Apie vėjo malūnus šiaip jau turėtų rašyti autorių kolektyvas. Fizikas Ričardas Gavelis apibrėžtų radianais per sekundę kinetinio falomorfo kampinį dažnį. Metafizikas Algis Uždavinys interpretuotų sparnų sukinį per šokančių dervišų choreografiją. Mitologas Gintaras Beresnevičius užmestų ant malūno lietuvių ideologijos metmenis. Na, o Leonidas Donskis visa tai verifikuotų.

Deja, jie nebeparašys. Tačiau dalykai, kurie pasakytini, turi būti pasakyti. Nutilus tauriesiems smuikams, melodiją tenka pratęsti vulgariam trimitui. Todėl nemuškite trimitininko per lūpas: jis groja kaip moka; užtat – iš širdies.

Beetle (pixabay.com) nuotr.

Auditas – privalomas

Anapus Alpių atsiradus vėjo malūnams, Viduržemio jūros pasaulio šviesuomenė taip ar kitaip turėjo apsibrėžti savo požiūrį į juos. Racionalusis protas jau tada žinojo, kad viskas, kas juda, turi regimąją to judėjimo priežastį: įtemptą raumenį, krentantį vandenį, riedantį akmenį. Tačiau kartais judėjimas – tarkim, malūno sparnų – gali ir neturėti regimosios priežasties, jeigu jis vyksta

Dievo valia: Viešpačiui nėra privaloma mums pojūčių duotybėje pateisinti savo veiksmą. Šioje vietoje tingusis protas ir apsiramintų. Tačiau viduramžių šviesuomenė puikiai žinojo, jog Viešpats turi antrininką, Mėgdžiotoją. Jis viską daro „beveik taip pat” kaip Dievas – tik kita intencija ir su kitais padariniais.

„Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės” (Mt 13).

Taigi, buvo privaloma išsiaiškinti, kviečiai čia ar raugės, Viešpats judina tuos sparnus, ar Priešas. Išsinagrinėti sparnų sandarą ir sutikrinti gautus duomenis su Knyga.

Tą darbą atliko buvęs Florencijos savivaldybės prioras (Klaipėdos pinigais tą pareigybę sunku apibrėžti; labai apytiksliai galėtume pavadinti departamento direktoriumi, turinčiu ir Tarybos nario mandatą) Dante Alighieri.

Non avean penne, ma di vispistrello

Pirmas dalykas, kuris Dantei parodomas XXXIV giesmėje, yra Gelmių valdovo malūnas:

„Gelmių valdovo vėliavos plevena

prieš mus iškeltos, – tarė man vadovas, –

tik žvilgterėk į šitą tamsą seną.”

Kada naktis į mūsų dangų stoja,

ar akys ima miglose mirksėti,

tarsi malūnas, kur sparnais plasnoja, –

toks statinys neliovė vis didėti.

(Čia ir žemiau Sigito Gedos vertimas; jis man gyvesnis nei A. Churgino, nors kartais ir apmaudžiai netikslus). Originale skaitome:

«Vexilla regis prodeunt inferni

verso di noi; però dinanzi mira»,

disse ‘l maestro mio, «se tu ‘l discerni».

Come quando una grossa nebbia spira,

o quando l’emisperio nostro annotta,

par di lungi un molin che ‘l vento gira,

Arčiau priėjęs Dantė pamato šito malūno – trigalvio šešiasparnio; serafimo inversija – sparnų vaizdą:

„Beplunksniai kaip šikšnosparnio, jie kelia

tris vėjus, vos tik pradeda judėti (…)”

Dantės tekste čia yra griežta dichotomija:

„Non avean penne, ma di vispistrello (…)”

Pragaro baneriai

Taigi Dantės nustatyta, jog malūno sparnai yra ne plunksnuoti, o padengti į šikšnosparnio plėves panašia medžiaga, ir jų paskirtis yra besisukant kelti šaltą, Kocitą stingdantį vėją.

Išsilavinusiam viduramžių žmogui nebuvo paslaptis, kuriai žinybai priskirtinas šikšnosparnis, todėl Dantė gerbdamas skaitytoją ir neduoda visiems žinomos nuorodos į Knygą.

Tačiau baigusiems mokyklą jau po švietimo reformos priminsiu: „Iš paukščių šiuos laikysite pasibjaurėtinais, – jie nebus valgomi, nes yra pasibjaurėjimas, – (…) ir šikšnosparnį” (Kun 11).

Sparnams pavadinti Dantė naudoja žodį „vexilla”, – stačiakampės vėliavos, baneriai. Taigi, Šėtono veidus pridengia besisukantys reklaminiai Inferno baneriai. Tai satanistinių maldų malūnas.

Dantė Lietuvoje

Neskubriai mūsų šalyje tekantis istorinis laikas leido iki pat XIX amžiaus išlaikyti infernalinę vėjo malūnų semantiką:

 „Czart przybrał postać dziewicy;

I na trupa rączką kiwa,

Skacze ku niej trup zwiedziony,

Z grobu na grób, jak szalony.

I rękami, i nogami

Wije, jak wiatrak skrzydłami –

Już pada do jej uścisków”

Nesiimčiau spręsti, ar Adomas Mickevičius šį zombį ėmė iš Dantės – aliuzijų galima įžvelgti, – ar pasinaudojo vietos tikėjimais ir vaizdiniais. Čia svarbu tik tai, jog tas palyginimas apsišvietusiam lietuviui buvo visiškai suprantamas ir jo neglumino, atitiko įprastą pasaulio vaizdą.

Dantė Rusijoje

Mutatis mutandis, dantiškoji vėjo jėgainių interpretacija gyva iki šiol. Taip, daug kas nuo to laiko pasikeitė. Ateities Pragare ledinio Kocito ežero vietą užėmė Globalinio Atšilimo tvanas. Rūpestis gyvąja gamta išstūmė krikščionybę ir tapo naująja religija. Tokiomis aplinkybėmis, regis, vėjo malūnai turėtų sulaukti veikiau simpatijos. Tačiau Dantės šalininkų yra iki šiol, ir jie turi balsą.

„Казалось бы, ветряная энергетика – экологически чистый вид. Но ветряки птиц убивают, вибрация такая, что из земли червяки вылезают, не говоря уже о кротах”, – сказал В. Путин.

Svorio tokiai pozicijai prideda tai, kad autorius yra Geografijos draugijos globėjų tarybos pirmininkas ir ornitologas praktikas, taigi turi supratimą apie reikalą.

…Lygūs, iš šikšnosparnio nusižiūrėti sparnai žudo į dangų bandantį pakilti plunksnuotą vieversėlį, ir jo malda-giesmė nutrūksta vos įpusėjusi…

Manau, Dantė, įkvėptas to autoriaus įžvalgų, pridėtų dar bent porą griežtų tercinų apie vėjo malūnus. Kita vertus, tikrai suglumtų perskaitęs užuojautą sliekams ir kurmiams. To laiko Florencijos ekologinė sąmonė dar buvo šiaip sau, tad prioro simpatijų chtoniškajai gyvūnijai nedrįsčiau tikėtis.

Servantesas ir naujasis kanonas

Servantesas (Miguel de Cervantes Saavedra) žinojo ir vertino Dantę. Vėjo malūnų aprašyme Dantės akimis žvelgia (vaizdinys sušvelnintas – nebe Velnio, o tik kažkokių neapibrėžtų milžinų pavidalai) rašytojo alter ego Don Kichotas.

Tačiau tas riteris gina jau visiškai nebepopuliarų požiūrį. Rašytojas, skaitytojas, Sanča Pansa, galbūt netgi Sančos asilas supranta, kad vėjo malūnų prigimtis yra vertybiškai neutrali, mechaninė. Todėl Don Kichoto kova su jais kelia juoką.

Nenorėčiau, jog jums susidarytų įspūdis, jog 300 metų visi tikėjo Dante, ir tik pyst – Servantesas visiems atvėrė akis. Ne, jis išdėstė tuo metu jau visiškai konvencinę nuostatą. Dantiškoji semantika, kiek/jei jos ten Ispanijoje būta, tam laikui jau buvo visiškai išblukusi. Tačiau yra dalykai, kurie turi būti pasakyti, kad taptų faktu.

Bet ir Dantės tradicija ne išnyko, o susiliejo su Servanteso atlikta revizija į šiuolaikinį kanoną. Tą – ne iš karto susiklosčiusį – kanoną sąlyginai pavadinkime „Moulin rouge”.

Iš Dantės čia – nuodėmės kvapas, moralinės rizikos, blogio paribiai. 1893-aisiais ten pirmą kartą buvo sušoktas striptizas. Geri berniukai į tokius malūnus nevaikšto.

Iš Servanteso – laisvė, kūryba ir juokas. Liūdnojo vaizdo riterio kankanas, barškant šarvų skardai ir žvengiant Rosinantui.

Dabar Lietuvoje

Naujasis suvokimo kanonas į mūsų šalį atėjo kartu su Kazio Borutos „Baltaragio malūnu” (Igno Šeiniaus „Kuprelyje” malūnas yra tik neutrali aptariamuoju aspektu dekoracija). Vėl pasikartosiu: tai nereiškia, jog iki Borutos pas mus visi ar bent pastebima dalis į malūnus žiūrėjo pro Dantės/Mickevičiaus akinius. Tiesiog iki „Baltaragio malūno” naujasis kanonas mūsų raštuose nebuvo apreikštas.

Natūralu, kad bendruosius kultūros atradimus po kurio laiko utilizuoja populiarioji kultūra.

„Kabaretas tarp girnų” aptariamoje Dantės ir Servanteso sintezėje kur kas artimesnis pastarajam: iš baisybių, skelbtų nuo scenos tame malūne, galiu prisiminti tik butaforinius kirminus su žalčiais, taigi apie Dantę čia net nelabai galima kalbėti.

Į priešingą pusę sparnus suko vokalinis – instrumentinis ansamblis „Svastikos sukitės greitai”. Malūno sparnams verbaliai suteikę svastikos formą, jie „Moulin rouge” paradigmoje ryškino provokuojantį, ant legalumo ribos balansuojantį, skandalizuojantį pradą. Tačiau gera reklama blogą prekę tik greičiau nužudo. Iš nevilties tie jaunuoliai dar atliko kompoziciją „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską”, bet ir ji sulaukė tik riboto pasisekimo. Klausėsi personažas ir galbūt prokurorai, o ant tokio specifinio melomano rinkodaros nepastatysi.

Būta šalyje ir „Mūzų malūno”, bet apie jį nelabai turiu ką pasakyti. Šiaip ar taip, tokio pavadinimo pasirinkimas rodo, jog sumanytojai jį laikė patraukliu masiniam skaitytojui.

Baigiamosios pastabos

Taigi, šiek tiek talmudizuodamas apibendrinsiu šitą savo molinologiją: bendroji suvokimo raida vyko nuo Dantės tezės per Servanteso antitezę į „Moulin rouge” sintezę.

Tačiau, kaip jau matėme, „tezė” neišnyko atsiradus „antitezei”, o jų abiejų nenubraukė ir “sintezė”. Skirtingai nei gamtos mokslai, kultūra senų doktrinų neišmeta į šiukšlyną. Perrengtos naujais švarkeliais, jos nuolat vėl džiugina mus.

Atskirai pastebėčiau, kad dėl to, jog vėjo malūno vaizdinys yra taip sodriai įmirkęs prasmių, juo reiktų naudotis su protu. Tarkime, iš verslo žodyno tie žodžiai turėtų būti tiesiog išvyti. Protingi verslininkai tai supranta.

Didžiausius šalyje malūnus turinti įmonė, kasmet sumalanti 70 000 t grūdų, savo pavadinime to žodžio nenaudoja, mini tik grūdus. Ir tikrai: jeigu koks kapitalistas įsteigtų UAB „Vėjo malūnų projektai”, toks neapdairus pavadinimas avansu jai atneštų puokštę nekokių įvaizdžių. „Klastingi sukčiai, vagys, kyšininkai, jei ne dar blogiau” (linkėjimai nuo Dantės); „durneliai nevykėliai fantazuotojai, šokinėja kaip varlė prieš dalgį” (Servantesas), „nežinau, ką jie ten daro, bet žinau, kad nerimta” („Moulin rouge”). Ir tie vienas kitam prieštaraujantys, tačiau lygiai nemalonūs įvaizdžiai visi kartu taikiai sugyventų visuomenės suvokime.

Kultūros vėjo neperpūsi, leventiku nepaburiuosi.

Ką be baimės galima vartoti, tai posakį „kova su vėjo malūnais”. „Google” paieškos sistema duoda keliasdešimt tūkstančių atvejų, dažniausiai iš straipsnių pavadinimų. Klasika, žinia, nesensta, tad pavartoję tekste šį posakį pelnysite apsišvietusio ir originalaus rašytojo vardą.