Minint Baltijos kelio 30 metų sukaktį apie jausmus ir mintis dalyvavus šiame unikaliame įvykyje pasidalino ilgamečiai Klaipėdos apskrities policijos pareigūnai – 27 m. pareigūno tarnybos stažą turintis Vladas Vitkauskas ir Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnė Gertrūda Šumskienė.

V. Vitkauskas pasakoja, jog jį sudalyvauti Baltijos kelyje pakvietė kursiokas vilnietis, su kuriuo, baigę Klaipėdos politechnikumą, bendravo šeimomis.

„Svarbiausias pasiekimas – dukra užaugo, anūkai auga nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje, apie kurią 1989 metais žmonės susikibę rankomis gyvoje grandinėje kalbėjo ir tikėjo!”, – sako Vladas Vitkauskas.

„Man buvo 32 metai. Su žmona ir penkiamete dukra pas draugus į Vilnių vykome keleiviniu autobusu. Vakare atvykus į Vilnių, vaikštant senamiesčiu, jautėsi neapsakoma žmonių nuotaika, kažkoks sujudimas. Draugas Juozas užsiminė, kad Vilniuje tokio žmonių sujudimo dar nėra buvę“, – prisiminė pašnekovas.

Į gyvą Baltijos kelio žmonių grandinę šios dvi šeimos įsiliejo pačiame Vilniaus centre, Gedimino prospekte. Žmonių rankose plevėsavo trispalvės, vaikams buvo įsegtos plonytės trispalvės juostelės, žmonės šventiškai apsirengę, kai kas – tautiniais kostiumais. Žmonių grandinėje matėsi Latvijos bei Estijos tautinės vėliavos.

„Tai buvo nesuvokiama, įspūdinga, o nuotaika – neapsakoma. Gatvėje visi žmonės buvo lyg viena giminė, visi tik ir kalbėjo, kad jau greitai būsime laisvi. Man ir draugams įsiminė dukros klausimas: „Tai dabar mes visi susikibę šoksime „Jurgelį meistrelį?“ Buvo juoko, ir tuos žodžius jai kaskart primenu. Asmeniškai man ir mano šeimai Baltijos kelias buvo pats gražiausias masinis renginys. Renginys, kuriame žmonių šurmulyje girdėjosi žodžiai „laisvė“, „nepriklausomybė“, kai trys mūsų vėliavos spalvos buvo pačios gražiausios“, – pasakojo V. Vitkauskas, kuriame nepriklausomybė atvėrė kelią pradėti tarnybą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, žengti pirmuosius žingsnius perimant sovietų kariuomenės kontroliuojamus objektus bei formuoti Pakrančių apsaugos tarnybos padalinius.

„Na, o vėliau, nuo 1994 metų – tarnyba Lietuvos policijoje. Niekada nenorėjau būti milicininku. Svarbiausias pasiekimas – dukra užaugo, anūkai auga nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje, apie kurią 1989 metais žmonės susikibę rankomis gyvoje grandinėje kalbėjo ir tikėjo! Jei atvirai, tų akimirkų jausmų nei žodžiais, nei nuotraukomis neišreikši“, – kalbėjo pareigūnas.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnė Gertrūda Šumskienė taip pat su ypatinga emocija prisimena Baltijos kelią.

„Per trisdešimt metų kai kurie faktai gal ir užmiršti, bet jausmas liko. 1989-aisiais buvau 22 metų studentė. Esu kilusi iš Joniškėlio, per kurį į Baltijos kelią važiavo visa Šiaurės Žemaitija, visas pajūris. Taigi, pirmiausia matėme didžiulį šio renginio mastą. Žinoma, jautėme paties renginio euforiją, bet nesiliaujantis žiguliukų, kitų mašinų, autobusų srautas stulbino ir dar labiau euforiją augino. Patys taip pat važiavome į kelią. Žmonės susikibę stovėjo tik už šešiolikos kilometrų nuo mūsų namų. Įdomiai atsitiko Pasvalyje: buvo tik vienas tiltas per Lėvenį, ir eismas ten užsikimšo. Bet autobusą, kuriuo važiavome, vairavo vietos gyventojas: sunku patikėti, tačiau jis aplinkiniais keliais ir kaimais nuvažiavo iki brastos, pervažiavo upę ir laiku nuvežė mus į Baltijos kelią“, – pasakojo G. Šumskienė.

ISTORIJA

Baltijos kelias (latv. Baltijas ceļš, est. Balti kett) – apie 650 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, nusidriekusi 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto (Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis su slaptaisiais protokolais), dėl Europos pasidalinimo tarp Vokietijos ir SSRS, metines. Sustojusių ir rankomis sukabinusių žmonių grandine, jungusia trijų Sovietų sąjungos okupuotų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną, pareikštas protestas dėl Slaptųjų protokolų ir Baltijos šalių nepriklausomybės panaikinimo.

Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Spėjama, kad iš viso kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.

Klaipėdiečiai Baltijos kelyje. Antano Stanevičiaus nuotr.

Baltijos kelią surengė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Vienu metu įvykis buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino per Valmierą ir Viljandį yra apie 670 km). Kelias ėjo ruožu Vilnius–Ukmergė–Panevėžys–Pasvalys–Bauskė–Ryga-Cėsys-Valmiera-Rūjiena-Viljandis-Tiūris-Rapla-Talinas.

Lietuvos teritorijoje „Baltijos kelio“ manifestacijoje dalyvavo apie 785–810 tūkst. žmonių su daugiau kaip 60 tūkst. automobilių. Maždaug 425–510 tūkst. akcijos dalyvių buvo apie 204 km ilgio kelyje Vilnius–Latvijos siena, o kiti – dar apie 300 tūkst. – dėl transporto kamšaties nepasiekę numatytos vietos sudarė „Baltijos kelio“ atšakas. „Baltijos kelio“ akcijos metu Lietuvoje susidarė daugiausia viena kryptimi važiuojančių automobilių eilių, ilgiausia transporto „grūstis“ ir buvo daugiausia lėktuvais išbarstyta gėlių. Šiai akcijai pasibaigus, o kai kur ir iki jos, vyko mitingai. Pastatyta apie 50 kryžių, koplytstulpių, atidengta paminklinių akmenų ir kitų atminimo ženklų.