Kelionės laiku, Svarbu

Jokūbas, virtęs Neptūnu II (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2019-10-26


„Atvira Klaipėda“ padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui toliau keliauja laiku rodydama, kaip smarkiai per pastarąjį šimtmetį pasikeitė mūsų miestas.

Šį kartą baigiame pasakojimą apie Laukininkų (Friedricho Wilhelmo), vėliau Pergalės (dabar – Tiltų gatvėje) stovėjusią Laukininkų arba Jokūbo bažnyčią.

Nukentėjo nuo artilerijos

Istorikas profesorius Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965″ rašė, kad nemažų nuostolių miestui padarė 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykę SSRS pajėgų bandy­mai paimti Klaipėdą šturmu. Miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybinio žiedo. Tarp nukentėjusių miesto rajonų buvo ir dalis tarp Frydricho miesto turgaus bei tvirtovės griovių, buvo apgriautos kelios mokyklos ir bažnyčios, tarp kurių galėjo būti ir Jokūbo maldos namai.

Architektas Petras Lapė, 1945 m. sausio 29 d. atvykęs į Klaipėdą iš Šilutės ir taip tapęs vienu pirmuoju civilių gyventojų po vietinių evakuacijos, 1992 m. rašė, kad su Šv. Jono bažnyčia buvo atsitikę „panašiai“ kaip ir su Jokūbo bažnyčia, kurios grindyse buvo duobė, o sienos suskilusios ir kiek pakrypusios į išorę, stogo nelikę.

Jokūbo bažnyčios mūrai išstovėjo iki pat šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigos. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1988 m. sausį  „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtame straipsnyje Vladimiras Travuškinas rašė, kad jam buvusio 4-osios smogiamosios SSRS armijos dalininkas Vasilijus Bondareka pasakojo, jog priartėjus prie Klaipėdos jam buvo įsakyta nupiešti prieigų panoramą.

„Iš armijos vado stebėjimo punkto nupiešiau panoramą. Pilko dangaus fone ryškėjo smailėjantys daugybės bažnyčių bokštai. Po to, kai pateikiau panoramą, generolas leitenantas P. Malyševas įsakė artilerijai sunaikinti tų bažnyčių bokštus, nes jie buvo naudojami kaip stebėjimo punktai“, – straipsnyje cituotas V. Bondarenka.

Anot V. Safronovo, jei šis pasakojimas tikras, jį reikėtų datuoti 1945 m. sausiu, nes tik tuomet Klaipėdą apsupę daliniai buvo perduoti gen. leit. Piotro Malyševo vadovaujamai smogiamajai armijai.

Nugriovė tik 1958-1959 m.

Pasak Alberto Juškos, 1944 m. frontui prie Klaipėdos priartėjus, beveik visa parapija kartu su savo dvasininkais pasitraukė į vakarus. Kai kurie vėliau perėję įvairių patikrinimų rėtį pamažėl grįžo į gimtąsias vietas.

Savo bažnyčią rado gerokai apgriautą: stogą bu­vo pramušusi aviacinė bomba, sienos apardytos tolišaudės artilerijos sviedinių. Tačiau pastatas stovėjo, jį galima buvo nesunkiai sutvarkyti. Tad sugrįžusieji kiek pašlavinėję grindis, pastumdę suolus, sekmadieniais jau rinkosi į pamaldas. Šį faktą patvirtino keli uostamiesty tuo laiku gyvenę asmenys”, –  knygoje „Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI-XX amžiuje” rašo A. Juška.

Pasak V. Safronovo, Jokūbo bažnyčioje 1945 m. vasarą keliskart vyko pamaldos liuteronams, bet netrukus jas uždraudė vietinė administracija. Bažnyčioje buvo išardyti suolai, grindys, galiausiai bažnyčios durys užrakintos.

Vytautas Gocentas 1993 m. laikraštyje „Keleivis” spausdintame straipsnyje „Jokūbo išvarymas ir meldimas sugrįžti” rašė, kad Jokūbo bažnyčioje buvo pramušta tik nedidelė kiaurymė stoge. Anot jo, čia visus 1945 metus pamaldas laikė iš Kretingos atvykdavęs kunigas Ansas Baltris (1884-1954).

Kai kurių liudininkų teigimu, bažnyčia buvo naudojama moksleivių kariniam rengimui: ant sienų išdėsčius taikinius, jaunuoliai buvo mokomi šaudyti.Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

A. Juška savo knygoje pateikia Valdemaro Pjauloko prisiminimus.

„Po karo į Klaipėdą sugrįžome 1946 m. vasaros pabaigoje, o gal jau buvo ir rugsėjo mėnuo. <…> Po sugrįžimo Klaipėdon vieną sekmadienį abu su mama nuėjome į baž­nyčią. Atminty išliko toks vaizdas. Suolai, kuriuose buvo galima sėdėti, buvo sustumdyti į vieną eilę, asla pašluota. Stogas pramuštas, matėsi per jį geras gabalas mėlyno dangaus. Tačiau sukritęs vidun jis nebuvo. Aplinkui mėtėsi visokios nuolaužos, mūro gabalai, bet pakako vietos ir susirinkusiems žmo­nėms. Pamaldas lietuvių kalba laikė ikikarinės Klaipėdos sakytojas, surin­kimų salės prie Klaipėdos muzikos mokyklos savininkas Ansas Baltris. Tuo laiku jis buvo jau kunigas, dirbo Kretingos parapijoje. Žmonių tą sekmadie­nį nedaug tebuvo gal 20 ar 30. Ar kalbėjo ką nors kunigas apie bažnyčios atstatymą, parapijos atkūrimą, neatsimenu. Manau, kad pamaldos tuokart laikytos be jokio valdžios leidimo. Seniesiems Klaipėdos apylinkių gyvento­jams, ko gero, nė į galvą neatėjo mintis, kad norint susirinkti pasimelsti dar reikėtų kokio nors atsiklausimo. Kiek kartų po to Laukininkų bažnyčioje laikytos pamaldos, pasakyti ne­galiu, nes po poros mėnesių mane suėmė NKVD. Net be Liaudies teismo Idzelio name sprendimo atsidūriau Sibire, netoli Onegos ežero”, – cituojamas V. Pjaulokas.

Pasak A. Juškos, atrodo, kad žmonės daugiau šion bažnyčion melstis nebesusirinko.

„Atėjus rudeniui, o ypač žiemai nešildytose patalpose laikyti pamaldas jau nebebuvo galima, o pavasarį jos turėjo būti gerokai apirusios ir, žinoma, prišniaukštos, pribjaurotos”, – rašė A. Juška.

Anot V. Gocento, 1946 metais prasidėjo „sąmoningas ir apskaičiuotas” bažnyčios griovimas. Pavyzdžiui, stogą nuplėšus, jo danga panaudota kitai patalpai uždengti. Vėliau buvo sunaikinta ir bažnyčios vidaus įranga, baldai, vargonai, turėję 42 balsus, du manualus ir vieną pedalą. Neaiškus altoriaus paveikslo „Kristaus dėjimas į karstą”, bažnytinių knygų ir archyvo,  liturginių indų likimas.

„Sienos dar kurį laiką nebuvo liečiamos. Tačiau komisija, apžiūrėjusi bažnyčios mūrus, savo 1957 m. lapkričio 1 d. aktu pasirašė nuosprendį ir joms: pastate yra vertikalūs plyšiai, gresiantys sienos griuvimu, pastato pamatai gali būti išlikę iš XVI amžiaus; nėra pagrindo pastatą įtraukti į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą. Parapijos komiteto pirmininko M. Lipčiaus ir sekretorės M. Žardininkaitės pasirašytas (1957.11.16) parapijos skundas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Valstybiniam statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininkui (nuorašas – Klaipėdos m. vykdomojo komiteto statybos ir architektūros reikalų skriaus vedėjui) konstatuoja ką kitą: komisijoje nebuvo parapijos atstovų, o specialistai – jauni ir nepatyrę; sienose yra keli vertikalūs nedideli ’plyšiai, tačiau prityrusių statybos inžinierių vertinami kaip nepavojingi, nes sienų storis – 1,2 m, neskaitant piliorių storio; bažnyčia pastatyta 1686-87 ir po 1854 m. gaisro atstatyta tuose pačiuose mūruose, o ne XVI a. kaip teigiama komisijos akte. Pabaigoje parapijiečiai reziumuoja: „Taigi ši mūsų bažnyčia yra brangi kiekvienam lietuviui ne tik kaip architektūros paminklas, bet svarbi ir kaip politinis paminklas lietuvių nenuilstamų kovų prieš nutautinimą”, – rašė V. Gocentas.

V. Gocentas cituoja ir kraštiečio architekto Arvedo Kybranco laišką: „Trumpai dėl Jokūbo. Buvau valdyboj ir kalbėjau su buvusiu Klaipėdos miesto architektu J. Cibu. Jis su viršininku Vabalavičium yra tos nuomonės, kad bažnyčios griauti dar neverta, ir gatavi paremti atstovus dėl išsaugojimo. Dabar dėl komisijos sudėties – siūlo sudaryti iš rimtesnių konstruktorių; Kauno ar Klaipėdos projektavimo institutų bendradarbių. Paminklų apsaugos skyrius pagalbos neduos. Taigi: sudaryti rimtą komisiją esamam stoviui ištirti ir kreiptis dėl atstatymo. O čia valdyboj juos parems”.

Pasak V. Safronovo reikėtų manyti, kad Vilniaus institucijose tiems pastatams, ku­rie Klaipėdoje buvo identifikuoti kaip buvę maldos namai ir kurių būklė leido juos eksploatuo­ti, ir toliau buvo numatoma religinio kulto funkcija, jei tik atsirastų potenciali bendruomenė, pajėgianti šiuos pastatus eksploatuoti. Faktą, kad Jokūbo bažnyčia tuomet nebuvo perduota liuteronams, esą galima paaiškinti tuo, kad nesant įregistruotos parapijos pagal galiojusius įstatymus nebuvo galima perduoti bendruomenei pastato, o Klaipėdos liuteronų parapija buvo įregistruota tik 1956 m.

Anot istoriko, per tą laiką bažnyčioje laiku neatlikus remonto, pastato prakiurusiu stogu būklė vis blogėjo. Liudininkų teigimu, bažnyčia buvo naudojama moksleivių kariniam rengimui: ant sienų išdėsčius taikinius, jaunuoliai buvo mokomi šaudyti.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybose dalyvavęs katalikų kunigas Bernardas Talaišis „Atviros Klaipėdos” žurnalistui buvo pasakojęs, kad iš pradžių tuometinis vikaras Bronislovas Burneikis prašė miesto valdžios atiduoti Jokūbo bažnyčią, kuri dar buvo gana geros būklės, trūko tik stogo, tačiau liuteronų konsistorijos viršininkas esą nesutiko.

„Deja, tada buvo tokie liuteronų pastoriai – sakė, kad geriau nei mums, nei jums. Bet jei būtų sutikę, nebūtų dabartinės bažnyčios”, – tada sakė B. Talaišis.

Šeštojo dešimtmečio nuotraukoje matomos plynės vietoje šiuo metu stovi sovietinėse statybos monstras – daugiabutis Tiltų g. 19. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1958 m. rugsėjo 30 d. „Tarybinė Klaipėda” paskelbė trumpą straipsnį su nuotrauka „Dingsta paskutinis karo pėdsakas”.

„Ne taip seniai statybininkai kelioms dienoms užtvėre Pergalės gatvę. Miestiečiams tai sukėlė šiokių tokių nepatogumų: ir į turgų kelias ilgesnis pasidarė, ir autobusų stotelė pasikeitė. Tik patys žingeidžiausi eidavo prie aukštų tvorų bandydami pažiūrėti, ką gi ten daro statybininkai. Pasirodo, šį kartą statybininkai ne naują pastato stato, o griauna paskutinį likusį karo pėdsaką Klaipėdoje. Dar prieš keletą metų miesto gatvėse tai ten, tai šen praeivio akis matydavo namų, sugriautų per karą, griuvėsius. Šiandien kiekvienas sovietinės Klaipėdos gyventojas gali pasididžiuodamas pasakyti, kad daugiau tokių karo pėdsakų pas mus nėra. Skubėkite, fotomėgėjai. Jei norite atminčiai pasilikti nors šį paskutinį karo pėdsaką, greičiau eikite į Pergalės gatvę”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”.

„Tą atmintiną seniesiems krašto gyventojams dieną (1958.09.24-25) tėvelis mane vedėsi prie šios nelaimės vietos ir sakė: „ Žiūrėk, sūneli, žiūrėk…”, – rašė V. Gocentas.

„Įregistravus parapiją, bendruomenė bandė susigrąžinti pastatą, tačiau iš Vilniaus atvykusi komisija konstatavo avarinę jo būklę, pavojų praeiviams ir sankcionavo bažnyčios liekanų nugriovimą. Kiek pastato būklė išties buvo avarinė, galima spręsti iš to, kad jam nugriauti prireikė kviestis inžinerijos dalinius, kurie pasitelkę tankus užkabintais plieniniais lynais 1959 m. rugsėjį nugriovė bažny­čios sienas. Kaip tik šis griovimo faktas aiškintinas tuo, kad būtent N. Chruščiovo valdymo pabaigoje sugriežtėjo SSRS antireliginė politika. Kitas dalykas – katalikų ir pravoslavų maldos namai Klaipėdoje buvo mažesni nei Jokūbo bažnyčia, o tikinčiųjų skaičius – gerokai didesnis, todėl galbūt liuteronams nenorėta suteikti „garbės” turėti didžiausią Klaipėdoje bažnyčią”, – rašė V. Safronovas.

Anot A. Juškos, Laukininkų bažnyčios pasta­to grovimu pasirūpino sovietinės armijos pio­nieriai – sprogdintojai.

Minimos skirtingos restorano statybų datos

Registrų centro centro pateikiamais duomenimis, buvusios restorano „Neptūnas” pastatas buvo pradėtas statyti ir baigtas 1963 m. Tuo metu knygoje „Lietuvos architektai“ prie informacijos apie jo projekto autorių Petrą Lapę rašoma, kad restoranas pastatytas 1968 m.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomoje Klaipėdos miesto valstybinės architketūros-statybos inspekcijos leidimų statybos darbams vykdyti registracijos knygoje „Atviros Klaipėdos” žurnalistui nepavyko aptikti įrašo, liudijančio apie tokio leidimo išdavimą restoranui „Neptūnas” 1959-1968 m. laikotarpiu.

1960 m. sausio 12 d. Klaipėdos miesto architektūros komisija savo posėdyje svarstė ir valgyklos-restorano Pergalės gatvėje maketą, sudarytą „pristatant prie tipinio projekto Nr. 2467 verandą ir įvedant kai kuriuos fasado pakeitimus”. Maketo autorius – architektas Petras Lapė.

„Komisija pareiškė pageidavimą sumažinti pirmame aukšte verandoje kolonų skaičių, o antrame aukšte visai nuo jų atsisakyti, jei konstruktyviai taip bus galima. Iš virtuvės bloko į šiaurinį fasadą nedaryti langų, o įvesti neoninę dienos šviesą”, – rašoma šio posėdžio protokole.

Daugiau nei po metų – 1961 m. kovo 30 d. ši komisija jau svarstė valgyklos „Neptūnas” interjero projektą. Konstatuota, kad jis „priimtas įvedant kai kuriuos pakeitimus”.

Nors ir netaip žymiai kai Reformatų bažnyčios bokštas, Jokūbo bažnyčia matydavosi ir nuo Jono kalnelio pusės. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Šio pasitarimo protokole rašoma, kad dvi laiptinės sienos turi būti „apmušamos medienos plokštėmis, padarant ant vienos jų reljefenių piešinių”, o trečioji tiesiog nudažoma. Pagrindinės salės sienų apdailai taip pat numatytos medienos plokštės, nes jų fone gerai išryškės spalvingi baldai. Numatyta, kad abi sales jungs estrada su ištempiamomis lubomis. Verandos apšvietimą pasiūlyta projektuoti tokį patį kaip salės, o kolonas dažyti juodai, nes taip jos išryškės neutraliame fone.

Projekte numatytas ir kambarys 30-imčiai žmonių. Jo sienos, išskyrus galines, irgi dekoruojamos medžiu. Vienoje iš jų suprojektuotas reljefinis piešinys, vaizduojąs tautų draugystę.

O 1961 m. gegužės 31 d. Klaipėdos miesto Prekybos valdybos komisijos statybos objektų projektinės-sąmatinės dokumentacijos peržiūrėjimui nesaikingumams pašalinti protokole jau konstatuojama, kad šios valdybos statomuose objektuose, tarp kurių minimas ir „Neptūnas”, „jokių nesaikingumų nėra”.

Norėjo rekonstruoti

Dar 1982 m. architektai Stasys Prikockis, Nijolė Zubovienė ir Vytautas Zubovas straipsnyje „Klaipėdos senamiesčio regeneracijos projekto problemos“ rašė, jog senamiestyje, „vertikalių akcentų vietoje atsirado tokie su aplinka nesisiejantys pastatai: restoranas „Neptūnas”, gyvenamasis namas su gastronomijos parduotuve Pergalės gatvėje”.

1987-aisiais „Tarybinė Klaipėda” informavo, kad „Komprojekto” Klaipėdos skyriuje vyko konkursas „Neptūno” restorano rekonstrukcijos projektui sukurti. Jame dalyvavo trys jauni skyriaus architektai — Raimondas Bakas, Gintaras Čičiurka ir Valdas Janulis.

Pastarasis straipsnyje dėstė, kad pagrindinė jo projektinio pasiūlymo idėja — „šiuolaikinėmis architektūrinėmis priemonėmis ir statybinėmis medžiagomis, maksimaliai išsaugant esamą erdvių struktūrą, sukurti komfortišką įstaigą”.

„Kartu norėjau pabrėžti XIX a. istorinio užstatymo linijas palei Pergalės ir Mažąją (dabar – Vežėjų) gatves. Įėjimas į restoraną išlieka senoje vietoje. Lankytojas, nusirengęs pirmajame aukšte, pakils į antrąjį, kur bus 156 vietų restoranas, dvi banketų salės, baras. Simetriškai įėjimui į restoraną projektuojamas įėjimas į užkandinę ir kavinę. Šalia restorano esančiame skvere įrengiama vasaros kavinė su sultimis, ledais”, – tada dėstė V. Janulis.

R. Bakas savo ruožtu tada aiškino, kad išanalizavęs istorinę medžiagą nusprendė siūlyti atkurti senąjį Pergalės gatvės užstatymą interpretuodamas šiuolaikinėmis priemonėmis.

„Buvęs pastato tūris inspiravo restorano rekonstrukcijos erdvinį-tūrinį sprendimą. Pagrindinis fasadas — negatyvinis kadaise čia stovėjusio pastato fasado traktavimas. Savo esme tai senojo fasado dydžių, angų, detalių atkartojimas naujomis išraiškos priemonėmis. Siūlau daugiafunkcinį visuomeninio maitinimo kompleksą, kuris talpins 432 vietas lankytojams, ir lauko kavinę 32 lankytojams. I aukštas — kavinė-ledainė (44 v.), 86 v. bistro su savo ūkiu ir aptarnaujančiomis patalpomis. II aukštas — 196 vietų restoranas su 36 vietų banketinėmis salėmis. III aukštas — 72 vietų videobaras. Reikia pažymėtt, kad visos salės gali funkcionuoti nepriklausomai viena nuo kitos”, – apie savo pasiūlymą tada žurnalistui sakė R. Bakas.

G. Čičiurka tada dėstė, jog rekonstruojant pastatą, kaip pagrindinį tikslą turėjo sutvarkyti visą kvartalą tarp Pergalės, Amatų (dabar – Bažnyčių) ir Mažosios gatvių.

„Atsiradusius priestatus traktavau kaip šio kvartalo raudonųjų linijų atstatymą, o bendru siluetiniu sprendimu nuo Pergalės gatvės norėjau naujomis architektūrinėmis priemonėmis bei medžiagomis priminti buvusį XIX a. užstatymą. „Neptūnas” siūlomas ne vien tik restoranas, bet kaip visas viešojo maitinimo užeigų kompleksas. Einant Pergalės gatve, mus pirmiausia pasitinka kampe išaugęs cilindrinis stiklinis bokštas su Neptūno vėliava. Pirmojo aukšto lygyje siūlau į Amatų gatvės pusę 55 vietų kafeteriją ir 50 vietų sriubų barą. Kitas stiklinis bokštelis pakvies į restoraną, esantį šio pastato antrajame aukšte. Salė išsidėsčiusi per du aukštus, t.y. iš pirmo lygio galima vidaus laiptais pakilti į balkoną, Kampiniame stikliniame cilindriniame, bokštelyje siūlau estradą su šoklų aikštele, kaip salės dviejų erdvių jungiamąjį elementą. Toliausiame pastato Amatų bei Mažosios gatvių kieme siūlau atvirą vasaros kavinę”, – sako pasiūlymą tada apibūdino G. Čičiurka.

„Tarybinė Klaipėda” tuomet dar informavo, kad visi šie projektiniai pasiūlymai buvo apsvarstyti LTSR architektų sąjungos Klaipėdos skyriuje. O jo pirmininko pavaduotojas, „Komprojekto” Klaipėdos skyriaus vyriausiasis architektas Eugenijus Mazurkevičius aiškino, kad restoranas jau seniai nebeatitiko šiuolaikinių reikalavimų — „ankštos pagalbinės patalpos, teršia aplinką ūkinis kiemas”, oficialaus užsakymo rekonstrukcijai dar nėra.

„Antra vertus, žiūrint iš toliau į pagrindinę mūsų senamiesčio gatvę, iš karto ties šia vieta jaučiama „architektūrinė duobė”. Tad ir buvo tikslas: jeigu jau bus rekonstruojama (kaip šeštojo dešimtmečio architektūros paminklą respublikos nusipelniusio architekto Petro Lapės suprojektuotą pastatą galima ir išsaugoti, tik šiuo atveju tektų sumažinti vietų skaičių, kad tarnybinės patalpos atitiktų sanitarijos normas), tai ne lipdyti po gabaliuką, švaistyti lėšas lopams, o sukurti naują kokybę, organiškai įsiliejančią į senamiesčio erdvę”, – dėstė E. Mazurkevičius.

Jis pabrėžė, kad „griežtai pasakyti, kuris projektas vertesnis, tokio recepto neturime”.

„Pagaliau ir nesiekėme šito. Visi projektai šiuo tuo pranoksta varžovus, visi turi šiokių tokių trūkumų. Tačiau tikslas pasiektas: suinteresuotoms organizacijoms yra iš ko pasirinkti, o dalyviai turėjo progos pademonstruoti savo kūrybines jėgas”, – tada sakė „Komprojekto” Klaipėdos skyriaus vyriausiasis architektas.

Prabėgus daugiau nei 32 metams po šio konkurso pakalbinti visi trys jame dalyvavę architektai sakė daugiau ar mažiau prisimenantys šį faktą.

„Ten galima sakyti niekuo ir nesibaigė. Vėliau apskritai pasikeitė politinė situacija ir visiems kiti prioritetai pasidarė svarbūs. Nebuvo kam galvoti, kaip iš esmės atstatyti tai, kas čia buvo anksčiau. Didžiausi neapibrėžtumai buvo susiję su tuo, kad sakralinės įstaigos vietoje tuo metu buvo restoranas ir ėjo kalba apie jo architektūrinės kokybės pagerinimą. Tie visi neapibrėžtumai tikriausiai ir padarė tai, kad šis projektas nebegavo eigos”, – sakė R. Bakas.

Jis teigė puikiai prisimenantis, kad siūlė atstatyti visą bažnyčios tūrį ir net pasidalino išsaugotomis savo projekto maketo nuotraukomis.

Raimundo Bako archyvo nuotr.
Raimundo Bako archyvo nuotr.
Raimundo Bako archyvo nuotr.
Raimundo Bako archyvo nuotr.

„Norėjosi įprasminti, įveiklinti bažnyčios įvaizdį naujame kontekste. Ir mane patį tada draskė prieštaravimai, bet pasiryžau tokį sprendimą pasiūlyti. Jis buvo pakankamai kontraversiškas, manau, kad ir dabar jis toks būtų. 87-ieji, dar buvo sovietinė sistema. Pasiūlyti bažnyčios formas tuo metu buvo pakankamai drąsu”, – sakė R. Bakas.

V. Janulis sakė sunkiai jau beatsimenantis, kokia buvo suformuota užduotis – ar „griauti kardinaliai, ar tik rekonstruoti”.

„Kuo viskas baigėsi nežinau. Atsimenu, kad Raimondo Bako tais laikais buvo drąsiausias sprendimas, aliuzija į bažnyčią. O mes su kolega Valdu kažką modernaus darėme. Kažkur gal užkampyje ir turėjome panašią mintį, bet nedrąsią. Matyt, prasidėjo bruzdėjimas, sąjūdis ir planai pasikeitė. Net techninis projektas nebuvo parengtas, buvo tik vidinis konkursas. Nelabai atsimenu savo projektą, ko gero, jei liko medžiaga, tai „Komprojekto” archyve. Asmeniškai nieko neišlaikiau”, – sakė G. Čičiurka.

Nė vienas iš šių architektų negalėjo tvirtai pasakyti, ar konkurse kokį nors vaidmenį suvaidino pirmojo projekto autorius P. Lapė.

Kaip sugrįžo evangelikai

1992 m. sausio 2 d. raštu į Klaipėdos merą Povilą Vasiliauską kreipėsi Lietuvos evangelikų-liuteronų konsistorijos įgaliotinis Klaipėdos kraštui Darius Petkūnas ir Klaipėdos evangelikų-liuteronų bendruomenės pirmininkė Valtrautė Staigienė.

„Dėl pastatų,esančių evangelikų-liuteronų žemėje. Iki antrojo pasaulinio karo Jokūbo parapija turėjo 15 tūkstančių narių, įkurta 1258 m. Karo metu pastatas buvo nežymiai nukentėjus. Tačiau pokario miesto vadovai nusprendė bažnyčią nugriauti, o jos vietoje pastatyti restoraną. Šiuo metu veikiantis restoranas „Neptūnas” yra būtent senosios Jokūbo-Laukinmkų bažnyčios vietoje. Suprasdami, kad pastato atidavimas evangelikų-liuteronų bendrijai ekonomiškai neigiamai atsilieps miesto savivaldybei, prašome parduoti evangelikų-liuteronų bendruomenei pastatą, esantį bendruomenės žemėje (restoraną „Neptūną”)”, – rašoma šiame rašte.

Po poros mėnesių pareiškimą merui jau prašė vien tik kunigas D. Petkūnas. Pareiškime jis dėstė, kad Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijai priklauso pastatai Vežėjų g. 2, 4, 6, Turgaus g. 33, 35, Pylimo g. 4, šv. Jokūbo bažnyčia („Neptūno” restoranas) ir šv. Jono bažnyčia (Komisinė parduotuvė).

„Neatsižvelgiant į 1992 01 02 raštą Nr. 1/101 pastatas Turgaus g. 33 yra įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą. Nesutikdama su šiuo nutarimu Klaipėdos ev. liut. parapija kreipiasi į jus, prašydama sustabdyti šių pastatų privatizavimą ir juos grąžinti teisėtiems šeimininkams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas įstatymas bei senųjų Klaipėdos m. gyventojų ev. liuteronų teisės”, – rašė kunigas.

Prasidėjus procesui 1992 m. gegužės pabaigoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejus remdamasis 1935 m. miesto planu ir 1929, 1935 bei 1942 m. adresų knygomis išdavė mokslinės bendradarbės S. Vaičiūnienės paruoštą pažymą, kurioje informavo, kad tuomet pastatai Turgaus g. 24, 35, Pylimo g. 2, 4 ir Vežėjų g. 2, 4 priklausė evangelikų-liuteronų bažnyčiai.

Remiantis šia išvada ir istoriniais tyrimais Klaipėdos miesto valdybos Paminklotvarkos skyriaus viršininkė A. Leonavičiūtė raštu merą Benediktą Petrauską informavo, kad „kai kurie pastatai tikrai priklausė šiai religinei bendruomenei”, tačiau nepavyko rasti duomenų, jog ji būtų valdžiusi pastatus Turgaus g. 33 ir Vežėjų g. 6. Pastarieji esą buvo privačių asmenų nuosavybė.

Pirminė liuteronų idėja buvo atstatyti Jokūbo (iliustracijoje kairėje) bažnyčią, tačiau vokiečiai liuteronai esą sakė, kam griauti pastatą, kai yra tuščias sklypas statyboms buvusioje Jono bažnyčiose vietoje. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Istoriniai tyrimai, atlikti 1987 m. istoriko J. Tatoriaus, patvirtina, kad dabartinė restorano „Neptūnas” vieta priklausė lietuvių evangelikų – liuteronų parapijai. Bažnyčios sienos buvo gana ilgai išlikę. Nugriautos ir sunaikintos tik XX a. 6-ame dešimtmetyje”, – rašoma šiame rašte.

Sprendžiant nuosavybės atkūrimo klausimus Klaipėdos liuteronai bandė rasti įrodymų ir įvairiose Vokietijos institucijose ar draugijose – jų atsakymai yra pridėti prie miesto valdybos sprendimo. Su jais susipažinęs istorikas prof. Vasilijus Safronovas „Atvirai Klaipėdai” paaiškino, jog Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas dr. Bernhart Jähnig asmenyje kunigui Dariui Petkūnui atsakė, jog istorinio Karaliaučiaus valstybinio archyvo fonduose, kurį jis perėmė, esama vieno kito galbūt aktualaus valdžios įstaigų dokumento iš XIX-XX a., tačiau bažnytinės archivalijos išvis nebuvo saugomos tame archyve. B. Jähnig pasiūlė kunigui kreiptis į kitas įstaigas, įskaitant Evangelikų centrinį archyvą.

Dr. Gerhard Willoweit draugijos „Ännchen von Tharau” vardu atsakė, kad jie nieko neturi ir taip pat nurodė, kad galbūt galėtų padėti Evangelikų centrinis archyvas Berlyne. Informuota, kad Memelland-Archiv nuo 1992 m. pradžios yra perduotas saugoti tokiam Helmutui Bergeriui iš Cloppenburgo.

Nuostolių kompensavimo išgintiesiems iš Gumbinės apygardos įstaiga Nr. 24, kuri 1992 m. buvo pavaldi Šlėzvigo-Holštaino žemės finansų ministrui, atsakė, kad neturi jokių kadastrinių ar nuosavybę padėti įrodyti galinčių dokumentų ir taip pat pasiūlė kreiptis į Evangelikų centrinį archyvą Berlyne. O iš pastarojo atėjusiame Ruth Pabst pasirašytame rašte buvo informuojama, kad šiame archyve esama dokumentų, kurie galėtų būtų aktualūs tik Kalnininkų (dab. Kaliningrado sritis, iki 1920 m. priklausė Šilutės apskričiai) ir Priekulės parapijų nuosavybės klausimams, o jokių kitų buvusio Klaipėdos krašto parapijų dokumentų archyvas neturi.

Remdamasi turima medžiaga ir įstatymu Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms Klaipėdos miesto valdyba 1992 m. liepos 29. priėmė potvarkį, kuriuo evangelikų-liuteronų bendruomenei buvo grąžinti    pastatai Vežėjų g. 2 (tuomet teb buvo įsikūrusi Kultūros paminklų inspekcija), Turgaus g. 35 (tuomet avarinės būklės nenaudotas buvęs lopšelis-darželis) ir Tiltų g. 18 (restoranas „Neptūnas”).  Urbanistikos ir architektūros bei Paminklotvarkos skyriai buvo įpareigoti nustatyti žemės sklypų ribas apie šiuos pastatus. Pirmieji du turėjo būti grąžinti tikintiesiems iki tų pačių metų spalio 1-osios, o „Neptūnas” – iki 1993 m. sausio 1 d.

Prie šio klausimo miesto Valdyba liuteronų prašymu dar sugrįžo 1995 m. vasario 15 d. kai Klaipėdos miesto evangelikų-liuteronų parapijos tarybos pirmininkė V. Staigies praymu pakeitė ankstesnį savo sprendimą, įrašydama, jog pastatai grąžinami parapijai, o ne bendruomenei. To esą reikėjo, kad būtų galima susitvarkyti grąžintų pastatų dokumentaciją.

KOMENTARAS 

Reinholdas Moras, Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapijos klebonas

Iš tiesų pirminė idėja buvo atstatyti Jokūbo, o ne šv. Jono bažnyčią, tačiau vokiečiai liuteronai esą sakė, kam griauti pastatą, kai yra tuščias sklypas statyboms buvusioje Jono bažnyčiose vietoje. O negi dabar antrą bažnyčią statysi? Mums ir vienos bus daug, jei ją pastatys. Anksčiau Klaipėda buvo liuteroniškas miestas ir kiekviena parapija turėjo maždaug po 17 000 narių. Anksčiau sakydavo, kad dabar yra apie tūkstantį mūsų parapijos narių, bet aktyvų yra mažiau. Dar ir emigracija savo yra pridėjusi.

Nebuvo sudėtingas nuosavybės atgavimo procesas, nors ir ne viską pavyko atgauti, nes neturėjome dokumentų, įrodymų, tai ir nepretendavome. Buvome atgavę ir pastatą Vežėjų gatvė 4, bet vėliau iš mūsų atėmė savivaldybė atėmė jį per teismą.

Dabar buvusio restorano antram aukšte yra įsikūrusi Išganymo armija už simbolinę nuomą – džiaugiamės, kad yra dirbamas Dievo darbas, o likusios patalpos išnuomotos komercijai.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.


2019-10-26

Vienas komentaras apie “Jokūbas, virtęs Neptūnu II”

  1. Mes naujoji miesto savivaldybės vadovybė tikrai buvome nusiteikę grąžinti pastatus tikinčiųjų bendruomenei ir pastatą iš parengtos privatizavimo programos išbraukėme.
    Pastatai buvo grąžinti tikintiesiems.
    Dar įdomiau klostėsi situacija Jono bažnyčios klausimu. Čia stovėjo pakankamai menkavertis ,,univermagas”, kuris taip pat turėjo būti privatizuotas pagal tą nuostatą, kad visa prekyba ir visas visuomeninis maitinimas turi būti privatus. Mes neprivatizavome ir dar miesto lėšomis nugriovėme tą menkavertį ,,univermagą”. Vietą su žemės sklypu perdavėme tikintiesiems. Ir dabar pritariu, kad būtų atstatyta Jono bažnyčia su savo bokštu ir pilnu tūriu. Bažnyčia papuoštų miestą ir pagyvintų mūsų senamiestį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt