Klaipėdos miesto egzistavimo priežastis yra uostas, o tam uostui dabar nelabai sekasi. Jei taip ir toliau, Klaipėdos kaip multimodalinio transporto mazgo laukia ūkanota ateitis.

Nemokysime uostininkų dirbti, tik kaip istorikai plaukiojimo uoste režimu – slow speed, no mooring, – aptarsime senovės transportą konkrečiame chronotope, kai multimodalumai vešėjo. O jau iš tos istorijos, jei ras reikalą, klaipėdiečiai investicijų specialistai pasimokys patys.

Plungė, 197… m., pervaža

Taigi, senovės multimodalai susitelkė vasaros dieną prie geležinkelio pervažos Plungėje, ir jokios eigos ten iš pradžių visai nebuvo. Keleivinis traukinys į Klaipėdą sustabdytas praleisti karinį ešeloną, vežantį Ką Reikia į Šateikius 79-ajam gvardijos Sevastopolio Raudonosios vėliavos ordino raketų pulkui. Kariškių nepaskubinsi, ir prie pervažos išsirikiavo visa transporto eilutė.

Pirmas su ožiu stovi Lenkienės anūkas. Lenkienės Tilė pasiilgo meilės, ir anūkas dabar į Truikius jai tempia seną smirdintį ožį purvina barzda. Jeigu ožys nebūtų toks stabdys, jie seniai jau būtų kitoje pusėje.

Už jų – bernelis su mergele ant motociklo. Bernelis prikalbino mergelę važiuoti nusimaudyti į Platelius. Galėtų belaukdami ir nulipti nuo motociklo, bet mergelė taip maloniai jį apsikabinusi per liemenį. Bernelis turi pagrindo manyti, kad pušynėlyje prie ežero iš mergelės gaus dvasinių vertybių, todėl ir nelipa, nemankština kojų, kad tik būtų arčiau.

Iškart už jų – vežimas, pakinkytas bėru arkleliu, o už jo – nebenaujas moskvičius, vairuojamas garbingo inžinieriaus.

O keleivinio traukinio vagone tiesiai prieš pervažą sėdi Profesorius iš Vilniaus; jis važiuoja į Klaipėdą tartis su Jakelaičiu dėl darbo Fakuose valandų ir grafiko. Dabar pažiūrėsime trumpą transporto reklamą  po jos grįšime prie modalumų.

Kinkomasis transportas – problemiškas

Arklį sudomino mergelės nailoninė striukė, ir jis ėmė ją rupšnoti. Dailioji mergelė iš pradžių dirgliai muistėsi, po to neapsikentusi tarė „actuok, žaltyy!” ir atbulu kumšteliu tvirtai trenkė bėriui į prusnas. Arklys atatupstas šoko atgal ir vežimo gardėmis išmalė seno, bet dailaus ir prižiūrėto moskvičiaus žibintą.

Vairuotojas išlipo iš daužto savaeigio vežimo ir pradėjo bendrauti su vadeliotoju. Bet vadeliotojas rodė į mergelę ir siūlė bendrauti su ja; mergelė siūlė kreiptis į arklį. Tačiau vairuotojas, akiniuotas inžinierius, su mergele bendrauti nenorėjo, nes matė, kad tada teks bendrauti ir su jos berneliu; o su arkliu diskutuoti dėl auto reikalų jis nematė perspektyvų.

Sudomintas proceso, Lenkienės anūkas pririšo ožį prie šlagbaumo ir atėjo apžiūrėti žibinto. Multimodalusis diskursas įstrigo aklavietėje; prelegentai mosikavo rankomis ir kalbėjo išsireiškimais. Tik pririštasis ožys į vyksmą nekreipė dėmesio, jis geltonomis akimis žiūrėjo į Profesorių vagone.

Geležinkelių transportas

Profesorius atsitraukė nuo laiško George Maciunas į Niujorką rašymo – kelionė geras laikas užsiimti atidėliota korespondencija – ir pažvelgė pro vagono langą. Ir ką gi jis pamatė žvelgdamas virš ožio? Lietuvos kultūros sostinę, kurioje kažkada grojo pats Čiurlionis? Ne, ne mylimo Čiurlionio Plungę jis pamatė, o bolševikų supriešintą provincijos miestelį! Kur brolis stoja prieš brolį, kur nėra vietos Tėvynės meilei. Bet ar gali būti kitaip, jeigu šešiasdešimt tūkstančių pačių geriausių, šviesiausių, darbščiausių lietuvių turėjo nuo tų žmogėdrų trauktis į Vakarus? Liko tik vargo bitės, lengvai propagandos sukurstomos.

Profesorius mano, kad tiems bolševikams jau vien už tai, kad jie iš 60 000 tautiečių atėmė Tėvynę, reikėtų surengti antrą Niurnbergą. Jis svajoja apie tokią ateitį, kai į laisvą Lietuvą pagaliau sugrįš iš Amerikos, Anglijos, Airijos mūsų tautiečiai, ir visi čia ras sau vietos, duonos ir meilės.

(Mes žinome, kad mažiems žmonėms jų mažuose darbuose visada padeda Dievas. Didžiavyriams Jis irgi padeda jų žygiuose. Bet kai tie žygiai labai dideli, Dievas pavargsta padėdamas, ir tada į pagalbą neprašytas prišoka Šėtonas. Observuodami galutinį rezultatą, mes tada fiksuojame esminius nukrypimus nuo projekto ir STR pažeidimus).

Bet štai pagaliau pralėkė karinis ešelonas, pajudėjo ir keleivinis. Pora šoko ant motociklo ir dar iki pakylant užkardui šovė per pervažą. Kaip dažnai jaunimas bėga nuo ribotos civilinės atsakomybės tik tam, kad kuo skubiau pasitiktų neribotą likiminę! Šlagbaumas pakilo pakabindamas ir pririštąjį ožį.

Oro ir vamzdynų transportas

Kol Profesorius palengvėle rieda, kaip įpratęs, integruotis į Vakarus, apsidairykime neramiu žvilgsniu: gal yra tokių, kurie juda į Rytus? Juda, juda į Rytus, ir labai greitai! Vyriausybiniu lėktuvu Tu 134, pailsėjęs Kosygino viloje, į Maskvą virš Plungės skrenda bolševikų imperijos premjeras Aleksejus Kosyginas.

Jis patenkintas vietos bolševikais, elnienos troškinys tikrai buvo geras. Jau dabar – galvoja Kosyginas – vietos draugas AMB dirba Lietuvai – o dar toks jaunas – su ginklu (ТОЗ, du vamzdžiai) rankose.

Kosygino sekretorius portfelyje veža Lietuvos draugų prašymą nutiesti dujotiekio atšaką pro čia nuo Šiaulių į Klaipėdą. Bet premjeras mąsto ne apie tai, o apie laukiančius oro uoste bučinius.

Kosyginas myli Politinį Biurą, bet bučiuos ir glamonės atskridęs ne jį – o išskrendantį, tik iš matymo pažįstamą, o dar ir neištikimą, draugą Nicolae Ceauşescu.

Kodėl taip? Suaugusių vyrų gyvenimas yra sudėtingas, ne visada jiems galima bučiuoti ką norėtų. Bet daugiau, saugodamas jus nuo neigiamos informacijos, apie tai negaliu nieko sakyti.

Vandens transportas

Tuo tarpu Platelių ežere prie Plungės optimistą į vandenį leidžia Justinas. Šiaip jau jis buriuoja kadetu, bet kadeto vienas nenusineši, o Justis nori pabūti vienas.

Kodėl jis nori pabūti vienas? Todėl, kad mergos yra durnos. Ypač viena. Todėl, kad kvailai kikena. Ypač viena. Ir pats Justis tada pradeda prieš ją kraipytis ir maivytis. Ir neapkenčia jos už tai. Ir savęs. Todėl dabar jam reikia pabūti vienam ir susivokti .

Optimistas ramiai slysta Pilies salos pietiniu pakraščiu, škiperio ranka guli ant rumpelio. Daug išbandymų yra atlaikęs jaunasis jūreivis. Ir overkilį staugiančiose Ubagsalės lygiagretėse, ir kaitrą per štilį pietiniuose Gaidsalės vandenyse. Yra pasiekęs net Plokštinės meridianą, kur ant smėlio boluoja drąsuolių skeletai. Visko gyvenime matęs, tačiau dabar jis susidūrė su iššūkiu, kuriam pasiruošęs nėra.

Vėjelis minkšta ranka stumia optimistą, danguje – nė debesėlio, gamtoje ramybė. Bet mes staiga netikėtai suprantame: Kapitono krūtinėje siaučia audra!

Tikslumas – istoriko mandagumas

Trumpam atsitraukime nuo modalumų, kad atstatytume istorinę tiesą. Nes tikslumas – tai istoriko mandagumas. Mat tą erzelį prie pervažos yra aprašęs ir kaimo rašytojas iš Vilniaus. Aprašė iš trečių lūpų ir primelavo pagal savo rašytojiškas reikmes. Seną smirdintį ožį pakeitė balta nekalta ožkyte; dorą liesą inžinierių – riebiu suktu prekių sandėlio vedėju. Seną maskaradą – nauja volga. Ir su kitais faktais, sakykime, labai laisvai elgėsi. Ir pradėjo tada pūliuoti apie šitą savo miražą: „štai kokių būna savim patenkintų miesčionių, kuriems stiklo gabalas brangesnis už baltą nekaltą ožkytę; jis septynis ožiukus savo rankomis pasmaugtų už menką auto įbrėžimą, niekšas tas.“

Dori žmonės tai skaitydami graudinosi. Smerkė gobšį ir užjautė ožkelę (primename: abu – klastotės!). Mes, nukabinę netikrą ožkelę ir sugrąžinę ant šlagbaumo smirdintį ožį, laikomės nuomonės, kad labiausiai kenčia inžinierius. Esame kuklūs istorikai, ne kokie žodžių valdovai, tad mums artimesnė inžinieriaus pozicija, nes ji pagrįsta tikrais faktais ir morale.

Jis šį pervažos hepeningą laiko kiaulišku, nes savo moskvičių myli.

Inžinierius nėra atsilikėlis, jis pats Nugalėjusiojo Fluxus šalyje aktyviai dalyvauja š. meno kūrime. Skaito ir viešai giria aitrią psichodeliką „Pulkininkas Brezhnev laimi karą“ ir tokį pat sikvelą „Sekretorius Brezhnev aria plėšinius“. Du kartus per metus (05.01. ir 11.07.) dalyvauja flešmobuose nešdamas artefaktus.

Tačiau papildomą ir nesuderintą su kuratoriais akciją „daužom automobilio žibintą“ jis laiko ne hepeningu, o paprastu vandalizmu ir reikalauja atlyginti nuostolius.

Tačiau inžinieriaus balse girdime rudeninio gervės klyksmo neviltį. Jis jau supranta, kad mylimas kolūkiečio arklys nemokės.

Suborbitinis transportas

Kol dedasi tokie dalykai, starlėjus Romanenko Plokštinės raketų bazėje duria skylutę ketvirtai žvaigždutei antpetyje. Žvalgyba iš Apygardos pranešė, kad tuoj starlėjus taps kapitonu, o rudenį pagaliau važiuos į Akademiją.

Tai vis Batios ranka, jis pajudino visus frontininkus draugus, kad tik atsikratytų starlėjaus. Mat kovo mėnesį Romanenko vadovavo kareivukams, surinkinėjusiems Marijai Grigorjevnai rumunišką baldų komplektą. Po to pasiliko gerti arbatos su uogiene. Ir kabino tą uogienę dideliu šaukštu.

Pulkininkas neturi priekaištų starlėjui, tas lankosi labai diskretiškai. Bet per Kosmonautikos dieną pati Mar‘ Grigorjevna prie visų lipo ant jaunojo karininko kaip ožka ant karklo. O tai jau negerai. Disciplina turi būti. Per trisdešimt tarnybos metų Batia prisižiūrėjo tokių atvejų tiek ir tiek. Kai tik vado žmona pradeda duotis su leitenantais – apie discipliną ir kovinę parengtį garnizone pamiršk.

Todėl Batia ant ausų ir pastatė senus bendražygius Rygoje ir Maskvoje, problema jau sprendžiama.

Pulkininkas myli Tėvynę. Kaip doras žmogus, jis negali pykti ir ant žmonos. Senas raketininkas, jis dvidešimt metų plauna iš organizmo radiaciją degtine. Plauna upeliais, todėl sveikatą išlaikė. Bet – tik virš juosmens. Vienu pirštu Batia gali nušluoti Londoną, štai koks jis galingas. Tačiau, atsimindamas degtinės pakirstą strėnų galią, jis nesmerkia ir žmonos, su kuria kartu nuo pokario laikų.

Romanenko budėjimas eina į pabaigą, skylutė antpetyje pradurta. Jis savo ateitį jau mato Arbato karinėje apygardoje. Mar‘ Grigorjevną starlėjus pakabino sąmoningai, iš tikrųjų jis myli tik save. Jaunasis strategas tiksliai apskaičiavo priešininko veiksmus ir įstūmė pulko vadą į cugcvangą.

Romanenko nusijuokia ir, pagal leitenantų raketininkų prietarą, mesteli ant pulto veltinį. Išsipildymui.

Na, o Marija Grigorjevna? Ji dar nieko nenutuokia ir namie siuvinėja nosinaitėje Romanenko monogramą. Tekėjo jaunystėje kaip visos, ne jausmai tais rūsčiais laikais rūpėjo. Bevaikė, vyro faktiškai apleista, ji dabar visą pusę amžiaus tvinkusią meilę dovanoja juodbruviui starlėjui. Du kareivos kaustytais batais sutrypė jos širdį ir Mar‘ Grigorjevna mirė daug, daug anksčiau nei buvo palaidota pas mus Lėbartuose. Bet, skirtingai nuo tų šiknių, ji bent jau tikrai gyveno žmogaus gyvenimą, ir mes ant apleisto jos kapelio pagarbiai pastatysime priderantį skaitmenos paminklėlį.

Rezultatai ir išvados

Taigi, išdėstyta ano erdvėlaikio multimodulaus transporto sąveika mus dabar moko…. Aaa, tiesa, nukabinsime jau ožį, – nieko jam nenutiko, po valandos ryžtingai balotiravosi Tilei. Čia pat modalumus papildysime ir šlagbaumu, kadangi jis ad hoc atliko telferio, technologinio gamyklos transporto funkciją, tegu ir nenumatytą gamintojų.

Na, koks bebūtų modalumas, be meilės nelabai jį išvystysi.

Lieka neaptartas klausimas, kaip mums klaipėdiečiams išlaikyti mažatonažius, tačiau pačius vertingiausius krovinius. Galimi įvairūs sprendimai, bet pulti į neviltį ar smurto griebtis – ne tas metodas; tik rūpestinga meilės kantrybė duoda viltį išlaikyti šitą cargo.