„Atvira Klaipėda“ padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui toliau keliauja laiku rodydama, kaip smarkiai per pastarąjį šimtmetį pasikeitė mūsų miestas.

Šį kartą žvelgsime į Laukininkų (Friedricho Wilhelmo), vėliau Pergalės (dabar – Tiltų gatvėje) stovėjusią Laukininkų arba Jokūbo bažnyčią. Nors neturėdama bokšto ji per karą nukentėjo mažiausiai, ši bažnyčia irgi neišvengė tokio pačio likimo kaip ir dauguma kitų vokiško miesto laikotarpio kulto pastatų.

Jokūbo bažnyčios vietoje sovietmečiu pastatytas tuometinis „Neptūno” restoranas. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Renaldo Kulikausko nuotr.

Parkeliavo nuo Dangės

Albertas Juška knygoje „Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI-XX amžiuje” rašo, kad didžiojo magistro vietininko Eberhardo fon Seyne ir Kuršo vyskupo B. Heinricho sutartyje dėl įsteigto miesto administravimo sąlygų be kitų dalykų buvo užfiksuoti planai pastatydinti dvi bažnyčias – vieną kolonistams vokiečiams, kitą apkrikštytiems vietiniams gyventojams.

Seniausi Šv. Jono vardą XIX a. gavusios miesto parapijos maldos namai, kurių vietą šiandien įmanoma tiksliai identifikuoti, tarp 1562 ir 1571 m. iškilo prie Dangės, dabartiniame sklype Turgaus g. 37. Manoma, kad netoli jų buvo ir  Šv. Mikalojaus arba krašto bažnyčia. Johanas Zembrickis XX a. pr. rašė, kad jos „nuo pat pradžios stovėjo viena šalia kitos, ankštame kampe netoli nuo šiandieninio Pelenyno (istorinis Klaipėdos priemiestis, į rytus nuo Jono kalnelio), kur tuomet Dangė dalijosi į dvi šakas”. Lietuvių bažnyčia, anot jo, turėjo dešimt langų.

Pasak Jono Tatoriaus, pirmą kartą šios bažnyčios pastatas pažymėtas ant Naujosios Dangės kranto (netoli atsišakojimo nuo Senosios Danės) XVII a pirmosios pusės miesto planuose.

Bendrą šių bažnyčių vaizdą pateikia graviūra, 1684 m. įdėta į Ch. Hartknocho veikalą „Alt und Neues Preussen“ („Senoji ir naujoji Prūsija”).

„Bokštai jų nukreipti į pietvakarius. Abi jos neabejotinai gotikos stiliaus. <..> Manoma, kad skirtoji vie­tiniams gyventojams, t. y. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo arčiau Danės vagos, o miestiečių, Šv. Jono, nuo jos kiek atokiau”, – rašo A. Juška.

„Jos abi dengtos dvišlai­čiais stogais, su keturkampiais smailiais bokštais; lietuvių bažny­čia su pusapskritimiais arkiniais langais. Deja, šis piešinys labai netikslus ir nepatikimas”, – taip jį vertino J. Tatorius.

Jis pabrėžė, kad nelabai aišku, kada ir kodėl lietuvių bažnyčia nugriauta. J. Zembrickis rašė, kad pastatą buvo apgadinę potvyniai, be to, jis truk­dęs plėsti įtvirtinimus, todėl 1627 m. ir buvęs nugriautas. Bažnyčios plytos buvo panaudotos šanco prie marių statybai. Tačiau kiti autoriai linkę manyti, kad čia bažnyčia išstovėjo dar ne vieną dešimtmetį.

„Ir jie, matyt, teisūs, nors iš tiesų 1665 m. plane — įtvirtinimų statybos ataskaitoje lie­tuvių bažnyčios jau nebematyti, jos vietoje pažymėti pylimai; todėl būtų galima manyti, kad ji tuo metu jau buvo nugriauta. Tačiau apie 1670 m. miesto ir apylinkių plane lietuvių bažnyčia vėl pažymėta ten pat, prie Naujosios Danės, netgi pateiktas jos vaiz­das:  vienanavė, žema, su ant vakarinio frontono užstatytu nedi­deliu bokšteliu-varpine. <..> Taigi bažnyčia, matyt, nugriauta po 1670 metų”, – rašė J. Tatoris.

Nors ir ne taip ryškiai kaip kaimynystėje stovėjusi Reformatų bažnyčia, bet nuo piliavietės matydavosi ir Jokūbo bažnyčia, jos gotikinius pinaklius priminę bokšteliai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak J. Zembrickio, lietuvių bendruomenė senosios bažnyčios vietos turėjo atsisakyti, nes Didysis kiurfiurstas kapitonui ir inžinieriui Rene Caraccioli de Nicastre pavedė vykdyti Klaipėdos tvirtos pylimų išplėtimo ir tobulinimo darbus, kurie buvo pradėti 1686 m. gegužės 8 d. Naujieji įtvirtinimai turėjo užimti senąją Bažnyčių aikštę.

Naujieji maldos namai buvo pastatyti valsčiaus žemėje, tuometiniame Friedricho mieste, dviejuose iš burmistro Gerto Johano Friedrichseno už 1700 florinių nupirktuose sklypuose. Kertinį akmenį 1686 m. padėjo komendantas pulkininkas Johanas Friedrichas Crugeris ir hausfogtas Danielius von Dehmenas. Iškilmingas bažnyčios pašventinimas įvyko jau kitų metų birželį. Anot J. Zembrickio, statybas pagreitino „gausios aukos ir rinkliavos”. Ši bažnyčia buvo statoma iš plytų, bokšto neturėjo. Jos ilgis siekė 42 metrus, plotis – 23,2, aukštis iki stogo – 9,4 m (pėdomis atitinkamai 134, 74 ir 30).

Anot J. Tatorio, bažnyčios perdangas ir stogą laikė nestori mediniai stul­pai. Bažnyčia buvo halinė, tri­navė, su pusapskritimiais arkiniais langais, be bokšto.

J. Zembrickis rašė, kad bažnyčioje buvo trijų pastorių Lehmanų (senelio, tėvo ir sūnaus) portretai ir prie zakrastijos sienos kabėjęs paveikslas, aprašytas leidinyje „Erleuterres Preussen”. Jį užsakė nutapyti turtingas Didžiosios Vitės žvejys Nikelis Liebas.

Jokūbo bažnyčia (kairėje) buvo viena trijų puošusių Klaipėdos senamiestį. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Renaldo Kulikausko nuotr.

„Jis vaizduoja iškeltomis burėmis laivą, kuriame tuometinis pastorius kunigo sutana apsirengęs, sėdi prie vairo, precentorius (giedotojų ir vaikų moky­tojas) stovi šalia jo, o Liebas juodais rūbais prie borto žiūri į vandenį. Pakrante eina liūdni juodai apsirengę žmonės, vyrai ir moterys, pagal amžių ir padėtį išsirikiavę (lietuviai iki šiol per laidotuvių procesiją be jokių ceremonijų eina susimaišę tarpusavyje), keletas jų už virvės tempia laivą, kuris plaukia link tvirtovės”, – paveikslo parašymą citavo J. Zembritckis.

Ši bažnyčia stovėjo iki visai tuometinei Klaipėdai pragaištingo Didžiojo gaisro, 1854 m. spalio 4-osios vakare kilusio pirklio W. Muttray fachverkiniame sandėlyje (dabartinė Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorija), kuriame buvo laikomos kanapės ir lajus.

Žymaus architekto kūrinys

Pasak J. Zembrickio, iš visų trijų sudegusių bažnyčių – liuteronų, reformatų ir lietuvių – pastaroji buvo atstatyta greičiausiai. Ji buvo pašventinta jau 1855 m. gruodžio 23 d.

Naujosios bažnyčios projektą projektą pa­rengė garsus vokiečių architektas Frydrichas Augustas Stüleris (1800-1865). Ir naujoji bažnyčia išliko ha­lės tipo, be apsidės ir bokšto. Anot J. Tatoriaus, išliko ir seno­sios bažnyčios langų angos su pusapskritėmis arkomis. Derinda­masis prie šių langų architektas tokiomis pat arkomis perdengė frontonų nišas.

Bažnyčia galiniu fasadu buvo orientuota į Friedricho Wilhelmo (Tiltų) gatvę. Frontoną autorius lizenomis padalijo į tris dalis:  kiekvienos viršuje buvo nedidelis frontonėlis. Centrinio frontonėlio angose ka­bėjo trys varpai. Lizenų viršūnės baigėsi smailiais, gotikinius pinaklius primenančiais bokšteliais. To­kiais bokšteliais baigėsi ir šoni­nių fasadų kontraforsai.

„Kadangi atstatytas mūras buvo nevienodas, pastatą teko nutinkuoti; fasadų plo­kštumas skaidė nedideli rustai. Tai­gi lietuvių bažnyčia stilistiniu po­žiūriu nebuvo vientisa, tačiau vy­ravę vertikalūs sienų skaidymai, ypač gatvės fasado siluetas, leidžia pastatą priskirti neogotikai”, – rašė J. Tatoris.

Pasak A. Juškos, atkuriant bažnyčios vidų, tiek altorius, tiek sakykla, krikšto patalpa buvo ištisai atnaujinti. Altorių puošė nežinomo dailininko paveikslas, vaizdavęs Kris­taus dėjimą į karstą. Vėliau jis buvo išvežtas į Berlyno muziejų. Greičiausiai tai padaryta Pirmojo pasaulinio karo metais, siekiant nuo sunaikinimo apsaugoti reikšmingesnius meno kūrinius. Jo vietoje buvo paka­bintas kitas, vaizdavęs alyvų sodely besimeldžiantį Kristų.

Pasak J. Tatriaus, šoniniuose bažnyčios languo­se buvo paprasti (nedideliais rom­bais padalyti) vitražai.

A. Juškos teigimu, lubos buvo įspūdingos, arkos formos. Bažnyčioje buvo sumontuoti dideli — 40-ties registrų, dviejų manualų vargonai.

Jokūbo bažnyčia (kairėje) po didžiojo gaisro buvo atstatyta greičiau nei tokio paties likimo ištikta Reformatų bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Vidurinės navos erdvė baigėsi dviejų susikertančių plokštumų lubo­mis. Įėjusįjį stebino bažnyčios impozantiškumas, platumas, bet jos erdvė neslėgė, nemenkino, neatstūmė žmogaus. Ji priminė pamario laukų erd­vę. Interjerą kiek papuošė nuo lubų nuleisti šviestuvai, ornamentuotos sienų plokštumos. Bažnyčia turėjo vertingų vietos auksakalių darbo sak­ralinių indų. Minėtina auksinė taurė, papuošta Kristaus figūra ir augali­niu ornamentu. Ir vis dėlto atstatytoji trijų navų, erdvi lietuvininkų baž­nyčia didesnio įspūdžio, ypač iš išorės, nedarė. Ne dėl kokių nors išplana­vimo, architektūros trūkumų, bet dėl prastos, itin buitiškos aplinkos, su­pusios šį statinį. Trūko jai ir vertikalaus akcento – bokšto. Ypač kai tąjį turėjo priešais, kitoje gatvės pusėje išmūryti evangelikų reformatų mal­dos namai. Smailiabriaunis, aukštai iškilęs, jis tiesiog pabrėžė lietuvinin­kų bažnyčios „kaimiškumą”, – rašo A. Juška.

1908 m. maldos namai remontuoti, vėliau lange prie altoriaus buvo įsta­tytas vitražas, vaizdavęs Kristaus prisikėlimo sceną. Jis, anot A. Juškos, tapo organiška, kiek į priekį pastūmėto altoriaus dalis.

Anot istoriko, profesoriaus Vasilijaus Safronovno, po 1915-ųjų rusų kariuomenės antpluolio Klaipėdai, kaip ir kitiems Rytų Prūsijos miestams, atstatyti Vokietijoje buvo paskirtas specialus miestas-globėjas. Tokiu Klaipėdos globėju tapo Badeno didžiosios hercogystės miestas Manhaimas, kuriame buvo įsteigta speciali draugija nuo karo nukentėjusioms Klaipėdos ir Šilokarčemos apskritimis remti. Draugijos surinktos lėšos buvo išdalytos pašalpoms ir išnaudotos infrastruktūrai tobulinti. Klaipėdoje už jas buvo grindžiamos gatvės, užpiltas greta dabartinės J. Janonio g. tekėjęs Svijanės upelis, o Laukininkų (Jokūbo) bažnyčioje perstatyti vargonai ir įrengtas apšiltinimas.

Pasak J. Tatoriaus, XX a. pradžioje bažnyčioje planuota įvesti centrinį šildymą (atrodo, tai ir buvo padaryta). Už bažnyčios augo dvy­lika beržų, kurie, matyt, simboli­zavo dvylika apaštalų. Turistiniai vadovai po miestą siūlė apsilankyti lietuvių bažnyčioje, pasiklausyti „ypač jausmingai giedamų gies­mių”.

Kodėl Jokūbo?

Pasak A. Juškos, nuo 1852 metų lietuvininkų baž­nyčioje įsakyta laikyti ir vokiškas pamaldas. Dėl šios priežasties senasis pavadinimas Lietuvininkų bažnyčia nebetiko, tad nuo 1858 m. ji imta vadinti Laukininkų bažnyčia (Landkirche). Keliais dešimtmečiais vėliau dar ji vadinta Žemininkų bažnyčia, galiausiai Jokūbo (ar Šv. Jokūbo) bažnyčia.

Jokūno bažnyčia į Friedricho Wilhelmo (Tiltų) gatvę buvo orientuota galiniu fasadu.Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Pastaruosius du pavadinimus ne­lengva paaiškinti. Žemininkų bažnyčia greičiausiai imta vadinti dėl to, kad šiame krašte žmonės, besiverčią žemės ūkiu, vadinti skirtingais var­dais: gyvenusieji itin žemose, pelkėtose vietose — „pelkininkais”, įsikūrusieji smėlėtoje Kuršių nerijoje – „kopininkais”, o visi likusieji – „lau­kininkais”. Tokiu atveju bendrą visų jų bažnyčią labiausiai tiko vadinti apibendrintu, vienodai visiems tinkančiu pavadinimu Žemininkų baž­nyčia. Ne ką lengviau paaiškinti, kodėl šie maldos namai dar vadinti Sv. Jokūbo vardu. Šventųjų vardais maldos namus įprasta vadinti katalikiškuose kraštuose. Galimas dalykas, kad Šv. Jokūbas čia niekuo dėtas. Kaip žinome, nuo 1859 m. (V. Biržiškos duomenimis nuo 1860 m.) iki 1881 m. pirmuoju Klaipėdos laukininkų bažnyčios kunigu buvo Karlas Rudolfas Jacobis, o jo pavardę paprasti kaimo žmonės ištarė Jakūbis. Kadangi šį dvasininką parapijiečiai, ypač surinkimininkai, labai gerbė ir mylėjo, tad visai įmanomas dalykas, kad ir bažnyčią ilgainiui jie ėmė va­dinti Jakūbio bažnyčia”, – rašo A. Juška.

Kitą šeštadienį skaitykite: 

Kaip dar sykį pražuvo bažnyčia

Apie restorano „Neptūnas” istoriją

Kaip į bažnyčios vietą vėl sugrįžo evangelikai liuteronai ir kokie jų dabartiniai planai

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.