Devyniasdešimtąjį jubiliejų švenčianti dreverniškė Marija Končienė jos atvykusius pasveikinti svečius nustebino prabilusi šišioniškių tarme. Ir nieko keista: mergautinė moters pavardė – Reizgytė, o jos dėdė buvo garsus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Martynas Reizgys.

Smetonos laikais gimusios M. Končienės tėviškė – Biržininkų kaimas šalia Venckų, netoli Minijos upės. Jos tėvas, garsaus visuomenės veikėjo Martyno Reizgio brolis Hansas (arba kitaip – Anskis), gimęs ir augęs Venckuose, nuo savo gimtinės nenutolo: gavęs žemės sklypą, įsikūrė greta esančiame kaime.

Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė ir socialinė darbuotoja Virginija Šiaulytienė, pasidžiaugusios, kad rajone atsiranda vis daugiau garbaus amžiaus sulaukiančių gyventojų ir palinkėjusios jubiliatei sveikatos, stiprybės, neblėstančios artimųjų meilės, susidomėjusios klausėsi M. Končienės sūnaus Antano pasakojamos šeimos istorijos. Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.

Pradėjusi lankyti vokiečių mokyklą Marija keturias klases baigė jau Venckuose, kai čia buvo pastatyta lietuviška pradžios mokykla. Venckuose vėliau susipažino su pokario laikais iš Žemaitijos atsikrausčiusiu būsimu vyru Edvardu. Pora susituokė 1948 metų lapkričio mėnesį, o jau kitų metų pavasarį jaunamartė su vyru ir jo šeima buvo ištremti į Sibirą. Po 18 hektarų žemės turėjusius ūkininkus nebuvo sunku apšaukti buožėmis, o tai garantavo nenuginčijamą bilietą į lietuviams nesvetingą kraštą.

Krasnojarsko krašte įsikūrusiai šeimai po metų gimė pirmasis sūnus, tačiau dėl sunkių sąlygų mažylis mirė sulaukęs 11 mėnesių. 1952 metais gimė sūnus Antanas, dar po trijų metų – dukra Elena. Jauniausioji dukra Irena, kuri šiuo metu slaugo mamą, pasaulį išvydo jau Lietuvoje.

„Mamos tėvus, mano senelius, irgi ištrėmė į Sibirą, tik vėliau – po metų. Tačiau juos apgyvendino už 500 kilometrų. Kai mirė Stalinas ir politinė atmosfera ėmė šilti, gavome leidimą migruoti po Sibiro teritoriją, persikraustėme šalia mamos tėvų. Iki tol giliame kolūkyje gyvenom, net komendanto valanda įvesta buvo“, – pasakojo M. Končienės sūnus Antanas.

1958 m. pavasarį šeima gavo leidimą išvykti iš lagerio, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Visgi tai nenumalšino noro vėl vaikščioti gimtąja žeme. Tačiau Priekulėje pas Marijos pusseserę apsistojusi Končių šeima susidūrė su didele problema – negalėjo prisiregistruoti.

Pagalbos ranką ištiesė buvęs Lietuvos kariuomenės brigados generolas Vincas Žilys, su kuriuo likimas suvedė tremtyje. Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, V. Žilys liko tarnauti Liaudies kariuomenėje. Už tai irgi buvo įtrauktas į tremiamų žmonių sąrašus.

„Į Sibirą jis atvyko vienas, be šeimos. Mes glaudėmės barake, o tėčio brolis buvo pasistatęs šiokį tokį namuką, juodu su žmona po savo stogu priėmė ir Žilį. Tiesa, tremtyje jis buvo neilgai, ištraukė SSRS ir Lietuvos komunistų partijos vadovybės politikos vykdytojas Justas Paleckis“, – pasakojo Antanas Končius.

Grįždamas į Lietuvą V. Žilys pasakė: „Jeigu kokios bėdos, kreipkitės, aš visada padėsiu“. Vyras savo žodį tesėjo. Išgirdęs apie Končių šeimos bėdą susiskambino su Justu Paleckiu, kuris vos vienu skambučiu davė leidimą registruotis.

„Tėvukas, prisiminęs, kaip po to nuvykus prie Gargždų pasų stalo visi net atsistojo, dažnai nesulaikydavo šypsenos“, – sakė A. Končius.

Šeima apsigyveno prie tilto netoli Karaliaus Vilhelmo kanalo tarp Priekulės ir Drevernos. M. Končienės vyras įsidarbino vežiku durpyne šalia buvusio Kalviškių tilto, vėliau, kadangi buvo baigęs 6 klases, pakilo iki vedėjo pareigų. Marija namuose rūpinosi vaikais ir ūkiu.

Užsidarius durpynui šeimos galva kurį laiką motociklu važinėjo į limonado fabriką Šilutėje, tačiau atlyginimas buvo nedidelis, kelias tolimas, tad Drevernoje dorėmis ėmė žvejoti.

Kai Drevernoje buvo pradėtas statyti pirmasis daugiabutis, buvo pažadėta, kad butą čia gaus ir Marija su Edvardu. Jame šeima įsikūrė 1965 metais, čia M. Končienė gyvena iki šiol. Mamą po 2013 metais ištikusio insulto prižiūri ir slaugo jauniausioji dukra Irena.

INFORMACIJA 

Marijos Končienės tėvo Hanso brolis, garsus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Martynas Reizgys, baigė Dovilų pradžios mokyklą, mokėsi dailidės amato, o vėliau statė namus. 1906–1908 m. tarnavo vokiečių kariuomenėje. Grįžęs tobulinosi savo specialybės srityje ir savarankiškai siekė bendrojo išsilavinimo. Nuo 1912 m. įsitraukė į lietuvių tautinį sąjūdį ir 1909–1913 m. su kitais įsteigė Lankupių (Šilutės r.) jaunimo kultūros draugiją. 1919 m. Martyno Reizgio vadovaujama delegacija lietuviškų organizacijų vardu Paryžiaus taikos konferencijai įteikė reikalavimą prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.

1923–1934 m. (su pertraukomis) Martynas Reizgys buvo Klaipėdos krašto direktorijos narys, kurį laiką ėjo ir pirmininko pareigas. M. Reizgys priešinosi lietuvių mokyklų vokietinimui, varžė hitlerininkų veiklą.

Be politinės veiklos Martynas Reizgys visą laiką aktyviai dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje. Nuo pat sukilimo laikų jis veikė Lietuvos šaulių sąjungoje, ilgą laiką buvo XX rinktinės valdybos nariu, beveik visą laiką vadovavo Dovilų šaulių būriui. M. Reizgys įsteigė ir visą laiką pirmininkavo Jurgių (Klaipėdos aps.) ūkininkų draugijai. Be to, buvo Dovilų bažnyčios bei Stučių mokyklos tarybų nariu, Jurgių kaimo seniūnu, dalyvavo „Sandaros“ veikloje, buvo „Ryto“ bendrovės akcininku nuo pat jos įsteigimo ir kt. Hitlerininkų suimtas mirė koncentracijos stovykloje.