Mažosios Lietuvos asmenybės, Svarbu

Eduardas Gizevijus. Gimimo – mozūras, širdyje – lietuvininkas

Atvira Klaipėda

Andromeda Milinienė
2019-05-18


Mažosios Lietuvos istorinio-etnografinio paveldo tyrėjo, fiksuotojo bei saugotojo Eduardo Gizevijaus (1798-1880) nutapytų paveikslų, kuriuose jis vaizdavo XIX amžiaus Ragainės, Tilžės, Pagėgių, Priekulės, Klaipėdos apylinkių lietuvininkes, jų vaikus, šventinę aprangą, vestuvių apeigas, Mažosios Lietuvos kraštovaizdį, likimas nežinomas.

Kultūros istorikai mano, jog iš viso E. Gizevijus buvo nutapęs apie 150 piešinių su Prūsų Lietuvos vaizdais ir jos gyventojais. Originalų šiandien nebėra, kur jie dingo – nežinia.

Po autoriaus mirties paveikslai atiteko Prūsijos muziejui Karaliaučiuje. Iki Antrojo pasaulinio karo jie buvo eksponuoti du kartus. Vėliau, matyt, buvo išvežti Vokietijon. Yra išlikę keletas paveikslų nuotraukų, iš kurių matyti, kaip rengėsi XIX a. pr. lietuvininkės. Jos padarytos 1910-aisiais, tuo metu, kai Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje vyko eksponatų rinkimo ekspedicijos (1909-1912 m.). Gizevijaus paveikslus tada nufotografavo Sankt Peterburgo universiteto profesorius Eduardas Volteris. Šios nuotraukos iki šiol saugomos Sankt Peterburge esančiame Rusijos etnografijos muziejuje. 2009 m. lietuviams jas eksponavo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Gizevijaus namai buvo lietuvybės muziejus

Daugybė knygų apie Lietuvą, jos gyventojus, archeologinių radiniai, paveikslai, kurie „visi vaizduoja arba lietuvišką peizažą, arba lietuvių liaudies gyvenimo scenas“, – taip Gizevijaus namus aprašė vokiečių keliautojas, žurnalistas (dirbo laikraščiuose „ Berliner Nationalzeitung “, „ Gartenlaube “)  Otas Glagau (Otto Glagau, 1834-1892), kuris svečiavosi jo namuose Tilžėje.

O. Glagau, keliavęs po  Prūsiją ir Lietuvą, savo patirtį ir įspūdžius aprašė veikale „Lietuva ir lietuviai” („Littauen und die Littauer“, Tilžė, 1869  m.).

„Ponas Gizevijus gyvena Nemuno pakrantėje, sename skurdžiame beturčių mokinių bendrabutyje, kurio inspektorius yra”, – rašo O. Glagau.

Jis minėjo, kad „ponas Gizevijus neturi nei žmonos, nei vaikų; manau, kad jis nė giminių neturi.“ Apie savo herojų autorius atsiliepė kaip apie smagų, sveiką, judrų ir guvų žmogų, „nors pats jis vėliau man pasakė, jog yra nugyvenęs daugiau metų, negu jų turi šis šimtmetis“.

O. Glagau liudijimu, E. Gizevijus lietuvininkais domėjosi ne vien iš mokslinio intereso, bet jautė jiems „meilę, pagarbą ir susižavėjimą”.

„Būdamas gimimo mozūras, bet artimai bendraudamas su lietuvininkais, jis pats buvo virtęs lietuvininku“, – teigė vokiečių rašytojas.

E. Gizevijus Tilžėje mokytojavo 51 metus. Mirė eidamas 82-uosius. Tilžėje ir palaidotas, manoma – Kirchdorf kapinėse, šalia Vokiečių gatvės. Kapavietė sunaikinta sovietmečiu.

Kilęs iš mozūrų, saugojęs lietuvybę

Eduardo tėvai pagal kilmę buvo mozūrai (vakarų slavai). Iki XVII amžiaus vidurio Gizevijaus protėviai iš tėvo pusės vadinosi Gižickiais (Gizycki). Motinos – liuteronų kunigo iš Milkų (Mielcke) dukters, mergautinė pavardė buvo Šubert (Schubert).

Eduard Karol Samuel Gisevius pasaulį išvydo praėjus trejiems metams po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Užnemunė perėjo Prūsijos valdžion. Jis gimė 1798 m. Elke (dab. Lenkija), prie Lucko ežero ir upės (35 km nuo Augustavo). Nesulaukęs nė trejų metų, neteko motinos.

Tėvui vedus antrą kartą, Eduardą ir jo seserį Vilhelminą pasiėmė auginti dėdė, o šiam iškeliavus amžinybėn, atsidūrė tėvo ir pamotės šeimoje.

1807 m., po Tilžės taikos, Prūsijos karalystės žemės tapo lenkų Varšuvos kunigaikštyste. Eduardo tėvas, apskrities justicijos tarėjas, nesutarė su vietos valdžia ir Seinuose neteko darbo. Šeima vėl persikraustė ir trejus metus gyveno pamotės giminaičių dvare.

Iškilus  būtinybei ir šį dvarą parduoti, teko išvykti į Prūsų Lietuvą – į Mielaukius. Čia Eduardas baigė mokyklą. Mokėsi Gumbinės gimnazijoje. Vėliau ketverius metus studijavo teisę Karaliaučiaus universitete, tačiau jo nebaigė, nes po tėvo mirties patyrė nepriteklių.

Kurį laiką dirbo privačiu muzikos ir piešimo mokytoju Karaliaučiuje, vėliau, baigęs pedagogikos kursus, išvyko mokytojauti į Tilžę, į Vargdienių mokyklą. Čia subūrė vaikų chorą.

Gerai mokėjo lietuviškai, tad laisvalaikiu rinko bei tyrinėjo lietuvių tautosaką, dainas (manoma, jog užrašė apie 300 lietuviškų melodijų); deja, medžiaga neišliko.

Tilžėje E. Gizevijus (pirmasis šiame krašte) vedė lietuvių kalbos pamokas, vadovavo mokyklos vaikų chorui. Kartu su kitais kolegomis kreipėsi į Prūsijos karalių, kad 1844 m. pašalintos lietuvių kalbos pamokos būtų sugrąžintos į programą.

E. Gizevijus priklausė Lietuvių literatūros draugijai, 1879 m. įsikūrusiai Tilžėje. Į šį sambūrį buvo įsitraukę 228 šviesuoliai, tarp jų – Jonas Basanavičius, Adalbertas Becenbergeris, Georgas Neselmanas, Liudvigas Pasargė, Eduardas Volteris ir kiti. Draugija kėlė lietuvybės Rytprūsių žemėse svarbą, kvietė kitus prisidėti prie tiriamojo darbo.

E. Gizevijus spaudoje pasirašinėjo Keliautojo slapyvardžiu. Jis ir gimė kelyje (tėvams kraustantis iš Vloclaveko į Seinus), ir vaikystėje jam teko dažnai kraustytis iš vienų namų į kitus, o suaugęs išvaikščiojo Prūsų Lietuvą – tyrinėdamas lietuvininkų žodinį paveldą. Keliavo po kaimus, užrašinėjo tautosaką, dainų tekstus ir melodijas.

Savo tyrimų medžiagą skelbė vokiečių spaudoje, leidinyje „Prūsijos provincijos puslapiai“ („Die Preussische Provinzial Blatter“). Aprašė lietuvininkų gyvenimo būdą, vestuvių, krikštynų apeigas, alaus darymo tradicijas ir kt. Vestuvių apraše mini ir trobos interjerą bei vestuvininkų drabužius.

Lietuvių kalba kai kurie E. Gizevijaus tekstai paskelbti etnografinių šaltinių rinkinyje „Lietuvininkai“ (1970 m.).

Įspūdingasis kykas

1929 m. Karaliaučiuje buvo surengta E. Gizevijaus darbų paroda. Joje eksponuoti 126 paveikslai. Dalis paveikslų buvo paaiškinti paties autoriaus (vokiečių kalba), parašyti ir pozuotojų vardai: „Busze Sargunikke aus Mazur-maten, Kirchspiel Wilkischken 1841“; „Urte Paskarbaitiene, geborene Pakullyte aus Erimaiten tiri Tilsit 1845″; „Auguze Szlypatene, geborene Lenikaitikke 1855“; „Tuze Ywolaitene, geb. Petkikke mit Kykas“; „Dasule Sturnkatene, geborene Anskalaitikke mit Kykas“; „Lyne Pawan-Denatikke in Vorder-und Seitenansicht“; „Maedchen aus Ragnit: Ule Szorikke“; „Anorte Betikke aus Bittenen“.

Autorius detaliai vaizdavo visus etnografinius niuansus, atsispindinčius drabužiuose, tačiau labiausiai E. Gizevijų domino ir žavėjo lietuvininkių galvos apdangalai. Vienas garsiausių Givezijaus piešinių, išlikusių tarp jo darbų reprodukcijų, spausdintų įvairiuose leidiniuose, – Tužės Yvolaitienės portretas („Tuze Ywolaitene, geb. Petkikke mit Kykas”), nutapytas 1839 m.  (nuotr.) Jame vaizduojamas lietuvininkės kykas – didžiojoje Lietuvoje analogų neturintis moters galvos apdangalas.

Pasak Mažosios Lietuvos etnografės, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus vadovės Indrės Skablauskaitės, tokius galvos dangalus dėvėjo ištekėjusios moterys – tol, kol susilaukdavo pirmagimio.

Kykas – tai apskritas galvos gobtuvas, užtrauktas ant veltinio pagrindo. Jis buvo siuvamas iš plonos baltos drobės pintų lininių nėrinių. Be šių puošnių kykų, lietuvininkės dėvėjo ir paprastesnius, mažesnius – vadinamuosius „čepčius“ (kepurėles).

I. Skablauskaitės pasakojimu, netekėjusios merginos galvą puošė kasų vainikais bei kaspinais, nuotakos – aukšta cilindro formos juodo aksomo kepure arba juodos spalvos karūna (ir segėjo tik mirtas), o ištekėjusios jau nebegalėjo vaikščioti be galvos dangos: ryšėdavo nuometėlį arba kasas slėpdavo kepure, muturu (skara), skepetaite.

Istoriniai lietuvininkų drabužiai

Pasak etnografės I. Skablauskaitės, remiantis ikonografija bei rašytiniais šaltiniais, buvo galima rekonstruoti XVII-XVIII a. Mažojoje Lietuvoje vyravusią aprangą.

Akivaizdu, jog iki pat XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios lietuvininkai rengėsi šviesiai ir puošniai.

Mažosios Lietuvos moterys dėvėjo margines – tai keli sluoksniai ilgų margų, spalvingų audinių, ties liemeniu surišamų juosta. Ant marginės dar užrišdavo keletą šiuršių (prijuosčių). Vilkėdavo po kelerius marškinius (trumpus rengdavosi ant ilgų) su atverčiama apykakle. Trumpieji vadinti papetėmis arba prymarškiniais. Rankogalius išsiuvinėdavo įvairiais raštais. Dar dėvėdavo kiklikus, vystes (liemenes), drobules ir perdrobulius – skoteres ir ploštes. Perdrobuliai – tai intarpai tarp drobulių, kuriomis gaubdavosi lietuvininkės.

Lietuvės moterys prie Nemuno krantų. E. Gizevijaus tapyba (apie 1840 m.). Nuotrauka iš knygos „Lietuvininkai. Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktame amžiuje“

Nuo XVIII a. minimi kedeliai (sijonai). Kristijonas Donelaitis „Metuose“ rašo: „… o mergaitės krosytų marginių nekenčia. Klapai kaip ponaičiai su puikiais sopagaičiais / O nenaudėlės mergaitės su kedelaičiais / Lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi. / Taip lietuvininkai savo viežlybumą pražaidė.”

Kai po Didžiojo maro (1710 m.) kraštas pusiau išmirė, jis buvo gausiai apgyventas kitataučių, kurie atnešė naują religinę srovę – pietizmą, reikalavusį santūrumo visose srityse. Pietistai nedainavo, nešoko ir rengėsi tamsiai. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje lietuvininkų drabužiai, paveikti šios įtakos, irgi ėmė tamsėti. Griežtą išvaizdą paįvairino tik puošnus delmonas, tačiau ir jį slėpdavo po šiuršiu.

Tilžės lietuvininkės Nemuno slėnyje 1839 m. E. Gizevijaus piešinys (iš knygos „Lietuvininkai. Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktame amžiuje“). Iki XIX a. pradžios lietuvininkų drabužiai buvo šviesūs, margi ir puošnūs, tačiau, paveikti pietizmo, pamažu ėmė tamsėti, ir XIX a. pabaigoje jau tapo juodi.

Pasak etnografės I. Skablauskaitės, drabužių detalės skyrėsi pagal parapijas, bet tam tikri „visuotiniai“ akcentai būdavo išlaikomi. Taigi, lietuvininkės kostiumą sudarė keli kedeliai, keli šiuršiai, juosta, keleri marškiniai, drobulė su perdrobuliais, liemenė ar švarkelis, lauke dėvėtos ilgos, kartais trumpos sermėgos, pasiūtos iš tamsiai mėlynos gelumbės, galvos apdangalas, pečius juosianti skara, na, ir demonas (piešiniuose delmonas vaizduojamas nuo XVII amžiaus), blauzdinės (auklės), riešinės, vėliau dar puoštasi stikliniais karoliais, nes gintaras buvo draudžiamas. Apie gintaro draudimą kalbama net valdžios 1861 m. išleistame „Dėvėsenos potvarkyje“, kuris reglamentavo, ką gali dėvėti lietuvininkai, o ko ne.

XIX a. pabaigoje į madą atėjo juodi ir rudi smulkiai klostyti ar plisuoti kedelaičiai, kuriems pasiūti reikėdavo 3,5-4,5 m audinio. Prie jų dar rišdavo 4-6 šiuršius. Lietuvininkų apdarai jau tapo visiškai tamsūs.

Remtasi šaltiniais: Šilutės Hugo Šojaus muziejaus pateikta medžiaga, Rimanto Sliužinsko – „Eduardo Gizevijaus ir Gustavo Gizevijaus gyvenimas ir veikla“; Povilo Rėklaičio „Lietuvio valstiečio Mažojoje Lietuvoje ikonografija“, „Lietuvininkai. Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktame amžiuje“ (paruošė Vacys Milius) ir kt.


2019-05-18

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt