Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2019-11-09 |
Pokariu Klaipėdoje neliko ne tik senamiestyje stovėjusių trijų bažnyčių – šv. Jono, Jokūbo ir Reformatų. Neliko ir atokiau nuo jų, Naujamiestyje, ties dabartine Simono Daukanto ir Puodžių gatvės sankryža stovėjusių katalikų Švč. Trejybės maldos namų.
„Atvira Klaipėda“ padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui toliau keliauja laiku rodydama, kaip per pastarąjį šimtmetį pasikeitė mūsų miestas. Šį kartą supažindinsime būtent su šia katalikų bažnyčia ir ją pakeitusio daugiabučio istorija.
Po to, kai 1525 m. Prūsija tapo protestantiška valstybe, katalikų bendruomenė Memelyje, anot istoriko Johano Zembrickio, vėl susikūrė tik pirmojoje XVIII a. pusėje iš Krūmamiesčio (vėliau – Naujamiesčio) darbininkų. Anot jo cituojamo 1722 m. tarybos pranešimo, jie „beveik visi popiežiškos religijos” ir buvo atkeliavę iš Žemaitijos. Bendruomenei priklausė ir įguloje buvę lenkai. Juos iš pradžių aptarnaudavo Kretingos vienuolyno bernardinai, vėliau – jėzuitai nuo Tilžės.
J. Zembrickis rašė, kad katalikų pamaldos iš pradžių vykdavo Krūmamiestyje, bet nedetalizavo, kur tiksliai. Vėliau – vienoje citadelės patalpoje, kol 1782 m. pabaigoje dėl užgriuvimo grėsmės lankymasis tenykščiuose pastatuose buvo uždraustas.
„1782-04-25 bendruomenei jau buvo paskirtas tuščias sklypas Krūmamiestyje, šalia Vitės, kur dar buvo rusų pylimų liekanų, ir čia rugpjūčio mėn. buvo pradėta medinės bažnyčios statyba; statybai medieną daugiausia dovanojo Klaipėdos pirkliai. Karalius tam davė 1000 talerių ir vargonus iš senosios įgulos bažnyčios”, – rašė J. Zembritskis.
Albertas Juška pabrėžia, kad Friedrichas Didysis šiaip jau buvo bažnyčioms nedosnus, dvasininkams neprijaučiantis monarchas.
Pasak Jono Tatoriaus, iš pradžių katalikams teko melstis po atviru dangumi — po stogu tilpo tik būtini bažnyčios elementai: altorius, sakykla, klausykla. Netrukus buvo uždengta ir visa pašiūrė. 1784 m. toje pačioje vietoje suręsta ir uždengta malksnų stogu kapitali bažnyčia.
J. Zembrickio pateikiamais duomenimis, bažnyčia buvo pašventinta 1784 m. gegužės 11 dieną, per Švc. Trejybę. Ji buvo priskirta katalikiškajai Varmijos vyskupijai.
Anot jo, „gremėzdišką” bažnyčios bokštą jau 1799 m. teko nugriauti (pasak A. Juškos, statytojai buvo netiksliai apskaičiavę jo matmenis), bet kadangi tai buvo labai patogus orientyras laivų kapitonams, 1812 m. jis jau buvo atstatytas šalia bažnyčios. Pajūrio vėjai buvo ne kartą apdraskę bažnyčios stogą, teko rinkti pinigus jo remontui.
„Nors nėra išlikusių šios bažnytėlės piešinių, tačiau iš atskirai stovinčios varpinės galima spėti, kad ji buvo statyta pagal liaudies architektūros tradicijas. Tokios medinės bažnyčios su varpinėmis buvo statomos tiek Mažojoje, tiek Didžiojoje Lietuvoje”, – rašė J. Tatoris.
Pasak J. Zembrickio, ši bažnyčia stovėjo visai netoli vėliau iškilusios mūrinės.
Naujosios mūrinės bažnyčios kertinis akmuo buvo padėtas 1862 m. rugpjūčio 10 d. O 1863 m. rugsėjo 3 d. ji jau buvo iškilmingai pašventinta. Anot A. Juškos, bažnyčią šventino Varmijos vyksupas Franzellis, suteikęs jai Švč. Trejybės vardą. Bažnyčios statybomis rūpinosi kunigas Augustinas Schwarckas.
Pasak J. Zembrickio, miestas prie jos statybos prisidėjo 200 talerių. Iš 1862 m. mirusio didžiausiu miesto labdariu laikomo pirklio žydo Juliaus Ludwigo Wienerio palikto fondo buvo paskirta 500 talerių bažnyčios laikrodžiui įsigyti ir bažnyčios aikštei sutvarkyti. Katalikai patys tam surinko apie 110 talerių.
Taip pat, anot J. Zembrickio, buvo įrengti laisvi praėjimai prie bažnyčios tarp Palangos (dabar – Stasio Šimkaus) ir Puodžių gatvių bei nugriauti seni pastatai išilgai Puodžių gatvės.
J. Tatoris rašė, kad bažnyčia buvo statoma 1863-1865 m. pagal vietos architekto, statybos patarėjo Meyer projektą.
„Ji buvo trinavė, halinė, su nerviūriniais skliautais. Raudonų plytų pastatas turėjo ryškių neogotikos bruožų. Galinius frontonus puošė į viršų prasikišę pinakliai. Pastato šonines sienas rėmė kontraforsai. Smailus bokštas, prigludęs prie vakarinio fasado, buvo apie 52 metrus aukščio. Ši bažnyčia tapo vakarinės ir šiaurinės miesto dalies architektūrine dominante. Prie išorės stiliaus derėjo ir vidus. Altorius, sakykla ir gaubtas virš jos buvo neogotikinių formų, gausiai papuošti drožiniais; langus puošė geometrinio piešinio vitražai. 1911 m. bažnyčioje pastatyti Goebel firmos Karaliaučiuje vargonai. 1931 m. bažnyčios šventoriuje iškilo aukštas ir puošnus medinis kryžius. Tai buvo pirmas viešas katalikiškas atributas protestantiškame mieste”, – rašė J. Tatoris.
Istorikas profesorius Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965″ rašė, kad nemažų nuostolių miestui padarė 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykę SSRS pajėgų bandymai paimti Klaipėdą šturmu. Miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybinio žiedo. Tarp nukentėjusių miesto rajonų buvo ir dalis tarp Frydricho miesto turgaus bei tvirtovės griovių, buvo apgriautos kelios mokyklos ir bažnyčios, tarp kurių galėjo būti ir katalikų maldos namai.
Architektas Petras Lapė, 1945 m. sausio 29 d. atvykęs į Klaipėdą iš Šilutės ir taip tapęs vienu pirmuoju civilių gyventojų po vietinių evakuacijos, 1992 m. rašė, kad „raudonų plytų gotikinių formų katalikų bažnyčia, stovėjusi S. Daukanto (S. Dach) ir Plačiosios gatvių sankryžoje (dabar toje vietoje gyvenamasis namas su maisto produktų parduotuve), buvo taip pat su didele duobe viduryje, bokšto viršūnės dalis įgriuvusi į vidų, stogo nebuvo, o sienos – sveikos”. Aplink ją stovėję pastatai, anot P. Lapės, sprogimo nebuvo paliesti.
1988 m. sausį „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtame straipsnyje Vladimiras Travuškinas rašė, kad jam buvusio 4-osios smogiamosios SSRS armijos dalininkas Vasilijus Bondareka pasakojo, jog priartėjus prie Klaipėdos jam buvo įsakyta nupiešti prieigų panoramą.
„Iš armijos vado stebėjimo punkto nupiešiau panoramą. Pilko dangaus fone ryškėjo smailėjantys daugybės bažnyčių bokštai. Po to, kai pateikiau panoramą, generolas leitenantas P. Malyševas įsakė artilerijai sunaikinti tų bažnyčių bokštus, nes jie buvo naudojami kaip stebėjimo punktai“, – straipsnyje cituotas V. Bondarenka.
Anot V. Safronovo, jei šis pasakojimas tikras, jį reikėtų datuoti 1945 m. sausiu, nes tik tuomet Klaipėdą apsupę daliniai buvo perduoti gen. leit. Piotro Malyševo vadovaujamai smogiamajai armijai.
Beje, Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS LKT įgaliotinis Lietuvos SSR Alfonsas Gailevičius savo 1945 m. rugsėjo 25 d. rašte LTSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui dėstė įprastą sovietinę propagandinę versiją, kad „iki 1944 m. Klaipėdos mieste veikė katalikų parapijinė bažnyčia, kurią vokiečiai atsitraukdami susprogdino”.
Remiantis 1945 m. gegužę pasirašytu Telšių vyskupo prašymu jau tų pačių metų pabaigoje katalikams buvo atiduota ne apgriauta bažnyčia, o nenukentėjusi Irvingerių – Apaštalų bažnyčia, dabartinės Jūros aikštės ir Bokštų skersgatvio kampe, vėliau pavadinta Kristaus Karaliaus bažnyčia.
V. Safronovo teigimu, bažnyčios griuvėsių likvidavimas nebuvo kaip nors fiksuotas – pirmaisiais pokario metais vietinėje spaudoje pasirodydavo publikacijų, kuriose minimi valomi mieste griuvėsiai, bet jose labai retai minimi konkretūs ardomi pastatai.
„Man žinomi kai kurie kartografiniai šaltiniai. 1947 metų pradžioje Katalikų ir Lietuvių (Jokūbo) bažnyčių pastatai dar yra pažymėti kaip apgriauti, buvo likę šių pastatų sienos ir konstrukcijos“, – sakė V. Safronovas.
Bažnyčios vietoje šiuo metu stovi daugiabutis, kuriam šiandien priskirtas Simono Daukanto g. 2-asis numeris. Registro centro pateikiamais duomenimis, jis pradėtas ir baigtas statyti 1959 m. 7015 kv. m ploto pastate šiuo metu yra 73 atskiri nekilnojamojo turto vienetai, iš kurių 65 – gyvenamosios patalpos.
Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomoje Klaipėdos miesto valstybinės architektūros-statybos inspekcijos leidimų statybos darbams vykdyti registracijos knygoje „Atviros Klaipėdos” žurnalistui nepavyko aptikti įrašo, liudijančio apie tokio leidimo išdavimą šio daugiabučio statyboms. Tačiau beveik lygiai prieš 60 metų, 1959-ųjų lapkričio 6-ąją, „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtame straipsnyje „Gimimo metai – 1959″ tarp išvardintų naujų tais metais pastatytų daugiabučių yra ir pastarojo nuotrauka, o jis vadinamas 68 butų gyvenamuoju namu Simano Daukanto gatvėje.
Kad šio namo statybos prasidėjo anksčiau nei 1959 m. ir vyko ne itin sklandžiai, galima spręsti ir ankstesnių „Tarybinės Klaipėdos“ publikacijų.
1958 m. lapkričio 18-osios straipsnyje Z. Ivinas vardijo statomus objektus, kuriuose yra sudarytos prastos sąlygos dirbti apdailininkams. Tarp jų pateko ir vietoje bažnyčios statytas daugiabutis.
„Ne geresni reikalai ir 68 butų name Daukanto gatvėje. Apdailininkai ėmėsi vidaus tinkavimo, o langai neįstiklinti, apšildymas nesutvarkytas, daugelyje vietų nesuremontuotas vandentiekis ir kanalizacija, katilinė neužbaigta. O kaip galima vykdyti apdailos darbus lapkričio mėnesį, jei langai neįstiklinti ir patalpos nešildomos? Apie aukštą apdailininkų našumą tokiomis sąlygomis galima tik svajoti. O juk namus reikia ruošti perdavimui paspartintais tempais”, – rašė Z. Ivinas.
„Būtina, pavyzdžiui, kad drg. Tunylos brigados dailidės, dirbą 68 butų gyvenamajame name Simano Daukanto gatvėje, žinotų ne tik tai, jog dvi šio namo sekcijos turi būti atiduotos naudoti kovo mėnesį. Jie turi įsisąmoninti, kad dailidėms ilgiau kaip iki vasario 1 d. čia negalima užtrukti, nes nuo tos dienos pradės darbą dažytojai”, – apie naujo daugiabučio statybos grafikus ir jų laikymąsi informuota 1959-ųjų sausio 24 d.
O 1959 m. birželio 24 d. Statybos valdybos Nr. 14 viršininkas J. Kizevičius, savo straipsnyje besiskundęs jo valdybos statomuose objektuose besidarbuojančiais subrangovais, paminėjo, kad kolegoms iš Statybos valdybos Nr. 21, statantiems 68 butų gyvenamąjį namą Simano Daukanto gatvėje, dėl lietaus kanalizacijos vamzdžių problemų nekyla, o jiems kažkodėl tokie vamzdžiai nebuvo pateikti.
Geras. Dabar paveikslas mano galvoje nusitapė.
Susidarė aiškesnis vaizdas apie namą Daukanto 2, kuriame užaugo žmona su tėvais, ir kuriame praktiškai gyvenu ir aš.
Taip – lengva perrašinėti tuos pačius istorinius šaltinius. O autorius nenori pamėginti rimtai padirbėti – galima juk išties dirbti, o ne terliotis su tekstu: to minėto daugiabučio visų butų gyventojų istorijas ir kaitą aprašyti – kam kada kaip pereidinėjo nuosavybė – o tarybiniais metais – kaip kito registruoti savininkai tų butų… tada gal ir būtų galima tikėtis žurnalisto vardo – tik, deja, rašyt reikia glaustai – už kokius du puslapiukus teks padirbėti metus kitus… su liudininkais juk reikia viską susižinoti – štai, tada gal ir gotiškų formų miražai pasirodys – balerinos ims vaidentis…
Ačiū už pastebėjimas. Manau pakankamai pasėdėjau ir prie „Tarybinės Klaipėdos”, ir Klaipėdos regionine archyve ieškodamas šio daugiabučio šaknų, ne tik istorinius šaltinius perrašiau. O kas trukdo tamstai parengti projektą, gauti finansavimą ir dirbti rimtai metus kitus aprašant ir šio, ir kito daugiabučio gyventojų istorijas (šio projekto ne toks tikslas) bei tikėtis žurnalisto vardo?
Seno kirpimo – nusirašo kursinius, nes skaityt angliškai nemoka – tie neva „profesoriai”, o kai kam pakanka būt civiliai susirašius su nukvakusiu Dr, kad taptum net fako vade…paskaitykit jos „šedevrą” — gynėsi apie 2001, o visa literatūra gal 30 m senumo – išvada: jai parašė kitas biezdarius, kuris vis dar narcizuoja ties TSRS laikų „mokslo” pasiekimais – kai neva profesoriai diskutuodavo – taip numelždavo jaunų ir perspektyvių žmonių idėjas ir skelbdavo tada jau kaip savo straipsnių pavidalu — žr. citavimo taisyklės. O dėl pastatų uostamiesty — taip, graži kadais buvo ta Memel-gatvike su keliom bažnytėlėm, kuklia pilaite. Bet kažkam pavydas sukilo kadaise – kokia simetrija, tikslumas visame kame… reikia išardyt ir patikrint, kaip tų bažnyčių bokštai laikytis gali… išvada: ieškokit totoriaus, kuris viską išardo, paskui nebesudeda į vietą, mat taip mokosi iš gerų pavyzdžių_ ardo viską – baldus, rūbus, batus, kiompiuterius, televizorius, kranus, sienas… vis ieško, kaip kas padaryta – ir jis nori būt vyras – kažką sukonstruot ir palikt po savęs… o išeina tik nusiaubt ir palikt po savęs chaosą — smegenines laiku nevertino – daltonikus leido net prie vairo ….
Nuo durnumo vaistų nėr
Kažkiek apmaudu, kad nebuvo atstatyta Šv.Trejybės bažnyčia. Vietoj to, Klaipėdoje išdygo abejotinos architektūrinės vertės Šv.Kazimiero bažnyčia Mažajame Kaimelyje ir tikras baisuoklis Šv.Juozapo bažnyčia Smiltelės g..
Visi labai laukiam Šv.Jono bažnyčios atgimimo ir Pilies bokšto.
Namą pirmoje nuoyraukoje dešinėje rods jsu nugriovė mūsų kapitalistai ir pastatė kitą budinką
Tik pastatė naują 1992. Senąjį nugriovė kokiais 5 – 6 m. anksčiau.
Dėkui Martynai. Gal baigęs šį projektą ir virtualią knygą išleisi? Galėtų ir klaipėdiečiams mokiniams istorijos vadovėlio priedas atsirasti ir virtualus gidas. Ir dirbantiems Klaipėdoje architektams – „stalo knyga” . Savivaldybė lygtai planuoja atnaujinti miesto 3D skaitmeninį modelį (esamos situacijos) tai Tavo darbas būtų puiki išeities medžiaga pvz. XIXa. pb.-XXa.pr Mėmelio papildomai funkcijai/sluoksniui 🙂 – virtuali realybė BUVO-DABAR viso miesto skaitmeniniame modelyje. pvz.pradingę Memelio bokštai (vertikalės) :). Didelis darbas – tiek medžiagos surinkta. Gaila būtų jei kur nugultų. Daug klaidų gal išvengtume. Gal jau laikas galvoti apie šio projekto apimties plėtrą? 🙂 (dėkoju , kad remia ir skatinu savivaldybę) . Linkiu. Šaunuolis.
istorikai, profesoriai galėtų dirbti mokslinius-tiriamuosius darbus, o ne traukti iš stalčiaus vis tas pačias rašliavas.
Kieno pataikavimu ši bažnyčia buvo nuardyta ir jos plytos išgabentos į Leningradą ?