Jau šį ketvirtadienį Klaipėdos dramos teatre į gyvenimą spektaklį „Mūsų klasė” paleisiantis režisierius Oskaras Koršunovas sako, kad nors jis ir kalba apie baisiausią baisiausios žmonijos tragedijos epizodą – holokaustą – žiūrovai jo metu nekentės. Už juos tai atliks aktoriai.

O pastarieji sako esantys dėkingi už galimybę prisiliesti prie tokių vaidmenų ir pjesės, kurie ir sukrečia, ir priverčia apmąstyti, kaip ir kodėl žmogus gali neatpažįstamai pasikeisti susiklosčius vienai ar kitai situacijai.

Pagal lenko Tadeusz Słobodzianek pjesę statomas spektaklis kalba apie tragediją, įvykusią II pasaulinio karo metu Lenkijoje, kai 1941-aisiais mažame Jedvabnės kaime daržinėje žydus sudegino jų kaimynai, o kitus tiesiog sukapojo gabalais miestelio aikštėje.

Režisieriaus įžvalgos

„Pats karas yra baisiausia žmonijos tragedija, o holokaustas – baisiausias jos epizodas. Słobodzianekas paėmė vieną klasę, vieną iš daugelio, kokios tuo metu buvo Lenkijos mokyklose. Per šitą klasės istoriją praktiškai papasakojamas visas XX amžius. Tai – holokausto matrica. Įvykiai taip vystėsi daugelyje miestelių ir miestų, taip pat ir Lietuvoje, kur procentaliai išnaikinta daugiausia žydų. Ši pjesė išmintingai ir nevienašališkai atveria priežastis, kas lėmė tokį nužmogėjimą, tokius poelgius. Parodo, kad propaganda buvo tapusi stipresnė už realybę ir žmoniškumą. Mes negalime palikto to, kas įvyko Rytų Europoje, Lenkijoje, Lietuvoje, jei neišanalizuosime priežasčių, tai kartosis, vaikščiosime su neapibrėžtu kaltės jausmu. Negalima sakyti, kad visa tauta žydšaudžiai, kaip ir ne visi žydai buvo bolševikai. Vienas politikas yra teisingai pasakęs, kad Europos sostinė turėtų būti ne Briuselyje, o Aušvice, nes ne euro kalimas, ir ne ekonominė strategija, o būtent taikos išsaugojimas, nebekartojimas tų baisių klaidų buvo Europos Sąjungos tikslas”, – antradienį spaudos konferencijos metu sakė O. Koršunovas.

Jo nuomone, jei tokie įvykiai vėl imtų kartotis, jie būtų daug baisesni nei per II pasaulinį karą.

„Kažin, ar neatsirastų norinčių ateiti į Ruklą ir sudeginti saujelę sirų pabėgėlių, jei už tai būtų mokama kaip ir II pasaulinio karo metu? Esame visiškai neapsaugoti nuo holokausto pasikartojimo. Kai kurie yra vos ne pasiruošę karui, kokie tampa partijų šūkiai. Tai dar ne tokiame lygyje kaip prieš II pasaulinį karą, bet ką gali žinoti. Kaip visoje Europoje išbujojo populizmas? O juk visos totalitarinės sistemos atėjo per jį. Tos jėgos vis laimi ir laimi, jos tik stiprėja”, – kalbėjo O. Koršunovas.

Kartu režisierius pabrėžia, jog spektaklyje ir pjesėje yra „labai daug žmogiškumo, daug jausmų, yra labai dramatiški likimai”.

„Tikimės tokio spektaklio, kuris taps įvykis Lietuvoje. Jis nebus nei sunkus, nei slegiantis, bus įdomus, informatyvus. Norisi paskatinti žiūrovą nebijoti ateiti, jam nereikės kentėti. Už jį tai padarys aktoriai”, – šypsodamasis sakė režisierius.

Paklaustas dėl natūralaus lyginimo su keturis Auksinius scenos kryžius gavusiu Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliu „Mūsų klasė“, kurį režisavo Yana Ross, O. Koršunovas sakė, jog jie labai skiriasi.

„Labai skiriasi priėjimas prie medžiagos, vaidmenys. Mes daugiau laikomės istoriškumo. Jei dar kur nors atsirastų vienas toks, irgi nebūtų blogai”, – sakė režisierius.

Jis taip pat teigė nemanantis, kad tokiai premjerai pasirinktas laikas – prieškalėdinis laikotarpis – nėra tam tinkamas.

„Laikas įdomus – trumpiausios dienos, ilgiausios naktys, kai atsiveria viskas. Tai nėra blogas laikas, yra advento, susikaupimo laikas. Pavasarį ar vasarą būtų blogiau leisti tokį spektaklį, manau, kad šiuo metu žiūrovai kaip tik yra pakankamai imlūs tokiai temai”, – sakė O. Koršunovas.

Aktoriai dėkoja už vaidmenis

Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas šį spektaklį vadino „stebuklingai emociškai paveikiu”.

„Neprisimenu, kai per repeticijas sunku sulaikyti ašaras. Čia sugebėjimas neatsistoti į vieną ar kitą poziciją, o bandysimas įsižiūrėti į žmonės, į vieną ar kitą situaciją. Visiškai neaišku, koks vaidmuo kiekvienam žmogui būtų numatytas tokioje situacijoje. Supranti, kad žudė tokie patys, kaip tavo kaimynai ar tu pats. Neaišku, ką tokioje situacijoje pasirinktum pats”, – sakė jis.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Pirmą kartą perskaičius pjesę, sukilo didžiulis pyktis, kilo emocinis sudirgimas. Vaidinu lenką, žydšaudį, budelį, mylintį žydę, bet negalintį pasipriešinti. Pyktis yra kaip vedamoji personažo ir bandau nuo to atsispirti. Didžiulis svoris lydi, kasdien  domiesi, žiūri, kad kaip nors praturtintum personažą, vaidmenį, pabandytum suprasti, kodėl taip vyko. Kol kas neatrandu atsakymo”, – sakė Jonas Baranauskas.

Jo kolegė Regina Šaltenytė teigė labai pamilusi savo Rachelę.

„Jaučiu atsakomybę ir noriu jos nepavesti. Man ji be galo brangi. Viską praradusi apart savo gyvybės – pirmą meilę, tėvą, motiną, seseris, tikėjimą, praradusi vaiką, ištekėjusi už nemylimo vyro ir vis tiek sugebanti nesivadovauti taisykle dantis už dantį, akis už akį, suvokianti, kad kerštas niekur neveda”, – pasakojo aktorė.

Aktorius Arnoldas Eisimantas savo ruožtu teigė šią vasarą pabuvojęs Lenkijoje ir tame pačiame Jedvabnės kaime, ir Aušvice, ir kitose su holokaustu susijusiose vietose.

„Akys mato, bet sunku suvokti. O pjesė yra tobula, be šalutinių dalykų. Joje nėra teigiamų ir neigiamų personažų”, – sakė A. Eisimantas.

„Begalinis gumulas gerklėje kalbant ir kyla noras raudoti. Neįmanoma suvokit, kokie mes galime būti nežmoniški. Mes tokie galime tapti, jei atsiras kokia situacija. Labai dėkinga, kad man teko laimė prisidėti prie Zochos. Tai pats didžiausias vaidmuo, prie kurio teko prisiliesti”, – kalbėjo Eglė Jackaitė.

Jai antrindamas Jonas Viršilas sakė, jog didžiulė likimo dovana yra gauti Jokūbo Kaco vaidmenį šiame spektaklyje.

„Jis mane daugiausia išmokė. Svarbiausia jo citata – reikia pačiam gyventi ir leisti gyventi kitiems”, – sakė aktorius.