Gyvename visuomenėje, kur kiekvienas atsakingas tik už save, vyrauja konkurencija, nenoras komunikuoti, padėti, tartis, vienytis, o valdžia tampa gerutė tik artėjant rinkimams. Tai – nevisiškai priimtinas reiškinys. Žinoma, demokratijos sąlygomis mums niekas negali primesti elgesio, veiklos normatyvų, naudoti prievartą – kas buvo socialistinio režimo vizitine kortele.
Aš pats buvau mokslo bendruomenės dalimi, kol ji netapo selektyvi, susiskaldžiusi, primenanti XIX a. draugijas Lietuvoje. Masonai, filomatai, filaretai, šubravcai. Visose socialinės, kultūrinės, edukacinės raiškos srityse matau grupeles, klubus – bet ne kvietimą kurti, dirbti, susiburti prie projektų, naujų temų gvildenimo.
Piliakalnių priežiūra, kapų sutvarkymas, paveldo išsaugojimas vyks pagal standartinį posakį „Skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas’’. Martyno Vainoriaus nuotr.
Man žmogus, turintis išsilavinimą, laiko, noro rašyti, domėtis, publikuoti, už tai neprašyti materialinės paskatos, nes visi fakultetai, katedros gyvena tik iš biudžeto asignavimų – vertas pagarbos ir pripažinimo. Deja… Nematau universitetų, kolegijų, instituto viešų kvietimų, raginimų kartu ištirti pokario klausimus, vykti po mokyklas, organizuoti stovyklas, ekspedicijas, paskatinimus studijuoti istoriją, archeologiją. Mums trūksta numizmatikos, bibliografijos, archyvistikos specialistų, tačiau jie varsto užimtumo tarnybos duris į kraunasi lagaminus užsieniui.
Kiek kartų kreipiausi į visus šalies universitetus – renkime bendras diskusijas, seminarus, ugdykime jaunąją kartą drauge, neleiskime tyčiotis iš praeities vertybių visokiems lekstučiams. Kapinių tyla… Visad surandama pasiaiškinimų užimtumu, nesibaigiančios komandiruotės ir pan.
Teisi viena kolegė iš Akmenės, kad istorikai taip išskirtinai bijo konkurencijos – neduok dieve, atsiras protingesnis, pastabesnis už profesorių, lektorių, dar kėdę teks atlaisvinti, tad kalbos apie galimybės suteikimą pradžiai nemokamai savanoriauti lieka šauksmas tyruose.
Todėl realiai matau ir teigiu, kad piliakalnių priežiūra, kapų sutvarkymas, paveldo išsaugojimas vyks pagal standartinį posakį „Skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas’”.
Niekam neįdomu. Gauname atlyginimus, su stoiška laikysena pasitinkame pensijinį amžių ir tiek.
Na, labai jau juodom spalvom viską autorius mato, tikrai nėra taip jau blogai. Iš esmės jis teisus – skęstančiųjų gelbėjimas ir yra jų pačių reikalas. Taip ir turi būti, nes tai yra teisinga, nes kai tie skęstantieji ima veikti kartu, siekdami savo tikslų, jokio vadovavimo jiems iš kažkokių valdžios namų nebereikia. Autorius nori, kad jam kažkas suteiktų galimybę „pradžiai nemokamai savanoriauti”. Niekas nėra iš mūsų tos galimybės atėmęs, todėl niekas iš šalies ir neateis ją duodamas – pats ieškaisi bendraminčių, daliniesi darbus, telki resursus, sieki bendrų tikslų. Neatlygintinai, savo laiko sąskaita, savo kaštais, dažnai atsitrenkdamas į nesupratimą, įtarumą, valdininkų nekompetenciją ir abejingumą, kaltinimus visokiom nesąmonėm ir atvirą kenkimą. Bet jei tiki tuo ką darai – eini ir darai, o nestovi kregždutės poza, laužydamas rankeles, kad manęs kažkokie „jie” nesupranta, „nesuteikia galimybės pradžiai nemokamai savanoriauti”. Niekas nieko ant lėkštelės nebenešioja.
Mieste yra daugybė veiklos sričių, įvairiausių projektų ir sumanymų, kur pilietiški žmonės, gyventojai, vietos bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos veikia kartu savanoriškai, neatlygintinai ir visur žmonės su iniciatyva gali panaudoti savo patirtį, kvalifikaciją ir laiką prasmingai, siekdami, kad Klaipėda būtų pati geriausia vieta gyventi, kurti ir dirbti. Tik keletą projektų ir veiklų žemiau paminėsiu, nes visko, ką šiuo metu daro visos mieste veikiančios vietos bendruomenės ir aktyvūs piliečiai – tikriausiai nežino niekas.
Šiuo metu vykstantys dalykai, kuriuose dalyvauja suinteresuota visuomenė, savanoriai ir pilietiški žmonės veikdami patys, arba kartu su kitomis organizacijomis ir įstaigomis: Klaipėdos miesto Bendrojo Plano rengimo procesas / Klaipėdos uosto Bendrojo Plano rengimo procesas / Pramoninės ir kitų rūšių taršos valdymas mieste / Numatyto nugriauti Locmanų namo išsaugojimas / Vitės kvartalo naikinimo stabdymas / Senamiesčio regeneravimo ir atkūrimo procesas / Karalienės Luizės parko Tauralaukyje iniciatyva / Melnragės parko projektas / Pasirengimas konferencijai „Piliečių dalyvavimas savivaldoje – nauda ir galimybės” / Pasirengimas Aitvarų Festivaliui ir Šeimų Šventei Sąjūdžio parke (geg.25d.) / Viešųjų erdvių pietinėje Klaipėdos dalyje įveiklinimas bendruomenių poreikiams / patys įvairiausi geros kaimynystės ir bendruomeniškumo skatinimo projektai vietos bendruomenėse / edukacinės programos / kultūrinės programos (pvz. visą vasarą trunkantis kultūros ir meno renginių festivalis Pėdink į Girulius) … ir dar daugybė darbų, veiklų, projektų, kur savanoriai yra labai pageidaujami. 🙂
Biomasei, o parašyti su vardu ir pavarde baisoka…
Pačiame įkarštyje vyksta mankurtų gamyba… O mankurtams paveldas nesvarbu.