Praėjusią savaitę buvusios Karklininkų (dabar – Karklė) bažnyčios vietoje pradėję darbuotis archeologai jau spėjo nustatyti, kad šis po II pasaulinio karo nugriautas kulto pastatas stovėjo šiek tiek kitoje vietoje nei rodydavo senieji žemėlapiai. Taip pat jau aišku, kokia buvo bažnyčios spalva, kokios buvo jos grindys.

Archeologai darbuojasi ties bažnyčios pamatais, šalia buvusio bokšto. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pajūrio regioninio parko, kurio teritorijoje yra šis objektas, direkcijos direktorius Darius Nicius sako, kad po šių tyrimų jau bus galima rengti techninį bažnyčios vietos sutvarkymo projektą, o vėliau galbūt pradėti galvoti ir apie patį pastato atstatymą.

Finansuoja savivaldybė

D. Nicius sakė, kad idėja atstatyti bažnyčią vietos bendruomenei gimė dar iki Karklės parapijos atkūrimo 2013 metais. Kol kas siekiama bent jau sutvarkyti jos vietą, nes čia kartas nuo karto vis surengiami įvairūs renginiai.

1910 m. pastatytos bažnyčios išorę juosė akmenų nuogrinda. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Vos ne dešimt metų truko, kol sklypas buvo išskirtas iš miško ir suformuotas kaip atskirtas vienetas. Dabar norime pasirengti techninį projektą, kuriame būtų numatyta, kaip sutvarkyti bažnyčios vietą – ar tiesiog išlyginti, ar kaip nors eksponuoti atkastus pamatus ir grindis. Kultūros paveldo departamento reikalavimu prieš rengiant tokį projektą reikėjo atlikti archeologinius tyrimus, nors pastatas statytas 1910 metais ir jo liekanos jau nepriskirtinos archeologijai. Kasinėjimams lėšas skyrė Klaipėdos rajono savivaldybė”, – pasakojo D. Nicius.

Matyti išlikę dažai ant tinko vidinėje bažnyčios sienoje. Miglės Urbonaitės-Ubės nuotr.

Pasak jo, buvo preliminariai skaičiuota, kad bažnyčios atstatymas gali atsieti apie du milijonus eurų – nemažą dalį sudarytų komunikacijų tiesimas. Kadangi Europos Sąjunga nefinansuoja religinių objektų atstatymo, direktorius svarstė, kad bažnyčia galėtų būti ne vien maldos namai, bet ir bendruomenės susitikimų, renginių vieta.

Ką jau atrado?

Archeologinius buvusios bažnyčios vietos tyrimus atliekanti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto dr. Miglė Urbonaitė-Ubė pasakojo, kad atkasti pastato pamatai šiek tiek pakoregavo istorinius duomenis, nes nėra išlikusių jokių detalių bažnyčios planų ir brėžinių, o senuosiuose žemėlapiuose jos ir kitų dviejų statinių vietos buvo šiek tiek netiksliai vaizduojamas.

„Labai nedaug istorinių duomenų ir apie pačią bažnyčią, ir jos vidų, aplinką. Fotografijos yra tik iš priekio ir šono, ir šiaip jų liko labai nedaug. Buvo žinoma, kad buvo suformuota pora liepų alėjų, kai kurios liepos išliko, tačiau aplink nebuvo jokio miško, tik laukai. Bažnyčia buvo statyta patogioje žmonėms pasiekti vietoje, prie dviejų kelių sankryžos, netoli buvusi užeiga. Tad labai daug duomenų apie bažnyčią šiuo atveju suteikia archeologiniai tyrimai: kaip atrodė interjeras, kaip dekoruota bažnyčia, kokiomis čerpėmis dengtas stogas ar grįstos grindys”, – pasakojo archeologė.

Matyti buvusi bažnyčios grindų danga. Martyno Vainoriaus nuotr.

Jau atkasti radiniai rodo, kad 1910 m. pastatytos bažnyčios išorę juosė akmenų nuogrinda, pačios bažnyčios grindys buvo iš plytų. Centrinėje dalyje grindys buvo išklotos plytelėmis. Bažnyčios gale, jau už buvusio pastato ribų, viena vieta išklota plytomis – M. Urbonaitė-Ubė kol kas spėja, jog tai galėjo būti pagalbinis įėjimas, tikslesnei „diagnozei” reikėtų detalesnių tyrimų.

„Tyrimai jau parodė, kad bažnyčia buvo statyta plyname lauke, ant negyventos vietos, buvo papilta griuvenų ir smėlio, taip išlyginant ir pakeliant būsimos bažnyčios vietą, nes čia buvusi ganėtinai drėgna vieta. Laidota čia nebuvo, nes Vokietijoje tuo laikotarpiu šventoriuje laidoti buvo draudžiama”, – sakė pašnekovė.

Tyrimų metu jau rasta dekoro detalių, 1898 m. Vokietijos 1 pfenigo moneta bei gilzė, greičiausiai II pasaulinio karo arba pokario laikotarpio.

Miglės Urbonaitės-Ubės nuotr.

„Jau nustatėme, kad sienos buvo nutinkuotus, o ant viršaus nudažytos šviesia, pasteline žalsva spalva. Bažnyčios išorė buvo balta. Akivaizdu, kad bažnyčios griovimas nevyko skubotai – viskas vyko labai sistemingai ir gražiai, nes neradome jokių sveikų plytų, viskas gražiai viskas išrinkta iki pamato. Tik bokšto, kuris, ko gero, buvo sugriautas karo metu, vietoje liko ir sveikų plytų”, – sakė M. Urbonaitė-Ubė.

Martyno Vainoriaus nuotr.

ISTORIJA

Albertas Juška knygoje „Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI-XX amžiuje” rašo, kad 1897 arba 1899 m Konsistorija nusprendė organizuoti atskirą Karklininkų bažnytinę apylinkę, o 1904 m. jai suteiktas ir parapijos statusas. 1908 m. buvo išmūrytas namas kunigui, pradėti rinkti pinigai bažnyčios statybai – Konsistorija, paskyrusi 10 000 markių, likusią reikiamą sumą prašė surinkti iš parapijonių, nors tuo metu parapijoje tebuvo 800 žmonių.

1910 m. buvo pastatyta raudonų plytų mūro, tinkuotais fasadais bažnyčia. Ji pagrindiniu fasadu buvo atsukta į kelio pusę, t. y., į vakarus. Ją iškilmingai pašventino Tilžės vyskupas D. Braunas. 

Istorikė Janina Valančiūtė rašo, kad palyginus su kitomis XIX a.II p. – XX a. pr. statytomis krašto bažnyčiomis (Plikių, Vanagų, Dovilų), Karklininkų bažnyčia buvo nedidelė, kuklios architektūros, dviejų tarpsnių masyviu bokštu virš pagrindinio vakarų fasado.  Bažnyčios sklypo struktūra aiškiausiai parodyta 1936 m. žemėlapyje. Jame matoma, kad sklypo struktūrą sudarė šventorius ir daržai. Šventorius užėmė erdvaus bažnyčios sklypo šiaurinę dalį. Šventoriaus centre galais į vakarus-rytus stovėjo bažnyčia. Nuo jos į šiaurės rytus, šonu atsukta į bažnyčios pusę, buvo pastatyta mūrinė klebonija. Į pietus nuo bažnyčios stovėjo, manytina, ūkinis pastatas. Likusią sklypo dalį į pietus, bei dalį rytinio pakraščio užėmė dirbama žemė.

http://wiki-en.genealogy.net nuotr.

Pasak J. Valančiūtės, senųjų vietinių gyventojų teigimu, 1944 m. pabaigoje buvo apgriautas bokštas, išdaužyti langai. Tačiau pastatas išliko. Daiva Janauskaitė dienraštyje „Klaipėda” 2018 m. rašė, kad vienas Raudonosios armijos „122 mm pabūklas, įrengtas atviroje vietovėje, už 600 metrų nuo priešininkų priešakinės linijos, pataikė į Karklės bažnyčios bokštą ir jį sugriovė. Ataskaitoje Raudonosios armijos karininkas rašė, kad tai buvo puikiai atlikta užduotis, kuri įvykdyta dėl gero karių parengimo. Jie sugebėjo gerai užsimaskuoti ir tiksliai nusitaikyti, todėl įvykdė įsakymą. Ataskaitose minima, kad iš 56 pabūklo šūvių į taikinį pataikyta 49 kartus. Minima, kad vykdant šią užduotį ypač pasižymėjo vyresnysis seržantas Tiulkinas ir seržantas Trifonovas”.

Anot Pajūrio regioninio parko direktoriaus Dariaus Niciaus, kada tiksliai buvo galutina nugriauta į poligoną patekusi bažnyčia, nėra aišku. Paskutinis gyventojas iš poligono ribų buvo iškeldintas apie 1957 m.