Prieš metus, lapkričio 12 dieną, buvo paskelbtas mokytojų streikas. Švietimo sektoriuje tikrai ilgiausiai trukęs ir daugiausiai rezonanso sukėlęs streikas tęsėsi daugiau nei mėnesį, mokytojai ministerijoje apsigyvenę net tris savaites laukė realių derybų. Tokio akibrokšto iš švietimo darbuotojų turbūt niekas (net jie patys) nesitikėjo. Praėjo metai. Ir manęs daug kas klausia – kas pasikeitė? Ar buvo verta?

Martyno Vainoriaus nuotr.

Ir kur mes einame, ar išvis judame kažkokia kryptimi, o gal mechaniškai riedame į pakalnę galvodami, kad čia ir yra tikrasis kelias?

Visus metus bandau viešai analizuoti ir iš įvairių pusių pažvelgti į švietimo sistemą kamuojančias problemas. Nes viena, ką supratau labai aiškiai, – žmonių, nesusijusių su ta sritimi, žinios dažniau suformuotos ryšių su visuomene specialistų (kartais turinčių toli gražu ne geranoriškų tikslų), nei tų, kurie dirba sistemoje ir viską mato iš vidaus. Todėl visai normalu, kad pateikiama informacija tendencinga ir kryptingai vienpusiška.

Vienas iš realių pokyčių, kuriuos galima pastebėti, – atsirado gerokai daugiau straipsnių, iš įvairių perspektyvų analizuojančių situaciją švietime. Viešai pasisako mokytojai, dėstytojai, mokslininkai, ekonomistai ir kt..

Žurnalistų tyrimų irgi padaugėjo – nebeapsiribojama spaudos tarnybos pranešimais arba akivaizdžiai užsakomaisiais tekstais. Todėl yra vilčių, kad visuomenė, geriau supratusi, kiek daug yra imitacinių, paviršutiniškų ir kiek mažai realių padėtį galinčių pagerinti pokyčių, taps atidesnė, kritiškesnė ir reiklesnė pirmiausia ministerijoje priimamiems sprendimams (ir politikams taip pat). O mokytojai dažnu atveju tiesiog tampa tos sistemos ir absurdiškų sprendimų įkaitais.

Kitas svarbus rezultatas, manau, tas sustiprėjęs tikėjimas, kad mažas žmogus nėra toks mažas, ypač kai atsiranda bendraminčių.

Lygiai prieš metus girdėjau ne vieną perspėjimą – beprasmiška ką nors daryti, priešintis, nes visa sistema yra liūnas, kuris pats net nepajudės, bet paskandins kiekvieną, išdrįsusį nors koja žengti į tą pusę. Taip, liūno požymių tikrai be galo daug, bet jeigu norime jame nenuskęsti, būtinai turime ten pilti skaidrų vandenį, būtinai turime nurodyti visas klampynes ir akivarus, būtinai turime skleisti informaciją apie samanomis apaugusias marmalynes. Ir ne pakęsti ar susitaikyti su padėtimi, o padaryti viską, kad neužaktų ir neuždusintų mūsų visų tas dešimtmečiais formavęsis ir pokyčiams toks atsparus darinys.

Dar galima būtų paminėti ŠMSM bandymus kalbėtis ir derinti pozicijas. Sakau „bandymus“, nes vis neatsispiriama įpročiui viską spręsti užribių susitarimais, imitacijomis ir tendencingomis oficialių spaudos pranešimų akcijomis.

Pavyzdžiui, kovo 1 d. ministro Algirdo Monkevičiaus pasirašyti teisės aktai, įteisinantys etatinio mokytojų darbo užmokesčio modelio tobulinimą, ir prie tų pokyčių nepriderinta ir nepakeista Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarka, patvirtinta 2018 m. liepos 11 d.. Arba atnaujintos bendrojo ugdymo programų gairės – rugsėjį ŠMSM išplatino informaciją, kad darbo grupės, kuriose buvo ir mokytojų, sėkmingai bendradarbiavo, atsižvelgė į daugelį asociacijų ir individualių pasiūlymų, švietimo bendruomenėse tas dokumentas priimtas palankiai. O iš tiesų tiek strateginėje grupėje
dirbę specialistai, tiek akademinės bendruomenės atstovai, tiek ir mokytojai, studijavę tą dokumentą, negailėjo ne tik kritikos, bet ir akcentavo – kol kas tos gairės fragmentiškos, nestruktūrizuotos, nepagrįstos šiuolaikinėmis aktualijomis.

Darbo grupėje dalyvavęs Mindaugas Grigaitis viešai išsakė tokią poziciją: „Švietimo sistema valdoma apgaudinėjimo, skaldymo, imitacijos ir manipuliacijos priemonėmis. Ministerija nesugeba sukurti normalaus, suprantamo dokumento, bet neįgalumą maskuoja. Būtina vieną kartą sustabdyti tą buldozerį ir leisti tą gairių kūrimo darbą padaryti tiems, kurie dirba ne tik su popieriais, bet ir su žmonėmis, – universiteto dėstytojams ir mokytojams.“

Panaši padėtis ir dėl planų atnaujinti dalykines programas (galiu kalbėti tik apie lietuvių kalbos ir literatūros programas, nes situaciją gerai žinau). Jau girdisi užkulisinių balsų, kad jas bus patikėta kurti tiems patiems, kurie tai darė dešimtmetį. Ir daugumos mokytojų praktikų nuomone, labai nesėkmingai darė. Bet jie savi / reikalingi / įtakingi / naudingi. Ar tikrai sistema nugalės sveiką protą, dar pamatysime.

Taip pat teko matyti ŠMSM ir derybų dėl kolektyvinės sutarties etapų. Deja, niekaip kitaip kaip tik BANDYMAIS klausytis ir kalbėtis to nepavadinsi.

Gerai tai, kad jau bijoma ciniškai ignoruoti ir rodyti visišką nepagarbą. Bet iki visaverčio dialogo dar toli toli.

Iš kitos pusės ir nereikia norėti, kad viskas per metus pasikeistų, tuo labiau, kad formavosi dešimtmečiais. O jeigu būsime aktyvūs, reiklūs ir principingi, ką gali žinoti, kada tas vėjas palankesne kryptimi pasisuks.

Prieš metus mes, kankinami nežinomybės, pradėjome streiką ir nekantriai laukėme, kada įvyks realios derybos. Ir kiekvieną dieną tikėjome, kad jeigu ne šiandien, tai rytoj būtinai… O vėliau supratome, kad laukti neužtenka – reikia kovoti. Reikia vienytis ir kovoti. Nes mažų ir didelių žmonių sindromas, užsilikęs iš gūdaus sovietmečio, dar labai gajus. Ypač gajus kai kurių valdininkų ir politikų pasąmonėje. Ir šiandien galiu drąsiai apibendrinti – jeigu norime ne imitacinių, o realių pokyčių, laukti neužtenka, reikia dar ir pakovoti.