Jau kitą mėnesį „Atvirai Klaipėdai“ sukaks dveji metai. Be galo džiugu, kad artėjant šiai sukakčiai įvyko vienas labiausiai trokštų dalykų – pagaliau atsirado galimybė į komandą pasikviesti dar vieną narį.

Nuo šiol su „Atviros Klaipėda“ bendradarbiaus patyrusi uostamiesčio žurnalistė Virginija Spurytė, po poros metų pertraukos sugrįžtanti į žiniasklaidą.

Kol kas didžiausiu iššūkiu savo gyvenime Virginija vadina dalyvavimą ekspedicijoje „Misija Sibiras“, iš kurios sugrįžus ją 2015 m. pasitiko ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Viskas Jūsų rankose

Kai prieš beveik dvejus metus kartu su kolegomis nusprendėme eiti prieš srovę ir bandyti įgyvendinti savo svajonę, žinojau, kad bus nelengva, bet nesitikėjau, jog reikės atiduoti tiek daug.

Tikrai vyliausi, kad jei ne po pusmečio, tai bent po metų skaitantys „Atvirą Klaipėdą“ pamatys, kad mūsų pažadai nesiskiria nuo darbų ir bent dešimtadalis, 20 proc. pradės investuoti į visiškai laisvą žodį, skirdami kas mėnesį po eurą. Deja. Kaip ne kartą rašiau tradicinėse mūsų ataskaitose, per mėnesį  „Atvirą Klaipėdą“ skaito 60-90 tūkst. žmonių, o nuolat remia tik apie 50… Jiems esu be galo dėkingas.

Geras žodis visada smagu, bet žurnalistas irgi žmogus – jis atsidaręs šaldytuvą taip pat tikisi rasti ten ko nors pavalgyti, gerais žodžiais skrandžio neužkiši. Jis taip pat turi ir kitus, ne tik būtinuosius poreikius. Tad tendencijai nesikeičiant, išlaikyti visos nuo pat pradžių kartu panorusios eiti bendraminčių komandos nebuvo jokių šansų. Nepaisant to, Valdas Pryšmantas, Rolanda Lukoševičienė, Livija Grajauskienė ir praktiką „Atviroje Klaipėdoje“ atlikusi Gabrielė Ruočkutė kai tik gali ir toliau neatlygintinai dalinasi savo straipsniais, kuriuos jiems pavyksta parengti likus laiko nuo savo darbų. Ir jiems esu be galo dėkingas. Kaip ir vienam iš Lietuvos žurnalistikos patriarchų Rytui Staseliui, kuris kas savaitę dalinasi savo įžvalgomis-komentarais. Kaip ir fotografui Matui Mačiulskiui, kuris prieš pradėdamas studijas nusprendė įgyti ir fotoreporterio patirties bei pastarąjį mėnesį džiugina savo puikiais fotoreportažais.

Tad iki šiol kasdien „Atvirą Klaipėdą“ kurdavome tik dviese su kolege Palmira Martinkiene, nors daugeliui atrodo, jog čia dirba mažiausiai penki-šeši žmonės. Visgi viskas turi ribas. Kad ir kaip mylėčiau savo profesiją, savo gimtą miestą, galiausiai supratau, kad tai vis tiek neatstos brangiausio, ką turiu – mano šeimos. Dveji metai be normalių atostogų, be laisvų vakarų ir savaitgalių, adekvataus atlygio įdedamam darbui man jau atrodė riba, kada buvo galima sustoti ir pasakyti: „Džiaugiamės ir didžiuojamės tuo, ką pavyko padaryti, bet užteks”.

Be galo džiugu, kad to nereikės. Ir mes dar panervinsime arba pradžiuginsime dar ne vieną 🙂 Ir su gerokai didesne jėga, nei iki šiol.

Taip pavyko todėl, kad mūsų mieste yra ir verslas, kuriam nereikia nusipirkti žiniasklaidos tylėjimo, pagyrų ar „pasiderinimo”. Kuris nesitiki jokios grąžos iš „investicijos” į „Atvirą Klaipėdą”. Verslas, kuris supranta mūsų idėją ir misiją (visų rėmėjų logotipai skelbiami pirmo puslapio apačioje ir finansinių atskaitų puslapyje). Būtent jo dėka pagaliau pavyko sukaupti bent pusmečio finansinį rezervą.

Esu labai dėkingas Virginijai, kad ji ryžosi sugrįžti į žurnalistiką ir prisijungti prie „Atviros Klaipėdos”. Su ja teko susidurti nuo pat savo žurnalistinės karjeros pradžios ir Virginija visada buvo ta, su kuria buvo itin sunku, bet malonu konkuruoti dėl to, kas pirmesnis praneš svarbesnę, įdomesnę ar iki šiol niekam dar negirdėtą žinią savo skaitytojams.

Tad lieka tik pakartoti, kad viskas – Jūsų, skaitančiųjų „Atvirą Klaipėdą” rankose. Tik nuo Jūsų priklauso, ar Virginija darbuosis čia ir po pusmečio, ar „Atviroje Klaipėdoje” atsiras stiprus video turinys ir technologinės naujovės, ar galėsiu drąsiai kviestis kartu darbuotis ir kitus puikius kolegas.

Vienas Jūsų euras gali žiauriai daug! https://www.atviraklaipeda.lt/parama/

Apie Virginiją

„Labai teisingas posakis – niekada nesakyk niekada. Kai prieš dvejus metus pasitraukiau iš žurnalistikos, tikrai sakiau, kad į ją nebegrįšiu. Tačiau vis kirbėjo mintis, kad žurnalistika yra būtent ta sritis, kuri man labiausiai tinka ir patinka. Todėl džiaugiuosi, kad likimas ir aplinkybės taip susidėliojo, kad tapau „Atviros Klaipėdos“ dalimi“, – paprašyta skaitytojams paaiškinti savo apsisprendimą sakė V. Spurytė.

Dar visai neseniai, per pastaruosiuose savivaldos rinkimus, ji buvo nusprendusi dalyvauti politikoje – įsitraukė į visuomeninio komiteto „Vytautas Grubliauskas ir komanda“ veiklą.

„Tačiau politika iš mano gyvenimo pasitraukė, kai baigėsi rinkimai. Supratau, jog politika man labiau patinka, kai esu kitoje barikadų pusėje – žurnalistikoje. Matyt, reikėjo viską išbandyti, kad suprasčiau, ko labiausiai noriu. Dabar žinau, kad labiausiai noriu objektyviai informuoti klaipėdiečius apie tai, kas vyksta mūsų mieste. Manau, kad būtent tai sugebu daryti geriausia“, – sakė Virginija, nes pirmas klausimas, kuriai jai uždaviau, buvo, ar ši politinė patirtis nesukliudys jai tais atvejais, kai reikės „tarkuoti” dar visai neseniai bendražygiais buvusius ir į valdžią patekusius politikus.

Virginija turi 15 metų darbo žurnalistikoje patirtį. 2001 m. ji į uostamiestį atvyko iš Joniškio rajono, kai nusprendė Klaipėdos universitete studijuoti žurnalistiką. Po pirmo kurso praktikai ji pasirinko Palangos laikraštį.

„Perskaičiusi mano pirmąjį straipsnį, redaktorė pasakė, jog geriau eičiau dirbti virėja, nes žurnalistės iš manęs tikrai nebus. Tada užvirė kraujas ir noras įrodyti, kad ji neteisi. Po mėnesio ta pati redaktorė paprašė manęs likti dirbti“, – prisimena V. Spurytė.

2002-ųjų spalį, radę investuotojus, visa senojo laikraščio komanda išėjo ir įkūrė naują – „Palangos naujienas“. Jame dirbo ir V. Spurytė.

„Ir tada gyvenimas nepašykštėjo iššūkių. Iš darbo išėjo redaktorė ir jo vadovai šias pareigas patikėjo man. Tada man buvo 21-eri ir, manau, kad buvau jauniausia laikraščio redaktorė visoje Lietuvoje“, – pasakojo V. Spurytė.

2005 m. ji buvo pakviesta dirbti į dienraštį „Klaipėda“, tapo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja. Vėliau ji dirbo portale DELFI.

„Buvo ir garbė, ir atsakomybė, ir neįkainojama patirtis dirbti Klaipėdos naujienų redaktore didžiausiame Lietuvoje interneto portale“, – sakė kolegė.

Tačiau po 15 metų, kuriuos dirbo žurnaliste, ji buvo nusprendusi padėti tašką žiniasklaidoje.

„Ir ji pasikeitė, ir aš pasikeičiau. Tuomet atrodė, kad žiniasklaidoje jau padariau viską, ką galėjau. Tačiau mano nuomonę pakeitė „Atvira Klaipėda“. Tai tokia žurnalistika, apie kurią svajoja kiekvienas žurnalistas. Man svarbiausia yra laisvė objektyviai informuoti skaitytojus apie įvairius procesus. O „Atvira Klaipėda“ būtent tuo ir yra išskirtinė, tad aš čia“, – teigė žurnalistė.

Beje, kol kas didžiausiu iššūkiu savo gyvenime ji vadina dalyvavimą ekspedicijoje „Misija Sibiras“. Į tolimąjį Sibirą, Tomsko sritį, ji su dar 15-os jaunuolių grupe vyko 2015 metais. Brangiausia dovana, kurią, pačios žodžiais, ji parsivežė yra pasididžiavimo Lietuva, Klaipėda jausmas.

„Kaip mes puikiai gyvename. Dažname Sibiro kaimelyje net nėra vandentiekio, kitų civilizacijos elementų. Viename kaimelyje aplankėme Viktoro ir Lidijos šeimą. Viktoras yra tremtinio sūnus, likęs gyventi Sibire. Nors Lietuvoje jie buvo tik vieną kartą, bet jų meilė mūsų šaliai yra neišmatuojama. Jų namuose gausu lietuviškos atributikos, jie prašė, kad mes jiems padainuotume lietuvių liaudies dainų. Tada supratau, kaip mes nevertiname to, ką turime, ir kaip Lietuvą myli tie, kuriuos su ja sieja tik nedidelės gijos. Tada ir supratau, kaip aš didžiuojuosi Lietuva, Klaipėda. Kaip jas myliu, kaip noriu jas puoselėti. Tikiu, kad dirbdama žurnaliste prie to puoselėjimo galėsiu prisidėti“, – sakė V. Spurytė.