais. Hermanas ir Klara turėjo vieną bendrą dukrą Hedę. Ji gyvena Ispanijoje.