Trečiadienį, lapkričio 27 dieną, Klaipėdos piliavietės rytinės kurtinos daugiafunkcėje salėje (Priešpilio g. 2) Lietuvos jūrų muziejus rengia tarptautinę konferenciją „Laivų statybos paveldo išsaugojimas ir pritaikymas“.

Elingas šiandien. Alfonso Mažūno nuotr.

Ši konferencija – baigiamasis Didžiojo elingo metų akcentas, koncentruojantis dėmesį į Klaipėdos jūrinio paveldo išlikimą ir galimas ateities perspektyvas, bei pateikiantis pavyzdžius, kaip su šia istorijos dalimi tvarkosi mūsų kaimynai.

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus vyr. istoriko, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktoranto Dainiaus Elerto, konferencija yra skirta aptarti laivų statyklų ir su jomis susijusio jūrinio techninio paveldo įveiklinimo gerosios patirties sklaidai. Jis pats konferencijoje skaitys pranešimą apie laivų statybos tradicijas Lietuvoje.

„Simboliška, kad ši konferencija vyksta Paul Lidenau gamyklos 100 metinių proga, –  sako Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė. – Paul Lindenau gamyklos elingas – vienas ryškiausių jūrinio paveldo ženklų Baltijos pakrantėse”.

1919 m. Paul Willy Lindenau supirko laivų statyklas Pietiniame rage ir 1919 m. įkūrė Klaipėdos laivų statyklą. 1922–1945 m. čia pastatyta daugiau kaip 80 įvairaus tipo laivų, plaukiojančių dokų ir uosto kranų. Surinkinėti autobusai ir lėktuvai. 1939 m. pastatytas didžiausias keleivinis laivas „Helgoland“. Jis galėjo gabenti 2000 keleivių. Laivas plaukė varomas elektros turbinų. Jo ilgis siekė 106 m, o plotis – 13 m. Statybos kaina  – 4 mln. litų.

„Gamykla dirbo ir karo metu, – pasakojo istorikas Dainius Elertas. – Čia pastatytas minininkas pokaryje buvo perstatytas į Lenkijos keleivinį laivą „Pana Wodna“ ir naudotas iki 1980 m. Paul Lindenau kompanijai perkėlus veiklą į Kylį, jos vėliavoje ir dabar atpažįstamas klaipėdietiškos laivų statybos tradicijos gyvybingumas bei Memelio simbolika. 1945 m. sovietų užvaldytame mieste laivų statykla nukentėjo mažai. 1949 m. Paul Lindenau statyklos vietoje įsikūrė Bandomoji laivų remonto įmonė. 1946 m. Darbų uosto statinius perėmė Laivų remonto įmonė Nr.7″.

Konferencijoje dalyvausiantys pranešėjai iš Suomijos, Lenkijos ir Rusijos dalinsis gerąja patirtimi, kaip įveiklinamos bei aktualizuojamos laivų statyklos arba senieji laivai. Vienas geriausių pavyzdžių –1750 m. „Suomenlinna“ doko pritaikymas šiandienai, kurį pristatys Hannu Matikka iš Suomijos paveldo agentūros. Intriguojančią  mažos Gdansko laivų statyklos istoriją papasakos Przemysław Węgrzyn iš Nacionalinio jūrų muziejaus Gdanske (Lenkija). Alexey Shutkin iš  Pasaulinio vandenyno muziejus Kalingrade  (Rusija) dalinsis patirtimi apie iššūkiais, kurie kyla išsaugant ir įmuziejinant senuosius laivus. Tokių laivų, stovinčių upėje prie Pasaulinio vandenyno muziejus Kaliningrade, yra net keletas. Viename jų įrengtas muziejaus viešbutukas.

Apie tradicinių laivų Lietuvoje panaudojimo patirtis ir galimybes pasakos Romualdas Adomavičius, Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas-vyr. fondų saugotojas, su savo tėvu, šviesios atminties Romaldu Adomavičiumi, atgaivinęs Lietuvoje tradicines Kuršmarių žvejų valtis – kurėnus.

Konferencija yra tarptautinio projekto „Marinistinio paveldo pritaikymas kultūros tinklaveikloje turizmo plėtrai”, vykdomo pagal 2014–2020 m. Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programą, dalis.