Mažosios Lietuvos asmenybės, Svarbu

Viliaus Pėteraičio tėviškė ir jo palikimas (1)

Atvira Klaipėda

Andromeda Milinienė
2019-06-24


Pietinėje Klaipėdos pusėje, už Jūrininkų prospekto, kur stūkso Žardės piliakalnis ir teka Smeltalės upelis, kadaise buvo kaimų ir sodybų, kuriose gyveno ir ūkininkavo lietuvininkai, kuršininkai, prūsų palikuonys. Pasak mokslininkų, žmonių čia gyventa dar prieš Kristų. Kadaise, dar iki Memelio pilies Dangės žiotyse, šiose žemėse klestėjo kuršių gyvenvietės, stūksojo jų pilys.

Kur susitinka keliukai į Laistų kaimą, atkirstą bėgių (netoli „Draugystės“ geležinkelio stoties), ir Žardės piliakalnį, ant kalvelės, yra kapinaitės (manoma, kad apylinkėse jų būta ir daugiau). Jose buvo laidojami kuršiai iš netoliese stovėjusios Žardės pilies. Žinių apie Žardės kapinaičių raidą esama mažai. Laidoti jose nustota pokariu. Sovietmečiu jos buvo nusiaubtos. Išliko vos šešios kapavietės sudarkytais antkapiais ir vos du antkapiniai įrašai. Vienas iš jų liudijo: „Mikas Pėteraitis 1881-1940“.

Palmiros Mart nuotr.
Mikas Pėteraitis

Mikas (nuotr. iš online-ofb.de) gimė 1881 m. Lankupiuose, 8 km nuo Priekulės, Minijos pakrantėje. Baigė Lankupių pradžios mokyklą. 1911 metais Priekulėje vedė Katrynę Jakaitikę iš Kalvių kaimo (netoli Budelkiemio-Šernų plento).

Susituokusius Miką ir Katrynę gyventi priėmė giminės Povilai iš Protnešių kaimo. Jie buvo bevaikiai, jau pagyvenę, neturėjo, kas juos prižiūri ir kam perleisti turto. Taip Pėteraičiai įgijo ūkį su pastatais ir galvijais. Beje, ir patys Povilai ūkį buvo paveldėję iš bevaikių giminių Misiulių, atsikėlusių iš Lūžų kaimo, o šie – irgi iš bevaikės šeimos, iš Žardininko. (Tas Žardininkas buvo Laistų, Lyliškių ir Protnešių seniūnas (apie 1850 m.), pas jį senieji Laistų gyventojai eidavo į surinkimą.)

Mikas ir Katrynė Protnešiuose susilaukė dešimties vaikų. Užaugo iš jų penki: Ana (1912-2009), Vilius (1914-2008), Eva (1921-2007), Jonas (1925-1945) ir Hansas (1933).

Kai Pirmasis pasaulinis karas pašaukė šeimos galvą vokiečių kariuomenėn, Katrynei laikyti namų ūkį padėjo išimtininkai Povilai, vadinti opapakiu ir omamake.

1923 m. Mikas Pėteraitis buvo vienas iš Šaulių sąjungos kūrėjų Klaipėdos krašte, Klaipėdos krašto seimelio narys.


Vaikystės kalnas ir upė

Jau suaugęs ir palikęs tėviškę, Vilius Pėteraitis savo prisiminimuose matys Landės kalną, apaugusį pušimis ir ąžuolais, nuo kurio mažas risdavosi ir kurio papėdėje „Jono vakarą susirinkdavo kaimynai pagarbinti Saulę ugnimi, šokiais ir dainomis”, tėvų laukus, kurie siekė Smeltalę ir kurioje rankomis gaudydavo vėžius, iš vaikystės jam vis aidės cūgai (traukiniai), ėję pro tėvų laukus ir bauginę arklius…

Savo tėviškę Vilius Pėteraitis prisiminimuose vadina Protnešiais.

Protnešiai

Vokietijos imperija gyvenvietę vadino Karlsbergu, lietuviai – Vaidaugais ir Rimkais. Gyvenvietės pavadinimas įvairavo, nes iš tiesų ji buvo trijų dalių dirbtinis junginys: iš Protnešių sodybų, Rimkų geležinkelio stoties ir Karlsbergo dvarų, atsiradusių Kuncų valdose.

Šios trys dalys Viliaus Pėteraičio vaikystės laikais viena kitai buvo svetimos.

Vaidaugų pavadinimas 1923 m. buvo perkeltas iš gretimo Švepelių kaimo dalies – pakeitus nuo 1896 m. penkioms sodyboms duotą Karlsbergo pavadinimą. Geležinkelio stotį vokiečiai vadino Carlsberg, lietuviai – Rimkais. O senesnieji gyventojai savo sodybas vadino savaip: Protnešiais ir net Kuncais, sodybą kitapus kelio – Lyliške, Landės kalną – Lyliškių kalnu, Lauraus dvarą – Dideliąja Žarde, prie stoties esantį dvarą – Mažąja Žarde.

Sukilėliais persirengė Lietuvos kariškiai Rimkuose (Carslberg) 1923 m. sausį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kalsbergo gyvenvietė – Vaidaugai – Rimkai, kaip rašo V. Pėteratis, buvo trys dvarai su visa eile sodybų, geležinkelio stoties su iš kitur atsikėlusiais tarnautojais junginys.

Karlsbergo dvaras atsirado Kuncų valdoje ir buvo pavadintas tuometinio Kuncų savininko Mišeikių valdytojo Jono Jurgio Šulcės sūnaus Jono Tobieso Karlo (Carl) garbei. Antrasis dvaras išaugo iš XIX a. pradžioje minimo vasarnamio (Lusthaus) ir vėliau buvo vadinamas Mažosios Žardės dvaru. Abi dvaro teritorijas vieną nuo kitos atskyrė 1874-1875 metais atitiestas geležinkelis ir įkurta geležinkelio stotis.

1896 m. Karlsbergo geležinkelio stotis, dvarų teritorijos (kurioms tarpukariu priskirtas Vaidaugų pavadinimas) bei Kuncai buvo sujungti į vieną Klaipėdos apskrities Budelkiemio valsčiaus kaimo bendruomenę Karlsberg.

1939 m. prie Karlsbergo prijungta Žardė bei Cenkūnė, suformuotas atskiras Klaipėdos apskrities Karlsbergo valsčius.

Bendra kalba ir bendros kapinės

Vilius Pėteraitis prisiminimuose rašo, kad jo tėviškės pašonėje buvusioje Žardėje ir Laistuose gyveno bei ūkininkavo lietuvininkai. Kalbėjo lietuviškai, tuos pačius surinkimus lankė ir į tą pačią Laukininkų bažnyčią važiavo.

Šių kaimų gyventojus jungė ir kapinės Žardės Pusmeltalyje. Ten savo pakavotus vaikelius lankydavo Mikas su Katryne. Ten ilsėtis atgulė ir omamakė su opapakiu Povilai, kaip ir jų bevaikiai giminės Misiuliai.

Ten 1940 m. galiausiai buvo palaidotas ir Mikas Pėteraitis.

Apie Žardės kapinaičių raidą iki II pasaulinio karo žinoma nedaug. Jos buvo pažymėtos 1868, 1905 ir 1939 m. žemėlapiuose. 1939 m. Vilius Pėteraitis nuo antkapių nurašė pavardes, paliudydamas, kad čia daugiausiai ilsisi lietuviai. Jo brolis Hansas Pėteraitis pasidalijo prisiminimais ir nuotraukomis su mokslininku dr. Arminu Štuopiu ir teigė, jog šalia tėvo kapo buvo 5 jo vaikų kapai su metaliniais kryžiais ir kad visas kalvelės kalvagūbris buvo užlaidotas. Čia pateiktos trys nuotraukos iš Hanso Pėteraičo šeimos archyvo, jose matome Miko Pėteraičio laidotuves, jo našlę prie kapo ir kapaviečių vaizdą sovietmečiu.
Miko ir Katrynės vaikai

Pirmagimė Ana 1936 m. ištekėjo už kaimynų sūnaus Kurto Graudušio iš Žardės ūkininkų šeimos.

Jonas gyvenimą baigė 25 metų, 1945-aisiais.

Vilius mokėsi Luizės gimnazijoje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1935-1937 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete teologiją, po to Anglijoje, Southamptono universitete, krimto anglistiką, Švedijoje – švedų kalbą. Anglistikos ir germanistikos studijas tęsė Lietuvos universitetuose, čia ir liko dėstytojauti.

1941 m. Vilniuje V. Pėteraitis vedė Ariadną Miknevičiūtę. Nuo 1942 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame institute Germanistikos skyriaus vadovu. Gimė dukra Ina.

Vilniaus_universitete 1941 m. Stasys Janavičius, Matas Melėnas, Juozas Zimblys, Alfonsas Čipkus (Nyka-Niliūnas) ir Vilius Pėteraitis. šaltiniai.info nuotr.

1943 m. naciams uždarius universitetą, įsidarbino geležinkelio valdyboje, o frontui artėjant, išvyko į Vokietiją.

1945-1949 m. mokytojavo Augsburgo lietuvių gimnazijoje, vėliau vadovavo Augsburgo-Hochfeldo emigrantų stovyklai. 1949 m. išvyko į Kanadą, Monrealį. 1950 m. čia gimė sūnus Juris.

Monrealyje V. Pėteraitis praleido visą likusį gyvenimą – beveik 60 metų. Iš pradžių kartu su lietuviais įkūrė eksploatavimo bendrovę „Dainava“, kuri padėjo tautiečiams statytis vasarnamius Lauryno kalnuose, parengė keletą žodynų, padėjusių jiems integruotis į angliškai kalbančią visuomenę, įsitraukė į išeivių lietuvininkų visuomeninę veiklą.

Viliaus Pėteraičio palikimas

Didžiąją gyvenimo dalį V. Pėteraitis skyrė Mažosios Lietuvos ir ypač jos vietovardžių istorijos tyrimams. Savo studijose užfiksavo Klaipėdos, Karaliaučiaus ir Galdapės kraštuose (Lenkija) daugiau nei keturis tūkstančius metų vartotus vietovavardžius bei vandenvardžius. („Mažosios Lietuvos vietovardžių susvetimėjimas XX amžiuje, 1970 m.; „Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų ir pralietuvių laikais, 1992 m.; Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė„, 1997 m.)

Vilius Pėteraitis. flickr.com nuotr.

V. Pėteraitis suorganizavo Mažosios Lietuvos enciklopedijos, skirtos Karaliaučiaus ir Klaipėdos krašto istorijai, kultūrai, jau prarastam lietuvininkų ir prūsų paveldui įamžinti, leidybą. Į šį darbą jis įtraukė daug išeivijos ir mūsų krašto mokslininkų. Pirmajame enciklopedijos tome (2000 m.) yra 633 paties V. Pėteraičio parašyti straipsniai, antrajame – 338, trečiajame – 256.

Lietuvoje V. Pėteraitis apsilankė praėjus 40 metų nuo emigracijos, 1989-aisiais. Savo sukauptą vertingą archyvą 2001 m. perdavė Klaipėdos universitetui.

Mirė 2008-aisiais, eidamas 94-uosius metus.

Post Scriptum

Iš Viliaus Pėteraičio (nuotr. – Bernardo Aleknavičiaus nuotr.) interviu „Atgimimui” 1993 m.:

„… anūkas Robertas dar šiek tiek supranta lietuvišką šneką, net dešimt dolerių lažybose laimėjo po to, kai išvardijo keliasdešimt lietuviškų žodžių. 1991 m. jis ketino atvykti į Lietuvą – padirbėti ekonomikos srityje, pramokti kalbos. Bet buvo blokada, ir jis išvyko į Londoną… Dabar jis Australijoje. Liūdna, bet po trečios generacijos lietuviai išeivijoje beveik išnyksta…“

„Žinau, jog nieko nepadės nei pergyvenimai, nei pyktis dėl to, kas įvyko per 50 metų. Tokia istorija – nieko nebepakeisi. Bet dar galima daugiau dėmesio skirti senųjų gyventojų palikimui, jų kapinėms, seniesiems pastatams. Kad išliktų, kad nebūtų
sunaikinta.“

Remtasi Viliaus Pėteraičio užrašytais atsiminimais, saugomais Klaipėdos universiteto bibliotekos Mažosios Lietuvos archyve, straipsniais Mažosios Lietuvos enciklopedijoje.

Apie Žardės kapinaičių vertę ir būklę rašo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkas dr. Arminas Štuopys publikacijoje „Žardės kaimo kapinių būklė nuo XX a. vidurio iki dabarties“.


2019-06-24

Vienas komentaras apie “Viliaus Pėteraičio tėviškė ir jo palikimas”

  1. Ačiū, skaityti buvo įdomu! Bet noriu pridėti savo trupinį. Dviems Miko Pėteraičio vaikams čia nekliuvo nė po sakinį. Hansas liko Lietuvoje, baigė Klaipėdos amatų mokyklą, gyveno (gal ir tebegyvena) savo uošvių Gricių sodyboje Alkos kaime. Eva buvo mano tėvo pusseserės svainė (vyro brolio žmona), taigi, ne giminė, bet ir ne svetima. Ji mokytojavo Žardės pradžios mokykloje iki pat klaipėdiškių evakuacijos. Emigracijoje ištekėjo už Kosto Andruškevičiaus, gyveno Monrealyje, užaugino dukrą Jolantą. Vyras Kostas Andruškevičius buvo verslininkas – su jos broliu dr. Viliumi Pėteraičiu (ir J. Šablausku) 1956 m. įkūrė ežerų eksploatavimo bendrovę. Eva Andruškevičienė, žinoma Kanados lietuvių visuomenės ir kultūros veikėja, buvo jos brolio Viliaus sumanytos Mažosios Lietuvos enciklopedijos viena iš rengėjų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt