Vienas visų laikų žymiausių Lietuvos krepšininkų, iš Klaipėdos kilęs Modestas Paulauskas tapo svarbiu Rusijos propagandos skleidėju.
Ne, ne jis pats, o jo prototipas naujame vaidybiniame filme „Judėjimas į viršų”, kuris vadinamąją Rusijos tautos vienybės dieną, lapkričio 4-ąją, buvo parodytas per vieną ir Lietuvoje matomą Rusijos televizijos kanalą.
Filmas pristatomas kaip vienas iš „kasiškiausių” („kasovyj”), sukurtas pagal tikrus įvykius, pasakojančius apie 1972 metų Miuncheno olimpiadoje SSRS krepšinio rinktinės pergalę prieš JAV.
Vyresnės kartos „Atviros Klaipėdos” skaitytojai dar turėtų prisiminti tą istorinį faktą, kai du kartus pratęsus rungtynių laiką, per 3 paskutines sekundes SSRS rinktinė sugebėjo išplėšti pergalę prieš tuo metu nenugalimais tituluotos amerikiečius.
Mums, klaipėdiečiams, bene įdomiausias faktas turėtų būti tai, jog vienas iš pagrindinių filmo herojų yra rinktinės kapitonas Modestas Paulauskas. Nežinau, kiek tame filme yra meninės išmokės, kuri, be jokios abejonės, galima ir būtina vaidybiniame kine, tačiau kai kurios detalės, krepšininką pradžioje pristatant kaip didelį Lietuvos patriotą, tuo metu gyvenusiai šių eilučių autorei šiandien atrodo ir juokingai, ir nelabai įtikinamai.
Filmo kūrėjai ryškiai persistengė, į L. Brežnevo valdymo laikotarpio SSRS rinktinės kapitono leksikoną įpynę vos ne Sąjūdžio laikus menančias frazes apie laisvės trokštančius lietuvius bei krepšininko akivaizdžiai demonstruojamą priešiškumą kai kuriems rusų tautybės rinktinės nariams ir net visai SSRS santvarkai. Juoba kad šį personažą įkūnijusi, šiuo metu kylanti ekrano žvaigždė – gražuolis Žilvinas Tratas savo vaidyba, švelniai tariant, nežiba.
Tiesa, filme yra ir gana tikroviškų, nepagrąžintų sovietinės realybės vaizdų, perteikiamų netiesiogiai: tai ir rinktinės trenerio siekis savo neįgalų vaiką išvežti gydyti į užsienį (nors, pasak vieno partinio funkcionieriaus, SSRS gydytojai – geriausi pasaulyje), ir iš užsienio krepšininkų glėbiais vežamos tuo metu SSSR nematytos neregėtos gėrybės, įvardijamos kaip kontrabanda, ir trenerio slapta žaidėjui išrūpintos linzės, ir kt.
Visgi, kaip paaiškėja filmo pabaigoje, šie faktai turėjo vieną pagrindinį tikslą: parodyti, kad nepaisant nepriteklių, nepaisant santvarkos suvaržymų ir kitų trukdžių, SSRS gyventi visiems kartu – lietuviams, gruzinams, rusams, ukrainiečiams – buvo labai gera ir smagu, jog visi žmonės daugiatautėje valstybėje buvo draugiški, supratingi ir tolerantiški.
Šiai minčiai pagrįsti pasitarnauja ir paskutiniu momentu M. Paulausko atsisakymas prašytis jam jau suorganizuoto politinio prieglobsčio, iš lietuvio patrioto viens-du „atvirtus” į sovietinį patriotą, ir Olimpiadą laimėjusių krepšininkų piniginių premijų savanoriškas paaukojimas trenerio vaiko operacijai, ir, žinoma, patosiškai pabaigoje skambanti buvusi sovietmečiu labai populiari daina apie sovietinio sporto aukštumas.
Bet kuriuo atveju lietuviams šį filmą verta pažiūrėti. Kai kas jį, neabejokime, supras taip, kaip to ir siekė filmo autoriai – kad „prie ruso gyventi buvo geriau”.
Mąstantieji gi turės progos dar kartą įsitikinti, jog šiuolaikinėje Rusijos propagandos mašinoje visos priemonės yra pateisinamos ir itin plačiai bei gana rafinuotai ir subtiliai naudojamos.
Kino meno pramonėje dėl to pastaruoju metu pasitelkiamas ne tik jau visiems pabodęs Antrojo pasaulinio karo, kuris Rusijoje iki šiol vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, naratyvas, bet ir sporto tematika: tą patį vakarą rodytas dar vienas filmas ta pačia tema – kaip SSRS ledo ritulio rinktinė laimėjo prieš Kanadą.
Žinant, jog panašių pergalių SSRS laikais netrūko, jos rinktines sudarius 15-os skirtingų respublikų sportininkams, panašių „patriotinių” filmų galima tikėtis ir ateityje…
Na ir kur tame filme teigiama, kad tada buvo labai gerai sovietijoj gyventi? Kažkas su galvele rašytojai blogai…