Pokariu Klaipėdoje neliko ne tik senamiestyje stovėjusių trijų bažnyčių – šv. Jono, Jokūbo ir Reformatų. Neliko ir atokiau nuo jų, Naujamiestyje, ties dabartine Simono Daukanto ir Puodžių gatvės sankryža stovėjusių katalikų Švč. Trejybės maldos namų.

„Atvira Klaipėda“ padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui toliau keliauja laiku rodydama, kaip per pastarąjį šimtmetį pasikeitė mūsų miestas. Šį kartą supažindinsime būtent su šia katalikų bažnyčia ir ją pakeitusio daugiabučio istorija.

Daugiabutis buvusios bažnyčios vietoje pradėtas statyti 1958 m. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Iš pradžių – medinė

Po to, kai 1525 m. Prūsija tapo protestantiška valstybe, katalikų bendruomenė Memelyje, anot istoriko Johano Zembrickio, vėl susikūrė tik pirmojoje XVIII a. pusėje iš Krūmamiesčio (vėliau – Naujamiesčio) darbininkų. Anot jo cituojamo 1722 m. tarybos pranešimo, jie „beveik visi popiežiškos religijos” ir buvo atkeliavę iš Žemaitijos. Bendruomenei priklausė ir įguloje buvę lenkai. Juos iš pradžių aptarnaudavo Kretingos vienuolyno bernardinai, vėliau –  jėzuitai nuo Tilžės.

J. Zembrickis rašė, kad katalikų pamaldos iš pradžių vykdavo Krūmamiestyje, bet nedetalizavo, kur tiksliai. Vėliau – vienoje citadelės patalpoje, kol 1782 m. pabaigoje dėl užgriuvimo grėsmės lankymasis tenykščiuose pastatuose buvo uždraustas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„1782-04-25 bendruomenei jau buvo paskirtas tuščias sklypas Krūmamiestyje, šalia Vitės, kur dar buvo rusų pylimų liekanų, ir čia rugpjūčio mėn. buvo pradėta medinės bažnyčios statyba; statybai medieną daugiausia dovanojo Klaipėdos pirkliai. Karalius tam davė 1000 talerių ir vargonus iš senosios įgulos bažnyčios”, – rašė J. Zembritskis.

Albertas Juška pabrėžia, kad Friedrichas Didysis šiaip jau buvo bažnyčioms nedosnus, dvasininkams neprijaučiantis monarchas.

Pasak Jono Tatoriaus, iš pradžių katalikams teko melstis po atviru dangumi — po stogu tilpo tik būtini bažnyčios elementai: altorius, sakykla, klausykla. Netrukus buvo uždengta ir visa pašiūrė. 1784 m. toje pačioje vietoje suręsta ir uždengta malksnų stogu kapitali bažnyčia.

J. Zembrickio pateikiamais duomenimis, bažnyčia buvo pašventinta 1784 m. gegužės 11 dieną, per Švc. Trejybę. Ji buvo priskirta katalikiškajai Varmijos vyskupijai.

Senoji nuotrauka daryta iš išnykusios Kath. Prediger Str. (Katalikų kunigų) gatvės. Šiandien nuotraukos padaryti iš tokio rakurso jau nėra galimybės, nes vaizdą visiškai užstotų ant šios buvusios gatvės stovinti Maksimo Gorkio progimnazija. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot jo, „gremėzdišką” bažnyčios bokštą jau 1799 m. teko nugriauti (pasak A. Juškos, statytojai buvo netiksliai apskaičiavę jo matmenis), bet kadangi tai buvo labai patogus orientyras laivų kapitonams, 1812 m. jis jau buvo atstatytas šalia bažnyčios. Pajūrio vėjai buvo ne kartą apdraskę bažnyčios stogą, teko rinkti pinigus jo remontui.

„Nors nėra išlikusių šios bažnytėlės piešinių, tačiau iš atskirai stovinčios varpinės galima spėti, kad ji buvo statyta pagal liaudies architektūros tradicijas. Tokios medinės bažnyčios su varpinėmis buvo statomos tiek Mažojoje, tiek Didžiojoje Lietuvoje”, – rašė J. Tatoris.

Pasak J. Zembrickio, ši bažnyčia stovėjo visai netoli vėliau iškilusios mūrinės.

Vakarinės ir šiaurinės miesto dalies dominantė

Naujosios mūrinės bažnyčios kertinis akmuo buvo padėtas 1862 m. rugpjūčio 10 d. O 1863 m. rugsėjo 3 d. ji jau buvo iškilmingai pašventinta. Anot A. Juškos, bažnyčią šventino Varmijos vyksupas Franzellis, suteikęs jai Švč. Trejybės vardą. Bažnyčios statybomis rūpinosi kunigas Augustinas Schwarckas.

Senoji nuotrauka daryta nuo 2. Baakenquerstr (II Bakenų skersgatvio, kuris dabar yra tapęs bevarde gatvele) ir Puodžių gatvės sankryžos. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak J. Zembrickio, miestas prie jos statybos prisidėjo 200 talerių. Iš 1862 m. mirusio didžiausiu miesto labdariu laikomo pirklio žydo Juliaus Ludwigo Wienerio palikto fondo buvo paskirta 500 talerių bažnyčios laikrodžiui įsigyti ir bažnyčios aikštei sutvarkyti. Katalikai patys tam surinko apie 110 talerių.

Taip pat, anot J. Zembrickio, buvo įrengti laisvi praėjimai prie bažnyčios tarp Palangos (dabar – Stasio Šimkaus) ir Puodžių gatvių bei nugriauti seni pastatai išilgai Puodžių gatvės.

Švč. Trejybės bažnyčios vaizdas atsiverdavo ir nuo Puodžių gatvės pradžios. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

J. Tatoris rašė, kad bažnyčia buvo statoma 1863-1865 m. pagal vietos architekto, statybos patarėjo Meyer projektą.

„Ji buvo trinavė, halinė, su nerviūriniais skliautais. Raudonų plytų pastatas turėjo ryškių neogotikos bruožų. Galinius frontonus puošė į viršų prasikišę pinakliai. Pastato šonines sienas rėmė kontraforsai. Smailus bokštas, prigludęs prie vakarinio fasado, buvo apie 52 metrus aukščio. Ši bažnyčia tapo vakarinės ir šiaurinės miesto dalies architektūrine dominante. Prie išorės stiliaus derėjo ir vidus. Altorius, sakykla ir gaubtas virš jos buvo neogotikinių formų, gausiai papuošti drožiniais; langus puošė geometrinio piešinio vitražai. 1911 m. bažnyčioje pastatyti Goebel firmos Karaliaučiuje vargonai. 1931 m. bažnyčios šventoriuje iškilo aukštas ir puošnus medinis kryžius. Tai buvo pirmas viešas katalikiškas atributas protestan­tiškame mieste”, – rašė J. Tatoris.

Apgriovė per karą

Istorikas profesorius Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965″ rašė, kad nemažų nuostolių miestui padarė 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykę SSRS pajėgų bandy­mai paimti Klaipėdą šturmu. Miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybinio žiedo. Tarp nukentėjusių miesto rajonų buvo ir dalis tarp Frydricho miesto turgaus bei tvirtovės griovių, buvo apgriautos kelios mokyklos ir bažnyčios, tarp kurių galėjo būti ir katalikų maldos namai.

Katalikų maldos namai buvo vakarinės ir šiaurinės miesto dalies architektūrine dominante. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Architektas Petras Lapė, 1945 m. sausio 29 d. atvykęs į Klaipėdą iš Šilutės ir taip tapęs vienu pirmuoju civilių gyventojų po vietinių evakuacijos, 1992 m. rašė, kad „raudonų plytų gotikinių formų katalikų bažnyčia, stovėjusi S. Daukanto (S. Dach) ir Plačiosios gatvių sankryžoje (dabar toje vietoje gyvenamasis namas su maisto produktų parduotuve), buvo taip pat su didele duobe viduryje, bokšto viršūnės dalis įgriuvusi į vidų, stogo nebuvo, o sienos – sveikos”. Aplink ją stovėję pastatai, anot P. Lapės, sprogimo nebuvo paliesti.

Katalikų maldos namų vaizdas iš šv. Jono bažnyčios bokšto. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir „Oro grupės” nuotr.

1988 m. sausį  „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtame straipsnyje Vladimiras Travuškinas rašė, kad jam buvusio 4-osios smogiamosios SSRS armijos dalininkas Vasilijus Bondareka pasakojo, jog priartėjus prie Klaipėdos jam buvo įsakyta nupiešti prieigų panoramą.

„Iš armijos vado stebėjimo punkto nupiešiau panoramą. Pilko dangaus fone ryškėjo smailėjantys daugybės bažnyčių bokštai. Po to, kai pateikiau panoramą, generolas leitenantas P. Malyševas įsakė artilerijai sunaikinti tų bažnyčių bokštus, nes jie buvo naudojami kaip stebėjimo punktai“, – straipsnyje cituotas V. Bondarenka.

Anot V. Safronovo, jei šis pasakojimas tikras, jį reikėtų datuoti 1945 m. sausiu, nes tik tuomet Klaipėdą apsupę daliniai buvo perduoti gen. leit. Piotro Malyševo vadovaujamai smogiamajai armijai.

Beje, Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS LKT įgaliotinis Lietuvos SSR Alfonsas Gailevičius savo 1945 m. rugsėjo 25 d. rašte LTSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui dėstė įprastą sovietinę propagandinę versiją, kad „iki 1944 m. Klaipėdos mieste veikė katalikų parapijinė bažnyčia, kurią vokiečiai atsitraukdami susprogdino”.

Daugiabučiui – 60 metų

Remiantis 1945 m. gegužę pasirašytu Telšių vyskupo prašymu jau tų pačių metų pabaigoje katalikams buvo atiduota ne apgriauta bažnyčia, o nenukentėjusi Irvingerių – Apaštalų bažnyčia, dabartinės Jūros aikštės ir Bokštų skersgatvio kampe, vėliau pavadinta Kristaus Karaliaus bažnyčia.

V. Safronovo teigimu, bažnyčios griuvėsių likvidavimas nebuvo kaip nors fiksuotas – pirmaisiais pokario metais vietinėje spaudoje pasirodydavo publikacijų, kuriose minimi valomi mieste griuvėsiai, bet jose labai retai minimi konkretūs ardomi pastatai.

Dar vienas katalikų maldos namų vaizdas iš šv. Jono bažnyčios bokšto. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir „Oro grupės” nuotr.

„Man žinomi kai kurie kartografiniai šaltiniai. 1947 metų pradžioje Katalikų ir Lietuvių (Jokūbo) bažnyčių pastatai dar yra pažymėti kaip apgriauti, buvo likę šių pastatų sienos ir konstrukcijos“, – sakė V. Safronovas.

Bažnyčios vietoje šiuo metu stovi daugiabutis, kuriam šiandien priskirtas Simono Daukanto g. 2-asis numeris. Registro centro pateikiamais duomenimis, jis pradėtas ir baigtas statyti 1959 m. 7015 kv. m ploto pastate šiuo metu yra 73 atskiri nekilnojamojo turto vienetai, iš kurių 65 – gyvenamosios patalpos.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomoje Klaipėdos miesto valstybinės architektūros-statybos inspekcijos leidimų statybos darbams vykdyti registracijos knygoje „Atviros Klaipėdos” žurnalistui nepavyko aptikti įrašo, liudijančio apie tokio leidimo išdavimą šio daugiabučio statyboms. Tačiau beveik lygiai prieš 60 metų, 1959-ųjų lapkričio 6-ąją, „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtame straipsnyje „Gimimo metai – 1959″ tarp išvardintų naujų tais metais pastatytų daugiabučių yra ir pastarojo nuotrauka, o jis vadinamas 68 butų gyvenamuoju namu Simano Daukanto gatvėje.

Kad šio namo statybos prasidėjo anksčiau nei 1959 m. ir vyko ne itin sklandžiai, galima spręsti ir ankstesnių „Tarybinės Klaipėdos“ publikacijų.

Pokarinėje nuotraukoje, anot istoriko Vasilijaus Safronovo, labai daug nežinomųjų, kad būtų galima tiksliai identifikuoti vietą, iš kurios ji buvo padaryta. Viena iš versijų, kad fotografas tuo metu objektyvą kreipė į buvusį bažnyčios bokštą. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1958 m. lapkričio 18-osios straipsnyje Z. Ivinas vardijo statomus objektus, kuriuose yra sudarytos prastos sąlygos dirbti apdailininkams. Tarp jų pateko ir vietoje bažnyčios statytas daugiabutis.

„Ne geresni reikalai ir 68 butų name Daukanto gatvėje. Apdailininkai ėmėsi vidaus tinkavimo, o langai neįstiklinti, apšildymas nesutvarkytas, daugelyje vietų nesuremontuotas vandentiekis ir kanalizacija, katilinė neužbaigta. O kaip galima vykdyti apdailos darbus lapkričio mėnesį, jei langai neįstiklinti ir patalpos nešildomos? Apie aukštą apdailininkų našumą tokiomis sąlygomis galima tik svajoti. O juk namus reikia ruošti perdavimui paspartintais tempais”, – rašė Z. Ivinas.

„Būtina, pavyzdžiui, kad drg. Tunylos brigados dailidės, dirbą 68 butų gyvenamajame name Simano Daukanto gatvėje, žinotų ne tik tai, jog dvi šio namo sekcijos turi būti atiduotos naudoti kovo mėnesį. Jie turi įsisąmoninti, kad dailidėms ilgiau kaip iki vasario 1 d. čia negalima užtrukti, nes nuo tos dienos pradės darbą dažytojai”, – apie naujo daugiabučio statybos grafikus ir jų laikymąsi informuota 1959-ųjų sausio 24 d.

O 1959 m. birželio 24 d. Statybos valdybos Nr. 14 viršininkas J. Kizevičius, savo straipsnyje besiskundęs jo valdybos statomuose objektuose besidarbuojančiais subrangovais, paminėjo, kad kolegoms iš Statybos valdybos Nr. 21, statantiems 68 butų gyvenamąjį namą Simano Daukanto gatvėje, dėl lietaus kanalizacijos vamzdžių problemų nekyla, o jiems kažkodėl tokie vamzdžiai nebuvo pateikti.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.